Išeinant iš įprastos Lietuvos medžiotojo komforto zonos, t. y. dviejų epinių kalibrų – .30-06 Springfield ir .308 Winchester, pasaulyje yra daugybė kitų dėmesio vertų kalibrų, skirtų įvairiems sezonams, reikmėms ir žemynams. Visų pirma, kalibras 9,3 × 62 primena didelę ir lėtą kulką, veikiau panašesnę į lygiavamzdžio brenekę. Vis dėlto šio kalibro istorija nėra tokia paprasta. Šis kalibras pasaulyje žinomas ir kaip 9,3 × 62 Mauser ar Otto Bocko kalibras. Jis apibūdinamas kaip universalus kalibras, daugiausia tinkamas dideliems Afrikos, Europos ar Šiaurės Amerikos žvėrims medžioti.
Tolimais 1905 metais jį sukūrė Berlyno ginklų meistras Otto Bockas. Iš pradžių kulka skriejo 720 m/s, jos svoris buvo 286 greinai (18,53 g), efektyviausias nuotolis – 250 m. Otto Bockas šio kalibro šovinį pritaikė karabinui su spyna Mauser Moder 98. Šio kalibro mauzeriai buvo pigesni, patikimesni, greitai išpopuliarėjo Afrikoje ir buvo plačiai naudojami daug kur kitur.
Istorija
Kalibro vystymąsi reikia vertinti pasaulio istorijos kontekste. XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiuje Europos šalys, ypač Didžioji Britanija, stipriai išplėtė savo įtakos sferą visame pasaulyje. Daugiausia tai palietė Afriką: olandai buvo užsiėmę Pietų Afrikos Respublika, Vokiečiai – Namibija ir Tanzanija. Anglai kūrė didelių kalibrų karabinus ir amuniciją, tinkamus didžiausiems ir pavojingiausiems Afrikos gyvūnams medžioti. Nors Didžiosios Britanijos gaminiai buvo puikūs ir patikimi, vis dėlto jie brangiai kainavo ir jų negalėjo įpirkti dauguma Afrikos ūkininkų ir kolonistų. Vokietijos kolonistai tuo ypač skundėsi – jiems reikėjo pigesnių ginklų ir amunicijos, tinkamų didiesiems ir pavojingiesiems gyvūnams medžioti.
Vokietijoje jau buvo gaminamas karabinas su spyna Mauser 98, bet standartiniam šio ginklo modeliui nebuvo pakankamai galingo šovinio. Tada Otto Bockas ir nusprendė tokį šovinį sukurti.
Afrika tuo metu buvo medžiotojų rojus, tačiau tikras pragaras kolonistų ūkininkams. Plantacijas ir derlių nuolat naikino žolėdžiai, o didieji plėšrūnai, ypač liūtai ir leopardai, kėlė grėsmę naminiams gyvuliams. Gyvenimas Afrikoje tuomet buvo sunkus, pinigų mažai, jokios prabangos. Taigi vietos medžiotojai tegalėjo įpirkti vieną ar geriausiu atveju du karabinus. Medžioklei jie norėjo gana pigaus, pakankamai galingo kalibro ginklo, kuris padėtų susitvarkyti ne tik su didele antilope, liūtu ar leopardu, bet ir su buivolu bei drambliu. Tai, ką sukūrė O. Bockas, buvo aukštos kokybės amunicija, kainos atžvilgiu tinkama prieinamam karabinui Mauser. Kadangi Vokietija irgi buvo įsitraukusi į kolonizaciją, Afrikoje mauzerių netrūko.
Pagal Afrikos sąlygas pirmenybė teikta lengvam, patogiam karabinui ir kalibrui, galinčiam efektyviai užmušti iš arti bei prireikus duodančiam gerų rezultatų iš toliau. Nors 1912 metais sukurtas .375 H&H buvo kiek galingesnis, vis dėlto dauguma Europos ūkininkų Afrikoje rinkosi būtent Mauser 9,3 × 62, nes pirmasis buvo palyginti brangesnis. Be to, .375 H&H turėjo blogą reputaciją, nes kartais kulka nedarė to, ko iš jos tikėtasi. Tuo metu kalibro .375 H&H kulkos su minkštu švino galu nebuvo pakankamai galingos, ypač šaunant iš arti.
Šovinyje buvo 9,3 mm skersmens kulka, dedama į 62 mm tūtelę. Iš pradžių ji buvo užtaisoma 285 greinų kulka, kurios greitis vamzdžio gale – 720 m/s. Tuomet nebuvo galima sukurti greitesnių kulkų, nes ginklų mechanizmai nepajėgė išlaikyti didelio slėgio. Mūsų laikais ši problema taisoma, tik jeigu to iš tiesų reikia. Kiek vėliau šio šovinio rodikliai buvo kiek pagerinti, naudojant 286 greinų kulką, skriejančią 731 m/s greičiu.
Antrasis pasaulinis karas sustabdė 9,3 × 62 aukso amžių. Oberndorfe (Vokietijoje) buvo sunaikinta Mauser gamykla, po karo pasikeitė ginklų gamybos politika. Vokietijoje apskritai neleista gaminti ginklų, o Didžiojoje Britanijoje buvo gerokai sumažinta afrikinių kalibrų gamyba. Britų ginklai vis dar buvo labai brangūs, todėl Afrikos medžiotojai ir ūkininkai pradėjo žvalgytis į Ameriką, kur buvo galima rasti pigių universalių kalibrų ginklų. Tuo metu Afrika susidomėjo būtent Amerikos medžiotojai, todėl čia pateko gaminių iš šio žemyno.
Winchester sukūrė Model 70 – ginklą, paremtą Mauser dizainu, ir kadangi amerikiečiams buvo svetima metrinė sistema, jie pradėjo gaminti kokybiškus ir įperkamus .375 H&H kalibro ginklus. Taip ši Holland&Holland kulka Afrikoje pakeitė 9,3 mm kulką, kuri buvo tituluojama kaip universalus šio žemyno kalibras. 9,3 × 62 patyrė dar vieną smūgį žemiau juostos, kai Afrikoje pavojingiems gyvūnams medžioti buvo įvesti minimalūs kalibro reikalavimai. Nors 9,3 mm kulkos rodikliai iki šiol buvo geri, minimalus kulkos skersmuo buvo nustatytas 0,375 in (9,525 mm), o 9,3 mm kulka buvo kvalifikuota kaip tinkama mažiau pavojingiems gyvūnams medžioti. Žinoma, suprastina, kad 9,3 × 62 nėra idealus kalibras dramblio atakai sustabdyti, bet su tinkama kulka jis gali būti toks pat efektyvus kaip .375 H&H.
Kai 9,3 × 62 Afrikoje tapo retas, daugelis medžiotojų perdarė savo ginklus, nors buvo ir daug ištikimų gerbėjų, supratusių, kad O. Bocko kalibras atitinka visas Afrikos reikmes, kur šūvio nuotolis retai viršija 200 metrų. Dar viena priežastis, kodėl šis kalibras vis dar naudojamas, yra ta, kad šio kalibro kulka mėsai žalos padaro minimaliai. Trofėjų medžiotojams tai galbūt nesvarbu, bet tai esminga, kai svarbiausias medžioklės tikslas – mėsa.
Kitapus Atlanto šis naujasis kalibras ilgai net nepasirodė. Nė vienas Amerikos amunicijos ir ginklų gamintojas šio kalibro savo produkcijai nenaudojo. Jeigu kas turėjo šio kalibro ginklą, jis buvo priklausomas nuo Europos amunicijos tiekėjų. Vis dėlto tai pakito ir tik visai neseniai tokių asmenybių kaip žurnalisto Johno Barsnesso, rašiusio įvairiems žurnalams apie ginklus, medžiotojo ir rašytojo Chubo Eastmano ir Aliaskos medžiotojo Philo Shoemakerio dėka šis kalibras šiandien populiarėja ir JAV.
Prieinamumas
Atsiliepimai apie šį kalibrą yra gana geri, apie jį retai išgirsi ką nors bloga – ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Kulka užtektinai giliai įsiskverbia į gyvūno kūną. 9,3 × 62 atlieka savo užduotį ir daro tai, ko iš jos laukiama. Nepaisant daugelio modernių magnumų, šis kalibras vis dar populiarus tarp daugybės patyrusių medžiotojų.
Šiandien šį kalibrą siūlo praktiškai visi JAV ir Europos gamintojai. Suomių Lapua, kurios asortimente apskritai labai mažai įvairių kalibrų, taip pat gamina 9,3 × 62 kalibro amuniciją. Yra įvairių kulkų nuo 15 g (232 greinų) iki įspūdingų 20 g (320 greinų). Šiuo atžvilgiu galimybių labai daug.
9,3 × 62 šoviniai nebus tokie prieinami kaip populiariųjų kalibrų, o Lietuvoje, deja, pasirinkimas nėra didelis. Medžioklės reikmenų parduotuvėse šio kalibro šovinių kainos – nuo 1,88 iki pat 3,04 euro. Gamintojai: Norma, CDC, RWS, Geco, Hornady. Patyrinėjus Lietuvos pasiūlą, šio kalibro amuniciją pardavinėja Oksalis, atstovaujantis firmai Norma.
9,3 × 62 efektyvus ir pravartus įvairioms progoms: jis teikiamas kaip gera alternatyva tauriesiems elniams ir briedžiams medžioti, taip pat pravers ir medžiojant meškas.
Rodikliai
RWS amunicijos gamintojo tinklavietėje 9,3 × 62 kalibras įvertintas pagal įvairius kriterijus. Skaičiuojama, kad 18,8 g kulka RWS Evo žvėrieną sugadina minimaliai, gera kulkos stabdomoji galia, stipri atatranka, kulka patenka labai giliai į gyvūno kūną, labiausiai tikėtina, kad ji perskros gyvūną kiaurai, be to, vos pataikius liks jo kailio.
Daug lengvesnė bešvinė RWS Evolution Green amunicija jau vertinama kitaip, net jos rodikliai kiek kitokie. 11,9 g kulka mažai pažeidžia mėsą, atatranka silpna, gebėjimas įeiti į kūną – vidutinis. Ši palyginti lengva bešvinė kulka sukurta šernams, danieliams, dėmėtiesiems ir tauriesiems elniams medžioti, ji mažiau tinka stirnoms, briedžiams ir meškoms.
Šio kalibro pasirinkimo galimybės labai didelės būtent dėl amunicijos įvairovės.
Renkantis kulkos svorį reikia atsižvelgti į elementarius fizikos dėsnius. Kuo sunkesnė kulka, tuo didesnė atatranka; kuo lėčiau skrieja kulka, tuo labiau krinta tolimesnėse distancijose. Pavyzdžiui, 21,1 g kulkos Norma Oryx greitis vamzdžio gale yra 670 m/s, o kulkos kritimas ties 300 m – 80,9 cm (jeigu kulka prišaudyta iš 100 m). Palyginkite su lengva 11,9 g kulka RWS Evolution Green, kurios greitis vamzdžio gale yra 880 m/s, o kritimas ties 300 m beveik pusiau mažesnis – 43 cm. Įdomu palyginti šiuos rodiklius, pavyzdžiui, su daugelio gerai vertinamu ir Lietuvos sąlygoms labiau tinkamu .308 Winchester. Paėmę 11 g bešvinę kulką Lapua Naturalis .308 Win, matome, kad jos greitis vamzdžio gale yra 800 m/s, o kritimas ties 300 m – 54,3 cm, o tai yra daugiau nei 9,3 × 62 RWS Evolution Green. Dar vienas įdomus palyginimas: pavyzdžiui, RWS Evo .308 Win 11,9 g kulkos greitis vamzdžio gale yra 775 m/s, kritimas ties 300 m – 55,9 cm.
Lietuvoje ši kulka galėtų būti naudojama gana plačiai, tik viskas priklauso nuo amunicijos pasirinkimo. Sunkesnės kulkos tikrai labai tinka medžioklei su varovais, kurioje iš amunicijos tikimasi didelės stabdomosios galios, kai sprunkančio gyvūno gyslomis teka didelis kiekis adrenalino, o tiksliai pataikyti į gyvybei svarbius organus sudėtingomis sąlygomis visuomet sunku. Taip pat šis kalibras tinka medžioklėje tykant, jeigu tik neplanuojate šauti iš labai tolimų distancijų. Tai yra tikrų tikriausias medžioklinis kalibras vienam konkrečiam taikiniui. Sunkesnėmis kulkomis daug kartų šaudyti šaudykloje nebus labai malonu, nes reikia atsižvelgti į didelę atatranką. Nors tai nėra šaudyklos pramogoms skirtas kalibras, keletas reguliarių šūvių į taikinį niekada nepakenks.
Lietuvoje
Kaip įprasta, prasidėjus diskusijoms apie įvairius kalibrus, tikėjimas vienu konkrečiu amunicijos tipu būna panašus į religinį įsitikinimą – jeigu savo gyvenime radai ką nors gera, tai to ir laikaisi. Diskusijos apie kalibrus paprastai yra labai intensyvios ir emocingos. Juris Prokofjevas dalijasi savo patirtimi: iki pradėdamas naudoti šį kalibrą, jis daugiau nei dešimt metų medžiojo su .308 Win, paskui kurį laiką naudojo 6,5 × 55, o dabar medžioklėje naudoja .223 Rem, .270 WSM ir 9,3 × 62 – tiek medžioklėje tykant, tiek varant.
Kai kurie medžiotojai mano, kad 9,3 × 62 yra pernelyg didelis – Lietuvai optimalus kalibras būtų .308 Win. Iš toliau kaip 200 m 9,3 × 62 neva visai niekam netinka, o .308 Win efektyvus šaudymo atstumas su geru vamzdžiu ir atitinkama amunicija ramiai siekia 600 m.
J. Prokofjevas pasakoja apie savo patirtį šaudant kalibru 9,3 × 62:
„Bandysiu trumpai apibūdinti patirtį su devintuku mūsų sąlygomis. Šį kalibrą naudoju medžioklėje varant ir tykant (briedžiai, elniai, šernai). Manau, kad universalaus kalibro, kurį būtų galima naudoti visiems medžiojamiesiems gyvūnams, nėra. Taigi po ilgametės patirties su vienu kalibru (.308 Win ar 6,5 × 55) supratau, kad reikėtų pasirinkti skirtingus kalibrus. Jau kuris laikas mano pasirinkimas yra .223 Rem, .270 WSM ir devintukas. Kadangi medžioju regione, kur daug briedžių, šernų (kol kas), o pasirodo dar ir elnių, pasirinkau 9,3 × 62 didiesiems gyvūnams medžioti. Patirtis su devintuku yra tokia: pataikius briedis praktiškai šimtu procentų krinta vietoje. Pernai metų sezono atidaryme sumedžiojau du briedžių patinus ir abu liko vietoje po pirmojo šūvio. Buvo ir daug nesėkmingų šūvių, po kurių briedis ar šernas iš karto nuvirto, bet reikėjo antruoju šūviu pribaigti. Jeigu toje situacijoje būtų naudotas mažesnis kalibras, sumedžioto gyvūno būtų tekę ilgai ieškoti. Noriu pabrėžti, kad naudojant šį kalibrą mėsa sugadinama daug mažiau, nėra didžiulių kraujo išsiliejimų ir sužalojimų, nes kulkos greitis ne toks didelis. Medžiojant šerniukus reikėtų atidžiau pasirinkti taikomą vietą, nes šerniukui šis kalibras kiek per smarkus, bet pataikius į galvą, kaklą ar iki ketvirčio problemų nėra. Esu labai patenkintas pasirinkęs šį kalibrą ir jo poveikiu. Kadangi užsiimu elnių auginimu nelaisvėje, galiu pasakyti, kad pataikius į elnią niekam nereikėjo eiti toliau kaip 30–50 metrų. Kasmet su devintuku sumedžioju 30–40 gyvūnų. Kuo didesnis žvėris, tuo geriau pataikius krinta, kulka geriau perduoda savo mirtinąją energiją. Medžiojant šernus tykant, patirtis rodo, kad 99 procentais gyvūnas lieka vietoje.“
Kiti medžiotojai pastebėjo, kad pataikius bebrui į galvą kalibru 9,3 × 62 žala nėra didesnė nei kalibrais .308 Win ar .30-06 Springfield. Medžiotojai dalijasi patirtimi, kad pagal atitinkamos amunicijos balistinę lentelę prišaudžius iš 150 metrų per daug nereikia galvoti apie aukščio kompensavimą. Kur taikysies, ten ir pataikysi. Šis kalibras vienareikšmiškai laikytinas medžiokliniu, jis netinka šaudyti pabūklais.
Kai kurie medžiotojai jį renkasi būtent tolimoms distancijoms, t. y. medžioklėje su varovais. Pranašumas tas, kas pataikius šiuo kalibru gyvūnas krinta iš karto. Kiti medžiotojai pastebėjo, kad kuo mažesnis gyvūnas, tuo mažiau žalos mėsai, tačiau kartu neįtikėtina šio kalibro stabdomoji galia.
Pliusai
– itin didelė stabdomoji galia, net medžiojant didelius gyvūnus;
– minimali žala mėsai;
– itin tinka medžioklei su varovais, šaunant iš gana arti, bet tinka ir tolesniems nuotoliams;
– lengva rasti vamzdžiui tinkamos amunicijos.
Minusai
– didelė sunkios kulkos atatranka;
– amunicijos pasirinkimas, palyginti su populiariais kalibrais, nedidelis;
– amunicija brangoka;
– neveiks iš toliau kaip 200 m.
Otto Bockas ir jo kalibras
9,3 × 62 pažįstamas ne tik kaip 9,3 × 62 Mauser, bet ir kaip Otto Bocko kalibras. Apie šį Berlyno ginklameistrį net galingasis Google neranda daug informacijos. Galite rasti vieną nuotrauką, kurioje O. Bockas 1907 metais kartu su savo patikimu šunimi Heiko ir šautuvu Nimrod ant peties. Savo ginklameistrio iškabą Berlyne O. Bockas pasikabino 1883 m. balandžio 2 d. Įsteigęs dirbtuvę jis aktyviai užsiėmė ir taksidermija. Nuo 1890 metų rėmė jaunus medžiotojus ir rūpinosi veteranų medžiotojų reikmėmis. O. Bockas dažnai savo ginklus eksportuodavo. Šiandien kartais kokiuose nors JAV forumuose ir varžytynėse pasirodo vienas kitas O. Bocko prieškario šautuvas.
Norite nusipirkti žurnalą internetu arba jį užsiprenumeruoti?
