Pastaruoju metu socialiniuose tinkluose pasirodė keletas vaizdo įrašų, kuriuose buvo nufilmuota, kaip lūšis užpuolė lapę. Kai kurie komentatoriai nustebę, neva tokios situacijos yra didelė retenybė, o kiti tikina, kad lūšys ir apskritai plėšrūnai žudo kitus plėšrūnus visada, kai tik turi galimybę. Dalis tokių konfliktų aukų tampa maistu. Ypač jei tai vyksta žiemą, kai prieinamų resursų mažiau. Kaipgi yra iš tiesų?
Kiekviena rūšis turi savo nišą
Dėl dydžio, instinktų ir įpročių kiekviena plėšrūnų rūšis turi savo gyvenimo nišą tiek buveinės bei įprastų takų, tiek prieinamo ir tinkamo grobio požiūriu. Tarkime, 99,9 proc. atvejų lapės nemedžios elnių, o vilkas nelips į medį, kad pagautų voverę. Lūšis nemedžios javų lauke, o kiaunė negaudys žuvies. Kiekvienas gyvūnas turi savo medžioklės arealą ir pagrindines medžiojamas rūšis.
Kiek savos žemės kiekvienam reikia?
Kiekviena plėšrūnų rūšis turi savo sočiam ir ramiam gyvenimui reikalingą teritoriją. Kiekviena rūšis savo medžioklės plotus pažymi pagal gyvūno fiziologiją: išmatomis, medžių padraskymais ir kitais pažeidimais, liaukų išskyromis. Be didelio poreikio suaugęs individas neis į kito plėšrūno ar grupės teritoriją. Prireikus ją kirsti plėšrūnas elgsis ypač atsargiai, nes kova dėl buveinių ir maisto išteklių yra gana nuožmi ir teritorijos savininkas gali pulti.
Lūšies medžioklės teritorija yra apytikriai 25–450 km², priklausomai nuo medžiojamųjų gyvūnų skaičiaus. Patinai turi didesnius medžioklės plotus nei patelės. Per vieną naktį lūšis gali nueiti apytikriai 20 km, nors dažniau lūšys nueina tik pusę minėto atstumo. Didelė katė nuolat apvaikšto savo teritoriją pažymėdama ją kvapu. Tai gali būti tiek išmatos, tiek šlapimas. Lūšys taip pat palieka nagų įbrėžimus medžių žievėje.
Kiekviena vilkų gauja turi savo teritoriją, kuri siekia 200 km2. Gyvūnai nuolat keičia buvimo vietą medžiodami. Kiekviena gauja turi mėgstamas vietas, kur gyvūnai linkę reguliariai ilsėtis. Dažniausiai tai nuošalūs kampeliai, pelkės, salos ežeruose ir kitos žmonių retai lankomos vietos. Kasdien vilkai iššukuoja apie 9 proc. savo teritorijos. Vilkų gauja nekenčia nepažįstamų savo rūšies individų savo teritorijoje. Susitikus su nepažįstamuoju yra didelė tikimybė, kad jis bus papjautas. Teritorijos ribos žymimos šlapimu, taip pat vilkai teritoriją žymi ir balsu – staugdami. Kaukimas rodo gaujos dydį ir buvimo vietą, pagal jį vilkai gali apskaičiuoti šalia teritorijos esančią buferinę zoną, kad išvengtų susidūrimų. Vienišas vilkas retai atsako kaukimu, jis tyliai pasirenka sau saugiausią kelią. Beje, Vojažerių nacionaliniame parke JAV (Minesota), kur vilkų gaujos tyrinėjamos kelerius metus, gyvūnams pritvirtinti GPS antkakliai, rodantys gaujų elgesį ir sąveiką. Žemėlapyje parodyta, kaip tiksliai vilkų gaujos laikosi savo teritorijos ribų.
Rudasis lokys yra ryškiai teritorinis gyvūnas. Individualaus medžioklės arealo plotas vidutiniškai užima nuo 73 iki 414 km², o patinų jis yra septynis kartus didesnis nei patelių. Savo teritorijos ribas lokys žymi kvapu ir įbrėžimais ant labiausiai pastebimų medžių žievės.
Rudoji lapė gyvena 5–15 km² plote. Jei jos buveinėje maisto nėra daug, medžioklės plotai gali būti net šiek tiek didesni. O maisto gausiose buveinėse: prie miestų ir kaimų, fermų ir žemės ūkio teritorijų, kur daug graužikų ir kitų maisto šaltinių, lapės teritorija gali būti žymiai mažesnė.
Auksinis šakalas turi mažesnę natūralią medžioklės teritoriją nei lapė. Priklausomai nuo maisto prieinamumo, ji yra 1–20 km². Šakalai įprastai monogamiški ir pora yra pagrindinis socialinis vienetas, kur kartais su mažylių vada yra ir ankstesnių metų jauniklių. Išmatomis šakalai žymi jiems įprastus takus ir urvo apylinkes, atbaidydami kitus plėšrūnus. Šakalas per vieną naktį gali nubėgti 12–15 kilometrų. Jei randa negyvą gyvūną, plėšrūnas jo apylinkėse gali išbūti kelias dienas, kol dar ten yra ką ėsti.
Kuris kurį?
Lūšiai Baltijos sąlygomis natūralus priešas galėtų būti vilkas. Lokio didžioji katė sugeba sėkmingai išvengti. Su vilkais jos keliai taip pat retai kertasi, nes katė nebūtinai turi lakstyti žeme, ji beveik visada gali pasislėpti medyje. Yra labai mažai žinomų atvejų, kai vilkai sudraskė lūšį.
O štai visi mažesni plėšrūnai turi saugotis tos pačios lūšies arba vilkų. „Normalūs plėšrūnai yra teritoriniai ir taip, pakanka jau paties buvimo, ypač dauginimosi sezono metu, kad smulkieji plėšrūnai įeitų į vilkų teritoriją ir ieškotų kitų vietų bei galimybių maitintis“, – teigia Latvijos valstybinių miškininkystės instituto (LVMI) Silava mokslininkas, biologas dr. Janis Ozolinis.
Lūšių išpuolių prieš lapes pasitaiko, tačiau tai nėra labai dažnas reiškinys. „Anksčiau tokių galimybių ir technologijų neturėjome, o dabar daugelis medžiotojų turi miško kameras ir mobiliuosius telefonus su filmavimo funkcija. Anksčiau, kad sužinotum, jog lūšis ėda lapę, reikėjo skaityti knygas. Dabar nufilmuotoje medžiagoje galima matyti, kaip tai vyksta gamtoje“, – sakė J. Ozolinis ir paaiškino, kad ankstesniais metais, tiriant sumedžiotų lūšių skrandžių turinį, lapių liekanų buvo randama reguliariai, bet ne itin dažnai.
Mokslininko teigimu, konstatuota atvejų, kai savarankiški tapę lūšių jaunikliai ėmė medžioti konkrečiai usūrinius šunis. Kaip žinia, usūrinis šuo žiemą užmiega žiemos miegu, o prieš įlįsdamas į urvą ir užmigdamas stengiasi sukaupti kuo daugiau riebalų. Rudens pabaigoje jie gali sudaryti net 30 proc. usūrinio šuns svorio. Vietose, kur šių invazinių gyvūnų yra daug, šis grobis padeda lūšių jaunikliams išgyventi pirmąją žiemą.
Vilkai savo teritoriją saugo labai griežtai ir svetimą vienišą vilką stengsis papjauti. Tas pats pasakytina ir apie šunis, kurie vilkams apskritai yra lengvas grobis. Lapės taip pat gali tapti aukomis, tačiau, kaip jau minėta, vilkų gyvenamos teritorijos ar įprasti migracijos keliai mažiesiems plėšrūnams yra žinomi ir jie vengia juos kirsti.
Ar žinojai? Vilkams ir kitiems šunų šeimos plėšrūnams ant letenų ir tarp pirštų auga vilna. Žiemą ji tampa labai stora. Lapėms net susiformuoja tarsi vilnos padas, kuris paslepia pirštų pagalvėles ir leidžia lengviau eiti sniego paviršiumi.
Jei maisto nėra daug, tada vilkai ir lūšys aktyviau retina smulkiųjų plėšrūnų populiacijas. Įprastomis sąlygomis stambieji plėšrūnai mažesnius sudrasko tik pasitaikius tokiai progai, tačiau specialiai neieško ir nepersekioja. Tas pats pasakytina ir apie šunis. Pasak J. Ozolinio, labai retai vilkas specialiai seka šunį, nors sutikęs jį miške tikrai sudraskys.
Lokiai yra visiškai teritoriniai gyvūnai. Tai didelis plėšrūnas, kuriam reikia daug maisto ir didelio medžioklės ploto. Lokys yra visaėdis ir minta turimais ištekliais: uogomis, augalais, šaknimis, žuvimi, smulkiais gyvūnais ir kartais sumedžioja ir kokį nors didelį porakanopinį. Nespjauna ir į dvėselieną. Išgyvenimui reikalingas maisto kiekis verčia lokį itin griežtai saugoti savo maitinimosi plotą. Jis žudo jaunesnius lokius, kurie užklysta į teritoriją, ne rujos metu taip pat puola ir pateles, ir tikrai bandys nužudyti jauniklius, jei tik sutiks lokę su jaunikliais. Viskas dėl aršios maisto konkurencijos.
Šakalai yra labai aktyvūs medžiotojai. Kaip jau minėta, jei teritorijose pasirodo šakalai, lapių sumažėja. Ne tiek dėl to, kad šakalai žudytų rudauodeges, kiek iš pagarbos.
Pastaraisiais metais mokslininkų akiratin nuolat patenka Latvijoje sumedžioti šakalai. „Galime juos tirti kartu su vilkų projektu, nes per sezoną gauname du ar tris gyvūnus. Tai suteikia mums pagrindinės informacijos, tačiau reikia daugiau tyrimų, kad suprastume, ar šakalai ėda lapes ir kitus plėšrūnus, kokią auksinio šuns maisto dalį sudaro jo paties sumedžioti gyvūnai. Kaip žinoma, šakalai turi daug didesnį polinkį ėsti gaišeną nei vilkai ir daug platesnį meniu – jo niša persidengia su kitais plėšrūnais ir yra net platesnė“, – aiškino J. Ozolinis.
Įdomu! Šakalas juda šuoliais. Tada jo žingsnis toks trumpas, kad jis atrodo it šokinėjantis tarsi antilopė, o ne šuoliuojantis. Taip yra todėl, kad tai stepinis gyvūnas ir toks šokinėjimas suteikia plėšrūnui geresnį matomumą žolėtose laukymėse, iš kurių jis kilęs.
Kol kas šakalas mūsų šalyje yra kažkas naujo ir iki tokių tyrimų kaip su sumedžiotais vilkais mums dar reikia nueiti ilgą kelią. Tai leistų daug daugiau sužinoti apie šio plėšrūno maitinimosi įpročius, dauginimosi sėkmę ir kitus slapto šakalų gyvenimo aspektus, įskaitant santykius su kitais plėšrūnais.
„Galbūt kitais metais šakalus jau įtrauksime į mokslinių tyrimų projektų paraiškas, nes anksčiau ar vėliau šį plėšrūną teks atpažinti kaip natūralią ir nuolatinę mūsų gamtos dalį. Latvijoje kol kas nėra daug pranešimų apie sumedžiotus ar pastebėtus, tačiau žinomos vietos, kur jų yra daug. Kaimyninėje Estijoje 2022 metais buvo sumedžiota net apie 60 šakalų, apie kuriuos geranoriškai pranešė medžiotojai“, – sakė miškininkystės instituto Silava mokslininkas.
Oficialiai informacijos apie šakalų sumedžiojimą Lietuvoje nėra. Aplinkos ministerijos paskelbtoje medžiojamųjų žvėrių apskaitoje, į kurią įtraukti ir sumedžioti gyvūnai, duomenų apie šakalus kažkodėl nėra. Nors žinoma, kad oficialių pranešimų būta.
Asmeniniai stebėjimai ir iš medžiotojų gauta informacija rodo, kad kai kuriose Latvijos vietose formuojasi stabili šakalų populiacija. Pavyzdžiui, Paviluosčio ir Vergalės apylinkėse vakarinėje pakrantėje ir prie Liepojos, kur Liepojos ežero nendrynai yra puiki buveinė ir maisto bazė. Straipsnio autorė ne kartą yra girdėjusi šakalų gaujos kaukimą ir mačiusi pačius plėšrūnus. Taip pat yra duomenų apie šiame regione sumedžiotus individus.
Faktas. Šakalas yra šeimos gyvūnas, jis formuoja monogamiškas poras. Tėvai gyvena kartu su šių metų palikuonimis, o tam tikrais laikotarpiais – su pernykščiais jaunikliais. Gaujos struktūra, kaip ir stambaus grobio sekimo ir persekiojimo strategija, šakalams nebūdinga, tačiau jie labai vikriai ir greitai susirenka prie kritusio ar sumedžioto gyvūno.
Ribotų išteklių instinktas
Baltijos regiono sąlygomis apie tai kalbėti nebūtų korektiška, bet vietovėse, kuriose medžioklės ištekliai itin riboti, plėšrūnai gali reaguoti priešingai. „Paprasčiau tariant, jei liko vienas kritęs elnias, skirtingi plėšrūnai gali juo maitintis, tarsi dalindamiesi išgyvenimo ištekliais“, – sakė J. Ozolinis.
Bendrai galima teigti, kad plėšrūnų elgseną ir rūšių sugyvenimo įpročius reikia vertinti ne lokaliai, viename miške ar viename medžioklės plote, o platesnėse teritorijose. „Visi plėšrūnai sugeba sugyventi, gerbdami vienas kitą ir vengdami kontaktų. Jei stebėjimai atliekami viename taške, gali susidaryti įspūdis, kad plėšrūnai žudo kitus plėšrūnus, kai tik atsiranda tokia galimybė. Tačiau kai tik pažvelgiama plačiau, matyti, kad jie visi kartu gali puikiai egzistuoti. Jie yra konkurentai, bet tai nereiškia, kad visi plėšrūnai negali sugyventi viename areale. Tiesą sakant, plėšrūnai tą teritoriją labai sėkmingai pasidalina. Tie mitai apie tai, kad plėšrūnų rūšys netoleruoja viena kitos, kyla dėl to, kad labai susiaurinama jų stebėjimo vieta“, – teigia dr. J. Ozolinis.
Naujasis priedas. Medžioklės ginklai ir šaudymas
