Tekstas: Audronio ir Mariaus Barisevičių
Nuotraukos iš šeimos archyvo.
Nedideliame Lietuvos šiaurės rytuose esančiame Zarasų mieste susipynė Barisevičių šeimos ir medžioklės gijos. Zarasai – miestas apsuptas miškų ir ežerų, rajone jų yra daugiau nei 300. Į šį gamtos apdovanotą kampelį 1981 metais, tik baigę medicinos studijas, atsikėlė Audronis su sutuoktine Violeta bei pirmagime Indre.
Audronis yra kilęs iš Molėtų krašto, todėl meilė gamtai ir žvejybai buvo tarsi įgimta. Turtinga ir graži gamta Zarasuose buvo viena iš priežasčių būtent čia įsikurti šeimai.
Naujakuriams pažintis su Zarasuose gyvenusiais medžiotojais a. a. Mečislovu Zlatarevičiumi, a. a. Kaziu Zaluba, a. a. Aleksu Žukausku, a. a. Juliu Stašiu, a. a. Juozu Dulke, Vytautu Jasinevičiumi, Baliu Vilimu buvo pirmos žinios ir medžioklės patirtis. Galimybė pailsėti gamtoje po įtemptos dienos chirurgijos skyriuje, medžioklėje patiriamos emocijos įžiebė Audroniui aistrą medžioklei, kuri tapo gyvenimo dalimi.
Iki to laiko nemedžiojęs, 1983 metais Audronis tapo medžiotoju, o medžioklės tradicijos – Barisevičių šeimos dalimi.
„Medžioju daugiau nei 42 metus, esu patyręs medžioklės tradicijų pokyčius Lietuvai tapus nepriklausoma, esu Zarasų rajono Baibių medžiotojų būrelio įkūrėjas, buvau šio būrelio ilgametis pirmininkas. Todėl esu tikras medžioklės istorijos ir tradicijų pokyčių Lietuvoje dalyvis bei liudininkas“, – sako Audronis.
„Iš pradžių visos medžioklės vykdavo su lygiavamzdžiais šautuvais, nes graižtvinių paprasčiausiai nebuvo. Tai lemdavo ir sudėtingesnes medžioklės sąlygas, nes reikėdavo prisėlinti prie žvėries iki artimo atstumo, tačiau gamta medžiotojui laimikių nešykštėdavo. „Pasižymėjau ir esu vertinamas kaip taiklus šaulys. Vieno varymo metu sumedžiojau net penkis šernus penkiais šūviais“, – džiaugiasi zarasiškis.
Tik vėliau, nepriklausomybės pradžioje, pavyko įsigyti pirmąjį graižtvinį šautuvą su optika, tačiau tuo metu buvusios ginklų ir optinių prietaisų technologijos nė iš tolo neprilygsta šių dienų kokybei bei galimybėms.
Medžioklė natūraliai paskatino domėjimąsi gamta ir gyvūnija, norą pažinti ne tik žvėris, jų gyvenimo įpročius, bet ir paukščius, miško augmeniją.
Medžiotojas privalo žinoti gyvūnų elgseną, detaliai – medžiojimo vietas, būti išvaikščiojęs pamiškes ir pakrūmes, įsidėmėti žvėrių takus, atlikti didelį nuolatinį darbą viliojant ir prižiūrint gyvūniją. Tik tada galima tikėtis medžioklės globėjų malonės“, – įžvalgomis dalinasi Audronis.
1985 metais gimęs sūnus Marius nuo mažens tėčio buvo supažindinamas su gamta, o kai tik tapo pakankamai fiziškai ištvermingas (7–8 metų), kartu vykdavo į medžiokles tiek sėlinant, tiek varant.
„Aš stebiuosi, kad Marius dar vaikas į medžioklę sugebėdavo atsikelti anksčiausiai be jokio žadinimo. Matyt, kai „suserga“ medžiokle, pamiršta net norą ilgiau pamiegoti“, – juokiasi tėtis.
Medžioklė tapo ir sūnaus Mariaus gyvenimo dalimi: „Aš puikiai atsimenu, kad man svarbiau buvo greičiau išlaikyti medžioklės egzaminus ir gauti medžiotojo bilietą, nei įgyti teisę vairuoti automobilį, – taip degiau noru tapti medžiotoju“.
Marius pasirinko advokato profesiją ir su zarasiške žmona Brigita bei dviem dukromis Gaudre ir Jore įsikūrė Vilniuje. Pasitaikius progai, jie visi skuba į Zarasus, nes ten ne tik vaikų seneliai gyvena, bet ir laikas skiriamas medžioklei.
Tėtis ir sūnus, kai tik turi galimybę, kartu medžioja. Tai puikus būdas praleisti laiką, pabendrauti ir pasidalinti godomis, kai vienija ta pati aistra medžioklei. Būnant medžioklėje, susikoncentruojama į gamtos grožį ir garsus, yra galimybė atitrūkti nuo darbų.
Barisevičių šeimoje medžioklės tradicijos giliai įsišaknijusios ir apima plačią gyvenimo dalį. Medžioklė nėra vien ginklai ir šoviniai, tai ir apranga, ir kulinarija, medžioklės kultūros pažinimas, medžioklės tradicijų puoselėjimas, pagarba medžioklės trofėjams, medžiokliniai šunys, įvairūs renginiai ir vis naujos pažintys bei patirtys.
Zarasuose susirinkus Mariaus, jo sesių Indrės ir Simonos šeimoms, visi bendrai mėgaujasi žvėrienos patiekalais ir sutinka, kad žvėrienos skonis neprilygstamas.
„Aš kiek save atsimenu nuo vaikystės, visuomet auginome medžioklinius šunis – jagdterjerų veislės, Vakarų Sibiro laikas, o šiuo metu – Rytų Europos laikos veislės kalytę Erą. Manau, kad medžioklinio šuns auginimas, pažinimas yra vienas iš privalomų medžioklės elementų, juk tai nepamainomi pagalbininkai medžioklėje“, – dalijasi Marius.
Barisevičiai aktyviai domisi medžioklės naujienomis, skaito Lietuvoje leidžiamus žurnalus medžioklės tematika. Taip pat puoselėja medžioklės tradicijas, ne tik stengiasi dalyvauti Šv. Huberto renginiuose, bet ir kitus šviečia apie medžioklės globėjus Šv. Hubertą, Dianą, Medeinę.
Barisevičių šeimos herbą, kuris patvirtintas Lietuvos geneologijos ir heraldikos draugijos, puošia Šv. Huberto simbolis (tauriojo elnio ragai su kryžiumi tarp jų), Audronio sodyboje Zarasuose pastatytas ir pašventintas koplytstulpis Šv. Hubertui ir tai tik įrodo medžioklės kultūros svarbą Barisevičių šeimoje.
Tėtis ir sūnus jau keli metai medžioklės kultūra domisi ir užsienyje, kartu vyksta į didžiausią Europoje medžioklės parodą „Jagd und Hund“ Dortmunde, Vokietijoje. „Šaunu, kad vis daugiau lietuvių susipažįsta su Vakarų Europos kultūra medžioklėje, tai matoma ne tik medžiotojų aprangoje, požiūryje į medžioklę ir jos kultūrą, tradicijų puoselėjimą – medžioklė nebėra tik vyrų reikalas, ji tampa visos šeimos aistra“, – pasidžiaugė Audronis. Lankyti Lietuvoje vykstančias medžioklės parodas Audronis ir Marius vyksta su šeimomis.
Aplink medžioklę sukasi Barisevičių šeimos gyvenimas. Šeimos žino, kad, prasidėjus ančių medžioklės sezonui, tėtis ir sūnus savaitgaliais nuo ankstaus ryto bus išvykę, medžioklėse tykojant jų nebus iki vėlaus vakaro. Tad būtent medžioklė diktuoja šeimos gyvenimo ritmą, net atostogų planus.
Barisevičiai medžioklei yra dėkingi už ilgametes pažintis ir puikius santykius su daugeliu Lietuvos medžiotojų, tačiau ypatinga šventinė ir smagi atmosfera užplūsta susitikus bičiulius iš Zarasų rajono „Antazavės“ medžiotojų būrelio – Giedrių ir Saulių Vidrickus, Julių Matulį, Ritoldą Narmontą, Vytautą Girčį; iš Rokiškio rajono Juodupės medžiotojų klubo – kleboną Aivarą Kecorių, Rytį Andriuškevičių; iš Žiobiškio medžiotojų visuomeninės organizacijos – Evaldą ir Vytautą Pranckūnus. Išskirtinė bičiulystė siejo su a.a. Viktoru Jakučioniu iš Utenos.
„Laikas, praleistas medžioklėje, į gyvenimo trukmę neįsiskaito, todėl nė kiek negaila medžioklėje praleistų dienų ir naktų“, – sutartinai juokiasi Audronis ir Marius Barisevičiai.
Prenumeruokite čia!
Daudžiama sėlinti su termiku? Komentuotojų teiginiai kelia papildomų klausimų
