Patirtis

Istorija. „Nėra kraujo“ nereiškia „pro šalį“0

Nuotrauka: Linda Dombrovska

Dieną prieš šventes, apie 23 valandą, iš kolegos gavau WhatsApp žinutę: „Miegi?“ Tai gali reikšti tik viena – reikia pagalbos. „Turbūt pridirbau“, – paaiškina kolega medžiotojas Kasparas.

Istorija labai paprasta: medžiotojas bokštelyje tykojo šernų būrio, šovė, vienas šernas sėkmingai sumedžiotas. Lyg ir istorija su gera pabaiga, bet po medžioklės Kasparui pasidarė neramu – įtaria, kad galėjo pataikyti į antrą šerną ta pačia kulka. Ėjo ieškoti pėdsakų.

Gerai, kad prieš šventes pasnigo. Šlapia, bet to užtenka. Maždaug 150 metrų nuo šūvio vietos – pora degtuko galvutės dydžio kraujo lašų, susimaišiusių su riebalais. Greičiausiai pataikyta į pilvą. Kasparo šuo dar visai jaunas, tad medžiotojas galvoja, kad pats neras. Gerai, nuo ryto atvažiuoju su savo šunimis. Naktį truputį palijo, sniego liko visai nedaug, o ant kelio buvo dar vienas nutiškęs lašelis, kur šernų būrys perėjo kelią.

Pirmiausia pėdsakus patikrinu su jauniausia jagdterjere Vitara, bet pėdsakai sunkūs ir šuo pasiduoda stipriausių šviežių šernų pėdsakų pagundai, kol paaiškėja, kad einame neteisingai. Pabandyta – dar ne prarasta, reikia pasitelkti senąją gvardiją – patyrusį jagdterjerą Sirsninį, kuriam prieš dieną sukako devyneri.

Medžiotojos dienoraštis #6. 6 šernai ir vienas elnio jauniklis!

Uždedame jam Garmin sekimo sistemą, kuri parodo, kada šuo sustoja, loja ar atsitraukia, ir einame į mišką. Sirsninis dirba be pavadžio – kažkodėl pradžioje pritrūko patirties išmokyti šunį dirbti su pavadžiu, todėl strategija paprasta: pastatai šunį prie pėdsako, jis apeina kelis didelius lankus, kol suranda, ko reikia ieškoti. 99 procentų garantija, kad šuo aptiks sužeisto gyvūno pėdsaką, o ne šviežią.

Paieška

Tai – ilgo darbo ir šuns patirties rezultatas. Mums telieka lėtai eiti mišku ir žiūrėti, ką šuo daro. Šuo aptinka šviežius pėdsakus, bet nubėga kokius 300 metrų ir grįžta. Patikriname tris šernų pėdsakus, kuriuos randame palei pelkę. Šuns jie nedomina. Šiame procese Kasparas pametė pirštines, tad kol jų ieškojome Garmin pamačiau, kad Sirsninis gana užtikrintai pradeda eiti šalin ir atrodo, kad eina pagal pėdsakus.

Žemėlapyje matyti, kad jis prieina prie upės ir ją perplaukia. Upė nedidelė – kokie du metrai, bet Kasparas skeptiškas – sužeistas gyvūnas neis per upę. 730 metrų nuo mūsų buvimo vietos šuo sustoja, ir Garmin parodo, kad jis loja. Privažiuojame arčiau šuns ir pradedame bėgti. Sirsninis – už 430 metrų, stovi vietoje, loja, šiek tiek pajuda, stovi vietoje, loja, pajuda.

250 metrų – garsus lojimas atžalyne. Šuo loja šiurkščiu balsu, vadinasi, žvėris gyvas. Likus 150 metrų užtaisau ginklą, nuvalau optinį taikiklį ir lėtai artinamės. Lojimas girdisi iš eglynėlio, nieko nesimato, nes aplink tankumynas. Kasparas skaičiuoja metrus – 80, 60, 40. Pamatome šerną ir šunį, bet šernas pabėga šalin.

Gera žinia, kad netoli. Šuo loja. Einame aplink eglynėlį, ten rečiau, bet šuo per arti, tad iššauti negalime. Šernas pasisuka ir abu su šuniu įeina atgal į tankumyną. Gerai, kad gyvūnas juda – greičiau pavargs. Dabar jau prieiname per 20 metrų, šernas keliasi ir gulasi, bet šuo taip įsijautęs, kad šį kartą negaliu jo atšaukti.

Pagaliau Kasparui pavyksta pagauti šunį už užpakalinės letenos, ir aš sėkmingai nutraukiu šerno kančias. Kol vijomės, jautėme labai ryškią žarnų turinio smarvę. Taip ir yra – pataikyta į pilvo sritį. Pataikymo vietoje kraujo nėra, tik žarnų turinys. Tada prasideda linksmiausia dalis – suprasti, kur esame, ir sugalvoti, kaip didoką šiųmetį šerniuką išgauti iš miško.

Kulka perskrodė vieną šerną, o antram pataikė į pilvą ir liko kitoje pusėje prie užpakalinės kojos sąnario, jo nesutriuškindama, nes kulkai neužteko galios

Medžioklėje pasitaiko įvairių situacijų, tad svarbu atkreipti dėmesį, kas yra už taikinio. Taip pat negalima pasitikėti prielaida, kad kraujo nebuvimas šūvio vietoje rodo, jog šauta pro šalį. Dažnai pastebima, kad šerno riebalai uždaro pataikymo vietą ir kraujas gali ne tik pasirodyti tik už didelio atstumo – 150–200 metrų, bet ir labai įmanoma, kad apskritai nepasirodys.

Tamsiuoju paros metu be sniego apskritai nebūtų buvę įmanoma konstatuoti, kad į šerną pataikyta. Pagirtina, kad medžiotojas nepasidavė, ėjo patikrinti šūvio rezultato ir galiausiai radome sužeistą šerną.

Susiję straipsniai

Išvados
– Jei sužeistas gyvūnas nueina toliau kaip 300–400 metrų, greičiausiai jį galima rasti dar gyvą.
– Judėjimas sužeistą gyvūną nuvargina.
– Jeigu gyvūnas prisileido šunį taip arti, vadinasi, jis pavargęs ir toli nebeis.
– Visada prieš mirtiną šūvį reikia įsitikinti, kad šuo yra pakankamai toli. Niekada negalima šauti į gyvūną net iš arti, kai šuo nėra per kelis metrus nuo žvėries – niekada negali žinoti, kur nuskries kulka.

Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!

Žurnalo Medžioklė „Youtube“ kanalas!

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.