Tekstas: Stasys BIELSKIS
Pernai vilkai Lietuvoje papjovė 1 tūkst. 134 avis, pusšimtį ožkų, daugiau kaip pusantro šimto galvijų, penkis danielius. Panaši ir užpernykštė statistika. Pernai už ūkininkams vilkų padarytą žalą paklota 219 tūkst. 871,86 Eur. Tai – Aplinkos ministerijos (AM) duomenys. Ūkininkų – gerokai skiriasi.
Tikroji statistika – kitokia
Gyvulius auginantys ūkininkai dėl siautėjančių vilkų kasmet patiria didžiulių nuostolių. Daugelis, žinodami, koks ilgas ir duobėtas kelias jų laukia išsireikalaujant plėšrūnų padarytos žalos atlyginimą, dėl jos net nesikreipia. Kiti – patys apkaltinami deramai neprižiūrėję ir nesaugoję savo gyvulių ir lieka nieko nepešę. Tad tikroji statistika gerokai skiriasi nuo oficialiosios.
Nuostolių patyrę ūkininkai neretai neslepia ironijos: „Mūsų valdžiai vilkininkystė rūpi labiau negu gyvulininkystė. Jei tiems vilkų mylėtojams ir globėjams nuostolius reikėtų padengti iš savo kišenės, matyt, kitaip kalbėtų.“ Galvoje, matyt, čia turėta Gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas“, sauganti šių plėšrūnų populiaciją.
Kas iš tiesų turėtų kompensuoti?
Nuo 2019-ųjų Lietuvoje pradėti sumedžiotų vilkų genetiniai tyrimai, atskleidžiantys, kelioms šeimoms priklauso šie plėšrūnai. Pernai šalies miškuose nustatytos mažiausiai 63 vilkų šeimos. Kiek kiekvienoje jų yra vilkų, kita statistika, visiškai neguodžianti gyvulius laikančių ūkininkų. Galima suprasti jų pasipiktinimą: kodėl už vilkų daromą žalą žemdirbiams turi mokėti valstybė, o ne vilkus labai mylinti gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas“, kuri galbūt pilkių populiacijai gausinti gauna lėšų iš Europos Sąjungos (ES) fondų ar kitokių šaltinių? Atsakymai – kelia abejonių.
Išpuoliai lieka neužregistruoti
„Jeigu valstybė saugo vilkus, ji ir turėtų apmokėti jų padarytą žalą. Mums, avių laikytojams, nėra jokio skirtumo, kokiais pinigėliais ta žala bus atlyginta. Tai turi spręsti pati valstybė“ , – įsitikinusi Lietuvos avių augintojų asociacijos (LAAA) vadovė Gintarė Kisielienė Pasak jos, bėda ne ta, kad kokia nors žala nėra kompensuojama, problema – labai neaktyvūs žmonės, nepranešantys apie įvykius. Todėl tikslių duomenų ir statistikos neturime, daugelio vilkų išpuoliai lieka neužregistruoti, savivaldybės neturi tikslios informacijos.
„Tada ir pasipila valdininkų tirados – nėra įvykių, ir kai kurios rajonų savivaldybės iš viso išbraukiamos net iš paramos prevencinėms priemonėms įsigyti. Valdžia sugalvojo kažkokius rajonavimus, nors LAAA siuntė savo pasiūlymus ir pastabas dėl prevencinių priemonių įsigijimo projekto, kai jis buvo derinamas. Juk vilkai kuriuos nors savo rajonuose nesėdi, jie migruoja, juda“, – primena asociacijos vadovė.
Atsipurtė – per mažai įvykių
G. Kisielienės teigimu, valdžia labai mėgsta statistiką, žongliruoti skaičiais, tačiau tikslių neturi, nes žmonės apie šiuos įvykius dažnai visai nepraneša. Jei vieną avį sudrasko, jos šeimininkas numoja ranka, supraskite – bus per daug vargo, o naudos mažai.
„Tai patyrėme ir pernai, kai Dotnuvos apylinkėse vilkai sudraskė 24 veislines avis, – prisimena ūkininkė. – Kreipėmės į Kėdainių r. savivaldybę, kad ji išduotų leidimą pašalinti probleminius vilkus iš gamtos. Iš ten gavome raštišką atsakymą, kad šiame rajone yra per mažai įvykių, nėra reikalingo skaičiaus, todėl dėl tokio leidimo kreiptis negalime. Tad dar kartą kartoju – nustokime verkti, kokia didelė nelaimė ištiko, o pradėkime oficialiai registruoti kiekvieną tokį atsitikimą.“
Pataria bendradarbiauti
„Prasideda ganiava, prasideda ir vilkų išpuoliai. Žinome, kad tai vyksta, tačiau žmonės iš tiesų nepraneša seniūnijoms ir neregistruoja įvykių. Nereikėtų būti abejingiems. Būtina informuoti apie kiekvieną užpuolimą, net jei buvo sužalota tik viena avis“ , – pritaria LAAA vadovei Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Miškų ir ekologijos fakulteto Miško biologijos ir miškininkystės instituto doktorantas, asociacijos Ekosistemų apsaugos centras pirmininkas ir tyrėjas, Petras Adeikis.
Jis pataria ūkininkams bendradarbiauti su asociacija Ekosistemų apsaugos centrau bei su VDU ŽŪA, kurioje atliekami gyvulių papjovimo atvejų tyrimai. Atvažiavęs specialistas įvertins situaciją, nustatys, kas – vilkas, lūšis, šuo – papjovė gyvulį ir suteiks visas rekomendacijas, kaip reikia patobulinti aptvarą, kad ateityje tokių problemų būtų išvengta.
Svarbu ir populiacijos kokybė
„Vilkų išpuoliams kartojantis, rekomenduosime sumedžioti probleminį vilką. Kviečiu visus avių augintojus bendradarbiauti. Tik vienybėje yra jėga. „Baltijos vilkas“ negali ūkininkams atlyginti žalos, nes jis domisi tuo, kuo domisi, ir prašo to, ko prašo. Valstybė priima sprendimus, ką daryti ir ko nedaryti. Kad ta visuomeninė organizacija gali daryti kažkam poveikį, tai jau kitas klausimas. Pirmiausia reikėtų sudaryti sąlygas gyvulių laikytojams gauti leidimus pašalinti iš gamtos probleminius vilkus, ir tik paskui medžioti kitus vilkus, reguliuoti ne tik populiacijos dydį, bet ir jos kokybę.“
Žalą vadina žmonių problema
Gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ tarybos pirmininkas Andrius Laurinavičius tikina, kad ši savanoriška organizacija iš ES fondų finansavimo šiuo metu negauna. Tačiau jis pripažįsta, kad yra tokių fondų, kurie saugoja biologinę įvairovę, tarp jų ir ūkininkams nepatogią rūšį – vilkus.
„Mūsų organizacijoje žmonės dirba savanoriškai vien dėl to, kad vilkai yra lygiateisė rūšis, kaip ir visi kiti gyvūnai, kurie turi teisę gyventi, atlikti savo ekologinį vaidmenį gamtoje. Ši žala yra žmonių problema, ir ją reikia spręsti visoms pusėms“, – įsitikinęs A. Laurinavičius.
Vardijo nuopelnus
Vilkus globojančios asociacijos vadovas teigia, jog visi Lietuvos piliečiai prisideda prie to, kad būtų rasti abi puse tenkinantys sprendimai, įdiegtos prevencijos priemonės, atitinkamai orientuojamas švietimas, nustatomos kompensacijos už šių plėšrūnų padarytą žalą. A. Laurinavičius tikina, kad jos buvo įteisintos būtent „Baltijos vilko“ pastangomis.
„AM darbuotojų primygtinai prašėme taikyti Europos Sąjungos praktiką kompensuoti ūkininkams už jų gyvuliams padaromą žalą, siekėme paramos įsigyti prevencijos priemonių“, – nuopelnus vardijo asociacijos vadovas.
Tos pačios kalbos
A. Laurinavičiaus teigimu, vilkų sumedžiojimo limitai yra nustatomi vadovaujantis Vilko apsaugos planu, t. y. vykdoma jų apskaita. „Ja remdamiesi mokslininkai, o ne „Baltijos vilkas“, nustato tuos limitus, – teisinosi vilkus globojančios asociacijos vadovas. – Mūsų organizacija norėtų ambicingesnių iššūkių, kad iš tiesų būtų sprendžiamos problemos dėl vilkų, ir nebereikėtų galvoti, kiek šiemet mums reikia tą populiaciją sumažinti. Bet tai yra mūsų pozicija, o mes esame už tai, kad laikytumės bendrų susitarimų tarp medžiotojų, gamtosaugininkų, AM specialistų ir ūkininkų. Visi turėtume vadovautis Vilko apsaugos planu, kuris yra vienas iš būdų skirtingoms pusėms susitarti ir laikytis bendro susitarimo. Tada konfliktas nurimtų, visi pamatytų, kad yra laikomasi bendro susitarimo. Gal kam ir nepatinka, bet Vilko apsaugos planas turi būti vykdomas, ir tada atsirastų protingi sprendimai. Dabar apsaugai nuo vilkų yra priemonės – kompensacijos, parama, todėl reikia jomis naudotis.“
Kaip tai gelbsti ūkininkus, jau žinome. Asociacijai „Baltijos vilkas“, matyt, vertėtų priminti, jog nebūna ir vilkas sotus, ir avis sveika. Kai ką vis dėlto reikia pasirinkti.
Naujasis žurnalo priedas jau prekyboje!
