Šaltinis Outdoorlife.com
Dėl šiltesnių žiemų šiaurės rytų JAV krašte, kraujo ištroškusios erkių gaujos briedžius paverčia vaikščiojančiais lavonais. Sprendimas? Gali tekti sumedžioti daugiau gyvūnų.
Žiemines erkės masiškai žudo briedžius visoje Naujojoje Anglijoje – jos tūkstančiais prisitvirtina prie savo šeimininkų ir išsiurbia tiek kraujo, kad gyvūnai tampa tarsi „zombiai“, kol galiausiai žūsta nuo mažakraujystės. Šiltos vasaros, trumpos žiemos ir menkas sniego sluoksnis sudaro puikias sąlygas šiems vampyrus primenantiems parazitams veistis, plisti visoje Naujojoje Anglijoje ir kelti grėsmę vienai iš šio regiono ikoniškiausių rūšių.
Žiemines erkės, dar žinomos kaip briedinės erkės (Dermacentor albipictus), yra išoriniai parazitai, prisitvirtinantys prie šeimininkų odos. Nors jos minta ir kitais gyvūnais, pagrindinis jų taikinys – briedžiai. Erkės prisitvirtina rudenį ir maitinasi visą žiemą. Užkrėtimo mastas gali siekti net iki 90 000 erkių vienam gyvūnui.
Skirtingai nei elninės ar šuninės erkės, kurios savo aukas medžioja pavieniui, žiemos erkės savo taikinius randa naudodamos vadinamąjį „laukimo“ metodą (angl. questing). Jos sukimba kojelėmis ir sudaro tūkstančių individų gumulus. Kai viena iš jų prisitvirtina prie netikėtai praeinančio šiltakraujo gyvūno, seka visos likusios.
Nors briedžių ar žiemines erkės yra tik apie 6 mm ilgio, jų jėga slypi gausume – jos sugeba parklupdyti net 340 kilogramų sveriantį žvėrį. Tokia miniatiūrinių parazitų invazija gali sukelti plaukų netekimą, mažakraujystę ir stiprų išsekimą.
Briedžių erkėms paprastai per metus išsivysto viena generacija, ir visą savo gyvenimo ciklą jos praleidžia ant vieno šeimininko. Būdingi vystymosi etapai – kiaušinėlis, lerva, nimfa ir suaugėlis (imagas).
Vasaros pabaigoje ir rudenį (rugpjūtį ir rugsėjį) iš dirvožemyje ar miško paklotėje esančių kiaušinėlių išsirita lervos. Kurį laiką jos būna neaktyvios, tačiau vėliau pakyla ant žolės ar krūmų, ne aukštesnių kaip 1,25 metro. Briedžių erkių lervos siekia prisitvirtinti prie pro šalį einančių gyvūnų. Prisisiurbusios jos maitinasi šeimininko krauju. Neatsitraukdamos nuo šeimininko, erkės pereina iš lervos į nimfos stadiją, o vėliau tampa suaugusiomis erkėmis.
Lervos apie 10 dienų būna ant šeimininko, tada išsirita (nusimeta seną išorinį apvalkalą) ir tampa nimfomis. Tai dažniausiai vyksta spalį–lapkritį. Žiemą nimfos išlieka ramybės būsenoje ir nesimaitina. Sausio–kovo mėnesiais jos vėl pradeda maitintis, išsineria ir tampa suaugusiomis erkėmis, kurios poruojasi. Patelės, prisisiurbusios kraujo, nukrenta nuo šeimininko ir padeda kiaušinėlius. Po to jos žūva.
Plačiau apie žiemines erkes skaitykite čia
„Jie miršta siaubingomis, lėtomis mirtimis,“ – sakė Josh Bluin, Vermonto žuvų ir laukinės gamtos departamento biologas, interviu leidiniui Wired. „Šie didingi gyvūnai guli susisukę, liesi kaip kaulai. Tai labai liūdnas vaizdas.“
Nors sveikas suaugęs briedis gali išgyventi su kraują siurbiančių erkių našta, su jaunikliais situacija kur kas prastesnė. Tyrimai rodo, kad kai kuriose Meino valstijos vietose žiemos erkių sukeltas jauniklių mirtingumas siekia net 86 procentus.
Nėščios patelės taip pat kenčia nuo didelio erkių kiekio – po žiemos jos būna fiziškai išsekusios ir mažiau vaisingos. Pastarąjį dešimtmetį briedžių populiacija Vermonte sumažėjo net 45 procentais, ir pagrindinė to priežastis – žiemos erkės.
Kadangi šios erkės klesti didelio briedžių tankio vietovėse, bandos sumažinimas gali padėti išlaikyti sveikesnes populiacijas. Reaguodamos į situaciją, kai kurios valstijos griebiasi paskutinės vilties – didinti briedžių medžioklę.
Tikėdamasi sutrikdyti erkių plitimo ciklą, Meino valstija padidino licencijų kiekį karvėms (patelėms) medžioti savo pagrindinėje briedžių arealo dalyje. Panašią strategiją taikė ir Naujasis Hampšyras, padidinęs valstybėje išduodamų briedžių licencijų skaičių.
Nors tai gali pasirodyti prieštaringa, biologai teigia, kad tai būtinas kompromisas: mažiau briedžių, bet sveikesni ir atsparesni išlikusieji.
„Manau, čia ir yra visa diskusija,“ – sakė laukinės gamtos biologas Eric Orff leidiniui New Hampshire Bulletin. „Ar geriau turėti kur kas mažiau, bet stipresnių briedžių? … Jauniklius, kurie balandį nugaišta netekę kraujo, ar kelis sumedžioti ir panaudoti maistui?“
Kitas straipsnis: Koks iš tiesų didelis yra briedis?
Nepaisant išaugusio licencijų skaičiaus, kai kuriose šiaurės rytų JAV vietose gauti leidimą medžioti briedžius vis dar labai sunku. Dauguma valstijų naudoja ribotos loterijos sistemą, kurioje pirmenybė teikiama vietos gyventojams. Didelė medžiotojų konkurencija ir nedidelis licencijų kiekis lemia nepalankius šansus. Pavyzdžiui, 2024 m. Meine net 72 294 žmonės siekė gauti vieną iš 4 105 briedžių medžioklės leidimų – tikimybė buvo vos 5,7 proc. Naujajame Hampšyre ne vietos gyventojo šansai laimėti leidimą buvo 1 iš 498.
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
