Lyg ir įprasta istorija, bet vis dėlto kokią medžioklę galima vadinti kasdiene? Nė vienos. Kiekvienas kartas ypatingas.
Vienišo šerniuko pėdsakus pamiškės laukuose teko matyti jau anksčiau. Kartkartėmis vasarą per trejus metus jis ar koks kitas jo gentainis išeidavo iš tankmės, kirsdavo smėlėtą keliuką ir įeidavo į žemės ūkio plotus, kur paprastai pasėta įvairių javų, rapsų, kartais net bulvių. Niekas jo negalėjo sumedžioti. Ir tada vieną ramų stirninų medžioklės vakarą aš jį pamačiau!
Kaip paprastai būna, buvau pasirengusi lipti iš bokštelio. Kuičiausi, grūdau optinius prietaisus į krepšį, svarsčiau, ar keisti ginklą ir važiuoti prie dambos šernų dairytis.
Prieš lipdama iš bokštelio nusprendžiau dar paskutinį kartą žiūronais apsižvalgyti ir įsižiūrėti į tamsią dėmę ant kelio. Dar nebuvo visiškai sutemę ir per žiūronus aiškiai mačiau, kad tai šernas. Nusprendžiau prisėlinti.
Vėjas pūtė skersai lauko iš mano pusės – ne visai sėkmingai. Kol priėjau per aukštus rugius (lygiagrečiai su vėjo kryptimi), šernas nuo kelio dingo. Laimė, vakaras buvo labai tylus ir išgirdau šnaresį giliau lauke. Paršas ėjo tiesiai pas mane! Kuo tyliau išėjau į žemesnius kviečius, kurie man buvo beveik iki kelių, maždaug penkiolika metrų nuo krypties, kuria ėjo šernas, ir pasiklioviau tamsos priedanga.
Paršo ausys kyšojo virš varpų. Jis ėjo vis arčiau… O tada staiga pakėlė galvą. Pasigirdo urgztelėjimas ir į dramblio žingsnius panašus dundėjimas. Kuilys pabėgo. Kitą vakarą jis neišėjo. Dar po dienos lauke dirbo kombainai.
Atrodė, kad laikas bus praleistas veltui, bet tas vakaras buvo dar vienas, gal jau šimtas pirmas įrodymas, kad niekada negali žinoti, kas medžioklėje nutiks.
Kitą vakarą laukiau stirnino, kuris irgi buvo matytas kelis kartus iš toli, bet niekaip neatėjo arčiau bokštelio. Ketinau jau eiti namo, bet nusprendžiau paskutinį kartą užmesti akį į lauką – ir išgirdau pirmą trakštelėjimą miške. Iš karto pasigirdo daug didesnis triukšmas – net pagalvojau, kad ten briedis laužiasi. Pamiškėje išlindo galva. Ji pasisukiojo, pauodė orą ir dingo tankumyne.
Vėl pasigirdo serija braškesių, ir supratau, kad gyvūnas eina palei pamiškės vingį, arčiau mano bokštelio. Tyliai meldžiau Dianą… Jis išėjo į nukultą lauką ir pradėjo kasinėti šen bei ten pabirusius grūdus. Kokia sėkmė! Tfu, tfu, tfu… Nutildžiau mintis, sulaukiau, kol adrenalinas šiek tiek nukris, ir paleidau šūvį. Šernas nubėgo tarsi lokomotyvas!
Ką padarysi. Nulipau nuo bokštelio ir ėjau link automobilio, pakeliui dairydamasi kraujo pėdsakų, kurie turėjo kirsti pamiškės keliuką. Sausose dulkėse mačiau nedidelius kraujo lašelius ir neryškius pėdsakus. Sustojau ir spengiančioje vakaro tyloje išgirdau lyg čežesį, lyg kvėpavimą, lyg vilnos slydimą žole. Pagalvojau – na ne, neisiu viena žiūrėti. Pačiai išlaikyti ir žibintą, ir ginklą sunkoka. Kas, jeigu tas šernas dar gyvas?
Kartu su kolega pradėjome paiešką, bet trejų metų šerniokas buvo likęs ten pat, pagriovio karkluose. Praskleidus žoles matėsi tik du rutuliukai. Pataikymas – į dešimtuką, o atstumas, kurį gyvūnas nubėgo su tokia žaizda, – beveik 100 metrų.
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose.
