Patirtis

Tamsoje šaudantis vokietis ir ubagų leopardas0

Nuotrauka: iš archyvo

Tekstas: Magnus Pelz Huntinmotion.com

Situacija ganėtinai įprasta: nejudėdamas stoviu palaukėje, už maždaug šimto metrų nuo savęs mėnesienoje matau gerai pažįstamus kiaulių siluetus. Ten ganosi ištisa jų kaimenė. Pilnatis, be to, dar artimo miesto atspindys sudaro tokią gelsvai rausvą šviesą. Tolumoje net skamba disko muzika.

Taip, šis vaizdas gana įprastas naktinėje šernų medžioklėje, bet ne šį kartą – nes aš ne Bavarijoje, ne Brandenburge ir ne Lietuvoje. Ir tai ne žirnių laukas, kurį dabar stebiu savo Minox 8×56 žiūronais. Esu Pietų Afrikoje Respublikoje, Limpopo provincijoje, o kiaulės, netoli manęs ieškančios pašaro, yra ne paprasti Europos suskrofai, o Afrikos krūmininės kiaulės, neretai vadinami ubagų leopardais vien todėl, kad gali būti itin pavojingi.

Afrikos krūmininė kiaulė

Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose.

Čia, PAR, medžioju kartu su Roossteyn Safaris. Atvykau čia medžioti antilopių. Vos šį rytą mano lėktuvas nutūpė Johanesburgo oro uoste, kur mane sutiko Jaco Roosas ir Corne Bassonas. Kiekvienas, kada nors atvykęs į PAR su savo šautuvu, žino, kad tai gali virsti gana painia procedūra. Nors šį kartą viskas praeina be gaišaties, vis tiek užtruko apie dvi valandas, kol savo 8×68S kalibro Mauser 03 gavau importo leidimą.

Iš oro uosto vykstame į medžioklės vietą Pretorijos šiaurėje, kol po trijų valandų atsiduriame nedideliame Pietų Limpopo provincijos miestelyje Groblersdale. Čia planuojame pernakvoti vietos svečių namuose, o ryt anksti ryte vyksime į medžioklės plotus. Patogiai įsitaisome prie laužo, kai atvyksta fermos vadybininkas Eduanas. Draugiškai plepame apie Braai (kepimas kepsninėje), regbį ir pasaulio politiką, kai pokalbis pakrypsta prie mano kelionės tikslo čia, PAR.

Papasakoju apie savo planus: planuoju sumedžioti zebrą, didžiąją Afrikos antilopę kaną, gnu ir margąją antilopę. Netrukus, pažvelgęs į mėnulį, Eduanas paklausia: „Ar kada nors medžiojai krūmininė kiaulė? Dabar, kai pilnatis, jie ateina į laukus, ieško maisto ir padaro daug žalos. Galiu lažintis, kad ir šiąnakt jų bus.“ Eduanui neteko manęs kviesti antrą kartą. „Tai važiuojam, – sako jis. – Lauksiu po dvidešimties minučių prie automobilio su ginklu.“

Išvyka su Land Cruiser netolima, jau netrukus matome apsėtus laukus. Pasistatome automobilį ir patikriname vėją. Jis tobulas – pučia nuo kalnų į mus. Eduanas turi termovizorių, jis neskubėdamas tyrinėja laukus.

„Tame lauko gale matau devynis objektus, prisiekiu uošviene, kad tai kiaulės“, – sako Eduanas.

Kriuksiai maždaug 300 metrų nuo mūsų, savo žiūronais, aišku, nieko nematau, o ir LTO-Tracker termovizoriumi iš šio nuotolio sunku atskirti rūšį. Eduanas pasilenkia arčiau manęs ir sako: „Pasiėmei ir atramą, labai gerai. Bandysime lėtai ir tyliai prieš vėją prisiartinti. Kai būsim šūvio atstumu, pasiruošk. Kai būsi pasiruošęs, įjungsiu žibintą. Turėsi apie tris sekundes iššauti.“

Trys sekundės – nedaug, pagalvojau, bet mėnesienoje to turėtų užtekti, kad užimčiau šūvio poziciją ir nusitaikyčiau. Žingsnis po žingsnio artėjame. Eduanas kartkartėmis sustoja ir savo termovizoriumi pažiūri į gyvūnus.

„Jie lėtai artinasi prie mūsų“, – sušnibžda jis, ir bandome judėti dar atsargiau nei iki šiol. Panašumas su Europos šernais akivaizdus. Iš arti šios kiaulės niekada nesu matęs, bet bent iš elgesio galima vesti paraleles. Apie tai užsimąstęs vos neužlipu ant Eduano.

„Ruoškis“, – šnibžda jis. Nebeturiu laiko žvalgytis žiūronais, greitai susiruošiu šūviui. Eduanas nurodo tašką tiesiai prieš mus, ir tą akimirką, pažiūrėjęs per savo taikiklį (šį kartą turiu Minox su 50 mm lęšiu), sustingstu. Vos per trisdešimt metrų artinasi gyvynai. Ryškioje mėnesienoje įžiūriu jauniklius ir kelis vidutinius individus. Kairėje nuo visų stovi patinas, kuris ūgiu išsiskiria iš kitų.

„Duok žinią, kada jungti žibintą“, – išgirstu Eduaną, bet man iš principo šviesa nė nereikalinga. „Galiu šauti“, – sakau ir su Eduano „okay“ nuskamba šūvis. Lauku nubėga bent aštuonios kiaulės, šūvio triukšmas nutyla ir stoja baugi tyla. Nors spėju pertaisyti, bet dėl atatrankos nebematau taikinio. Paimu žiūronus ir pasižiūriu ten, kur buvo krūmininės kiaulės – matau didelę juodą masę, visiškai nejudančią. „Ant žemės“, – sakau Eduanui.

Kadangi PAR tokiomis sąlygomis be žibinto nešaudoma, jis sako, kad nieko nematė, ir tada šie žodžiai įgyja visai kitą prasmę. Staiga prisimenu, ką prieš vykstant man sakė Jaco: „Būk atsargus, šie kriuksiai gali būti labai labai pavojingi!“

Aš su užtaisytu ginklu, Eduanas nutaikęs žibintą į taikinį, abu lėtai artėjame prie nejudrios masės. Kai atsiduriame prie kiaulų, jis dar nejudėdamas guli. Nugaišęs.

Pagaliau pirmą kartą turiu galimybę iš arti pamatyti krūmininė kiaulė.

Dvi didžiulės karpos snukio šonuose atrodo baisiai, tarsi jis būtų iššokęs iš filmo Žiedų valdovas. Pataikyta gerai, Norma kulka atliko savo užduotį.

Afrikoje pėsčiomis einama tik į medžioklę – galima juokais pasakyti, nes Eduanas per lauką prie laimikio važiuoja automobiliu. Nežinia, kas dabar pasėliams padaro daugiau žalos, šypsodamasis galvoju. Po nedidelės fotosesijos grįžtame į svečių namus.

Kitą rytą labai anksti vykstame į jau suplanuotus medžioklės plotus, netoli Tsaneno miesto. Po nesėkmingos rytinės medžioklės papusryčiaujame, gerdami karštą kavą. Corne ir Jaco aptaria būsimus planus. Fermos savininkas savo miško kamera užfiksavo didelį patiną, o kadangi jau sklinda kalbos apie „tamsoje šaudantį vokietį“, jis nori, kad jį sumedžiočiau. Vykstant į PAR šie gyvūnai visai nebuvo mano pageidavimų sąraše, bet dabar, pasirodo, bus proga sumedžioti jau antrą kiaulė.

Dar spindi saulė, kai mes su Jaco nuvykstame į bokštelį prie šėryklos. Faktas, kad čia, kažkokiame Afrikos kampelyje, yra medžioklės bokštelis, man atrodo keistas, nes pats mėgstu medžioklę sėlinant.
Įsitaisome bokštelyje, ir iš karto prisimenu, kaip medžiojame šernus Europoje. Atsisėdame kuo patogiau, bet nusileidus saulei pasidaro vėsoka, juolab kad pučia stiprus vėjas. Laimė, pučia nuo šėryklos link mūsų.

Dabar teks laukti, ir turiu pasakyti, kad Afrikos krūmynuose niekada nenuobodu: praeina nedidelė impalų grupelė, vienišas patinas vartosi smėlyje – čia pat po bokšteliu. Stebiu paukščius, kol taip sutemsta, kad nebegaliu atskirti spalvų ir plika akimi sunku ką nors įžiūrėti. Atmosfera vis labiau įtempta. Nors rankoje laikau žiūronus, mėnulis dar nepakilo, todėl nieko nematau. Telieka įsiklausyti į naktį. Staiga maždaug už 150 metrų nuo mūsų kažkas pasigirsta – tarsi šuo purtytų ausis. „Ateina“, – sako Jaco, kuris prieš akimirką snaudė, o dabar jau vėl budrus.

Paimu žiūronus, žiūriu į tamsą, bandydamas ką nors įžvelgti, pastebėti kokį judesį, bet visiškai nieko nematau. Girdėti čepsėjimas, lūžinėja šakos – kriuksiai artinasi, bet vis dar nieko nematyti. Ir staiga jie jau šėrykloje. Pažvelgiu per žiūronus – nieko nematau!
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose.

Maždaug dešimt minučių nuo šėryklos sklinda įvairūs garsai, o aš visas mintis siunčiu medžioklės deivei Dianai, prašydamas, kad pagaliau pakiltų mėnulis. Buvau išgirstas! Po kelių minučių mėnulis jau apšviečia šėryklą ir, aišku, taikiklyje pamatau tris kriuksius, besivaišinančius kukurūzais. Vienas jų daug didesnis nei kiti, jo balti ūsai ir barzda. Mėnesiena kaskart vis šviesesnė, ir visai netrukus taikiklyje aiškiai matau ne tik didžiausiojo karpas, bet ir iltis. Suskambus šūviui bandau taikiklyje dar pažvelgti į taikinį, bet liepsna nuo vamzdžio apakina.

Trumpą akimirką nieko nematau, bet tuoj įžiūriu šėryklą – ji tuščia, kritusio kiaulių nėra. Greit, už dvidešimties metrų, krūmyne girdime čežesį. Jaco sako, kad tai geras ženklas, nes sveika kiaulė tokių garsų neskleidžia. Įsitempę palaukiame dešimt minučių ir tada lipame nuo bokštelio. Šūvio vietą rasti lengva ir galime sekti kraujo pėdsaku, vedančiu į krūmus.

Susiję straipsniai

Ubagų leopardas – mat šios kiaulės gali būti beprotiškai pavojingos, – galvojau su žibintuvėliu besiartindamas prie laimikio. Laimė, už trisdešimties metrų randame viena kiaulė nugaišusį. Jis netgi didesnis nei tas, kurį sumedžiojau vakar. Didesnis ir senesnis, o šio krūmininės kiaulės iškamša ant mano sienos dabar primena tos nakties medžioklę Afrikos krūmyne.

Naujasis žurnalo priedas jau prekyboje!

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.