Patirtis

Trys lietuviai – penkios partijos…0

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Rugsėjo viduryje pasiekė žinia apie susikūrusią, rodos, tryliktą medžiotojus „vienijančią“ organizaciją – Lietuvos medžiotojų konfederaciją; jos vadovu tapo buvęs ilgametis Vilniaus medžiotojų draugijos vadovas Algis Petrauskas. Nieko keisto lyg ir nebūtų…

Tačiau kai pavasariop kalbinau jį ruošdamas straipsnį apie Vilniaus medžiotojų draugiją, A. Petrauskas labai piktinosi, kad mūsų mažoje Lietuvėlėje egzistuoja net aštuonios medžiotojams atstovaujančios organizacijos. Pats sakė, kad tai yra nonsensas visos ES mastu. Ir… Nė metams neprabėgus turime naują medžiotojus vienijančią (ar skaidančią?) organizaciją.

Ramūnas Leonavičiūs
Nuotrauka: iš archyvo

Nepamiršiu jo pavasarį pasakyto anekdoto: sudužo dykumoje lėktuvas ir išgyveno trys žydai ir trys lietuviai. Tie trys žydai dykumoje sukūrė valstybę, o trys lietuviai – penkias partijas… Juokinga? Man – ne, nes A. Petrausko „pranašystė“ pildosi!

Kažkodėl užsienyje lietuviai labai vieningi, bet va, savoje šalyje gatavi vienas kitam gerkles perkąsti.

Gal aš seno kirpimo asaba: kerpuosi pas savo kirpėją, automobilį taisausi pas savo remontininką, jei kompas sugedo, važiuoju pas savo kompiuterininką ir panašiai. Aš nesimėtau ten, kur pigiau, – važiuoju ten, kur gausiu gerų, patikrintų ir patikimų specialistų paslaugas. Kaina? Atvirai pasakius, man nesvarbu! Man svarbu gauti kokybiškas paslaugas iš JŲ.

Kur aš čia lenkiu, paklausite manęs? Kaip tada dar A. Petrauskas sakė: pasižiūrėkit – visoje ES yra po vieną ar dvi medžiotojus vienijančias organizacijas, o pas mus – jau aštuonios! Ir? Įsteigia jau, rodos, tryliktąją? Straipsnį rašau jau po Vilniaus medžiotojų draugijos visuotinio suvažiavimo. Bandėme skaičiuoti ir suskaičiavome kol kas 11… Sakau vyrams: čia kažko trūksta?

Sukasi ant liežuvio galo dar kažkokia užsimetusi, pogrindinė medžiotojams atstovaujanti organizacija, bet niekaip neišlukštenam… Bet čia ne esmė! Tai parodo mūsų, lietuvių, „vienybę“! Pas mus – kaip rusų rašytojo Ivano Krylovo pasakėčioje apie gulbę, lydeką ir vėžį: kartą gulbė, vėžys ir lydeka paėmė vežimėlį su kroviniu ir visi trys į jį įsikinkė. Jie neriasi iš odos, bet vežimėlis vis tiek nejuda!

Krovinys jiems atrodytų lengvas, bet gulbė veržiasi į debesis, vėžys slenka atgal, o lydeka – traukiasi į vandenį. Kas kaltas, kas – teisus, ne mums spręsti. Šį kartą su herojais viskas labai tvarkinga ir paprasta, visi trys skirtingos prigimties: gulbė gali tik skristi (fiziškai ar mintimis), vėžys – atsitraukti, o lydekai lemta tik plaukti.

Pasakos moralas tas, kad yra dalykų, kuriuos gyvūnams ir žmonėms nustato gamta, su jais nieko negalima padaryti, jų negalima pakeisti, kad ir kaip stengtumėtės. Draugystėje svarbu derinti dvasia ir siekiais susivienijusius personažus, o jei nėra bendražygių susitarimo, tada, kad ir kaip viskas pasisuktų, niekas iš jų nebus teisus ar kaltas. Kokia idėja įkvėpė Krylovą parašyti šią pasakėčią? Tikriausiai žmonės, kurie slepiasi ar patys nesupranta savo tikrųjų ketinimų.

Ir niekas nepasikeitė. Na, po visų peripetijų ir panašiai kai kurios medžiotojus „vienijančios“ organizacijos rado kažkokius bendro sąlyčio ir bendradarbiavimo taškus ir sutarė dėl vienos bendros pozicijos. Gal šių organizacijų vadai suprato, kad gulbės, lydekos ir vėžio padėtis yra tragiška visai Lietuvos medžiotojų bendrijai ir medžiotojams?

Medžiotojų visuomenė jungiasi

Nesinori dergtis savo kieme, bet… Žalieji tiek vieningi, kad mums, medžiotojams, susiskaldžiusiems dėl mokesčio draugijoms, daro tokią įtaką, kad greitu laiku viena iš seniausių profesijų žmonijoje – medžioklė – taps pati atgrasiausia ir nemėgstamiausia. Šių laikų „gerovės gynėjai“, perkantys mėsą parduotuvėse, kritikuoja medžioklę ir sako, kad tai barbariškumas! Kur? Gyvuliai, kankinami aptvaruose ir užmušami elektra, yra gėris, o sumedžiojamas laisvas gyvūnas ar paukštis yra blogis?

Kol rašiau po truputį rašinuką, laikas bėgo, įvykiai ginė vienas kitą spardydami į užupakalį… Ši rašliava turėjo būti paskelbta dar spalį, bet dėl tam tikrų priežasčių nusikėlė. Per tą laiką įvyko daug įdomybių. Per šį trumpą laikotarpį „susivienijo“ medžiotojų organizacijos, didelį atgarsį net ir spaudoje atspindėjo nemedžiotojų ir medžiotojų konfliktas: socialiniai tinklai verda, vieni kitus „pridavė“ policijai; šiandien (gruodžio 19 d.) jau ir pilkių sumedžiota daugiau kaip pusė limito (114 iš 175 galimų), mistinė COVID-19 pandemija pristabdė visuomenės gyvenimą.

Vis dėlto „susivienijusių“ draugijų reakcija į paskutinę problemą – trukdymą medžioklei, mistiškai išgaravusį iš Medžioklės taisyklių, – mane kaip eilinį medžiotoją nervina. Medžioklė Lietuvoje tapo ne antra seniausia profesija Žemėje, o pirma! Kas labiausiai nervina, tai medžiotojus „vienijančių“ organizacijų neįgalumas. Į viską reaguojama po laiko! Žinau aš tą „virtuvę“ – ten dirbama ES aktų linkme, o va savi medžiotojai užmirštami…

Paskutinis medžiotojų visuomenę sukrėtęs aktas – dėl švino naudojimo. Lietuva vėl pasirodė kaip lengvo elgesio mergelė: gal duosiu, o gal ir ne… Visiškas mūsų valdžios klerkų savo nuomonės neturėjimas prives šalies medžiotojus ir kai kurias įmones prie bankroto. Visame pasaulyje medžiotojas yra gerbiamas žmogus! Tik ne Lietuvoje… Čia esame žudikai, kraujo ištroškę kraugeriai, besikėsinantys sušaudyti sodybų gyventojus.

Nesu susipažinęs su kitų šalių medžioklės įstatymais, bet kad taip pastaruoju metu šalies valdžia kreiptų dėmesį į medžioklę ir jos procesą, atvirai pasakius, negirdėjau. Net kartais „mistinė pandemija“ nublanksta prieš kažkokį mizerną Medžioklės taisyklių pažeidimą ir tai pateikiama kaip vos ne „antra medžioklės pandemijos banga“… Visiems medžioklės priešininkams vaidenasi kruvini piliečių kūnai, pakirsti medžiotojo paleistos kulkos.

Ponai, noriu jus patikinti – medžioklėse šiuo metu įvyksta apie 0,00001 proc. nelaimingų atsitikimų! Tai galiu patvirtinti ir aš – medžioklėje buvau gavęs graižtvinio ginklo paleistos kulkos skeveldrą, kuri, kulkai pataikius į žvėrį ir sprogus, atlėkė iki mano kojos… Gyvas, medžioju ir dar bandau oponuoti priešininkams, sakantiems, kad mus „namie iššaudys“.

Na, dabar pereinam iki „linksmybių“. Labai graudu žiūrėti į medžiotojus „vienijančių“ organizacijų vadovus, kurie, matyt, priklausomi ir nuo politikos. Tik, deja, politika ir medžioklė yra du skirtingi pasauliai, nors… Kai kurios profesijos dengia viena kitą… Kas mane labiausiai nervina, tai „susivienijusių“ organizacijų vadovų požiūris į paprastą medžiotoją. Visuomenės antimedžiotojai, pateikiantys tendencingą informaciją, turi didesnę įtaką nei medžiotojų organizacijos! Pastarųjų vadai kartais linkę geriau patylėti, nei atsikirsti.

Susiję straipsniai

Čia yra didžiausia klaida! Tik medžioklės proceso viešinimas paprastiems, medžioklės neišmanantiems piliečiams žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose yra tikras būdas skleisti medžioklės supratimą. Graudu žiūrėti, kai po kažkokių nesusipratimų išsišoka kai kurių medžiotojus vienijančių organizacijų atstovai ir bando tai pateikti kaip savo organizacijos nuopelnus! Geriau patylėsiu…

Tai va, brangieji medžioklės mylėtojai, artėja laikas, kai mums, adekvatiesiems (kai kuriems), teks pasakyti savo organizacijų vadams, kad esame Medžiotojai. Taip – iš didžiosios M! Esame tokie patys adekvatūs piliečiai, beje, perėję medicininę atranką ir gavę leidimus ne žudyti medžiotojus ir jų šeimų narius, o susimedžioti žvėrį, kurį mums leidžia įstatymai.
Medžioklei valio! Medžioklei ačiū!

Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!

LA.lv