Medžioklė prasideda po šūvio – taip byloja sena medžiotojų išmintis. Maža to, tikra medžioklė su paieška prasideda tada, kai gyvūnas po šūvio nekrinta vietoje. Jo paiešką apsunkina tai, kad nėra sniego ir apmokyto kraujasekio šuns, artėja tamsa ir daug kitų aspektų.
Šaudymo menas – nelengvas, yra labai daug veiksnių, galinčių paveikti šūvio tobulumą. Tikslaus šūvio garantuoti neįmanoma, nes kulkos trajektoriją gali pakeisti net menka šakelė ar stiebelis, gali pūstelėti vėjas, gyvūnas – pasisukti ar žengti žingsnį arba šaunant gali nepakakti užmetimo. Jaudulys, atramos trūkumas, treniruočių stoka – viskas gali lemti tai, kad sužeistas gyvūnas eis ir nueis.
Svarbiausia medžiotojo užduotis po šūvio – padaryti viską, kad įsitikintų, jog tikrai prašauta pro šalį, o jeigu pataikyta, tai viską – net neįmanoma, – kad sužeistą gyvūną surastų.
Savo medžioklės praktikoje vis patenku į situacijas, kai paaiškėja, kad „pro šalį“ visai nebuvo pro šalį, o gyvūnas, laikytas prarastu, iš tiesų pasirodo nenuėjęs taip jau toli. Deja, dėl įvairių priežasčių mūsų kraujo pėdsakų paieškos tradicijos menkai išvystytos, juolab todėl, kad iki šiol neturėjome gerai išdresuotų pėdsekių šunų. Tiesa ta, kad daugelyje situacijų be šuns pašauto gyvūno niekaip nebūtų įmanoma rasti.
Pirmas atvejis
– Šauta lygiavamzdžiu
– Gyvūnas šaunant judėjo
– Šūvio nuotolis – apie 30 m
– Iš pradžių nustatyti kraujo pėdsakai, už maždaug 200 m kraujas dingo
– Maždaug 120 m nuo šūvio vietos rasta kepenų dalelių
Per medžioklę su varovais kvartale lygiavamzdžiu šauta į bėgančią elnę. Medžiotojas teigė, kad šovė į kaklą, nors iš kraujo buvo aišku, kad vargu, ar bus pataikyta į kaklą. Kraujas sunkėsi gausiai, iš pradžių kraujo pėdsakas buvo labai ryškus, bet netrukus vis mažėjo.
Po maždaug 200 m ant tako, kuriuo ėjo gyvūnas, rasta kepenų dalelių. Tai labai geras ženklas, nes reiškia, kad pataikyta mirtinai. Ant kelio šūvio vietoje kraujyje buvo nedidelių mėsos gabalėlių, kurie greičiau rodė, kad pašauta į raumenį. Kaulo atplaišų nebuvo, ir tai taip pat gera žinia – didelės atplaišos rodytų, kad pataikyta į kojos kaulą. Su tokiu sužeidimu gyvūnas nueina toli.
Šį kartą viltys buvo didelės, bet jaunesnis šuo dingus kraujui nuvedė kažkur neteisingai. Atrodė, kad jis nusekė kitą pėdsaką, nes nuėjo į lauką. Sužeistas gyvūnas greičiausiai į atvirą lauką neitų, todėl grįžau manydama, kad po medžioklės eisime ieškoti ramesniu oru, neskubėdami.
Antrą kartą tas pats – kraujas baigėsi ir jaunesnis šuo pavadį ėmė traukti ten pat į lauką. Virš miško tingiai skrido kranklys. Nusprendžiau nepasiduoti, nes kepenų dalis – gana patikimas ženklas, kad pataikyta mirtinai. Trečią kartą ėjau ieškoti su patyrusiu šunimi. Vietoje, kur dingo kraujas, ir šį kartą stojo pauzė, bet šuo padarė didelį vingį, ieškodamas tikrojo pėdsako. Jau beveik atrodė, kad nieko nepešime, kai navigacijoje pamačiau – šuo rado pėdsaką. Dar už 200 m šuo sustojo, vadinasi, rado laimikį. Taip ir buvo.
Apžiūrėjus gyvūną mano įtarimai pasitvirtino: pataikymo skylę tarsi kamštis užspaudė žarnos, todėl ir kraujo pėdsako nebebuvo. Tai dar vienas pavyzdys, kad be šuns gyvūno rasti nebūtų įmanoma.
Antras atvejis
– Šauta .300 Win Mag graižtviniu ginklu
– Gyvūnas šaunant judėjo
– Šūvio nuotolis – apie 100 m
– Kraujo pėdsako visiškai nėra, tik ant kelio atrodo, kad gyvūnas šuoliuodamas paslydo
– Šuo gyvūną pasivijo už 600 m
Medžioklė su varovais. Šiame klube per medžioklę su varovais medžiojamos ir stirnos. Per priešpaskutinį varymą nuskambėjo du šūviai. Per raciją pranešta, kad šauta į stirnos patelę. Ant kelio nebuvo nė lašo kraujo, bet atrodė, kad gyvūnas šuoliuodamas paslydo.
Medžiotojas sakė, kad po šūvio gyvūnas tarsi suklupo, bet kadangi nebuvo jokių apčiuopiamų pataikymo įrodymų, vadinasi, pro šalį! Vis dėlto pėdsakai ant kelio man nedavė ramybės – kažkas ten atrodė įtartina, tad nusprendžiau paleisti labiau patyrusį savo šunį. Kai šunų sekimo sistema parodė, kad šuo sustojo už 600 m, paaiškėjo, kad jis rado gyvūną.
Pavyko automobiliu privažiuoti iš kitos pusės. Šuo stirną sulaikė ir stengėsi išlaikyti vietoje: nedidelis jagdterjeras prieš dukart didesnį gyvūną, kovojantį dėl savo gyvybės. Pataikyta į užpakalinės kojos sąnarį – pakankamas sužeidimas, kad šuo galėtų pagauti žvėrį. Sveikos stirnos šuo nepagautų. Sėkminga pabaiga ir vienintelis tos dienos laimikis!
Trečias atvejis
– Šauta lygiavamzdžiu
– Gyvūnas šaunant judėjo
– Šūvio nuotolis – apie 30 m
– Kraujo pėdsakas buvo pradžioje, paskui dingo
– Gyvūnas atsigulė beveik už 100 m nuo šūvio vietos, atsistojo ir nubėgo dar apie 150 m
Medžioklėje išėjo trys elnių patinai. Paleisti du šūviai. Po varymo medžiotojas ėjo ieškoti gyvūno ir rado kraujo. Išteptas ir medžio kamienas – gana aukštai, vadinasi, sužeistas kūnas. Konkrečioje vietoje labai daug kitų gyvūnų pėdsakų, taigi iš pradžių šuniui buvo sunku. Ieškodamas ant žemės kraujo, jis nepastebėjo, kad elnias atsigulė netoliese, bet atsistojo ir nubėgo.
Šiek tiek palaukę nuėjome su šunimi ta kryptimi. Šį kartą šuniui buvo aišku, kur eiti – vedė tiesūs pėdsakai. Šuo nuvedė tiksliai ten, kur gyvūnas gulėjo. Pataikyta į pilvą, šiek tiek įstrižai. Prigulimo vietoje kraujo visai nedaug, paskui kraujo praktiškai nebuvo. Užtat trofėjus įspūdingas!
Išvados
Kiekvienas atvejis, radus sužeistą gyvūną, ko nors pamoko. Pirmu atveju – kad nereikia pasiduoti, reikia atsižvelgti į visus pėdsakus ir ieškoti toliau. Jeigu pakeliui rasta kepenų, vadinasi, gyvūnas netoli.
Antru atveju pasitvirtino teorija, kad ne visada „pro šalį“ reiškia pro šalį, be to, ne visada tik kraujas rodo, kad gyvūnas sužeistas.
Trečiasis atvejis atskleidžia, kad reikia žiūrėti ne tik į žemę, kartais reikia ir pakelti akis. Jeigu baigiasi kraujo pėdsakas, tai nereiškia, kad gyvūnas nuėjo ir lyg niekur nieko išgyveno.
Patarimai
– Ieškoti reikia neskubant. Jeigu negalite garantuoti netrukdomos ir neskubios paieškos, treniruotę atidėkite vėlesniam laikui.
– Ieškant kraujo pėdsako žiūrovų nereikia, jie tik trukdo: tiek pačiam (komentarais), tiek šuniui (tiesiog buvimu).
– Ir šuniui gali pasitaikyti dienų ne ta koja, nes jis – ne robotas, todėl visada reikia ne barti, o atidžiai stebėti, stengiantis suprasti, ką jis bando pasakyti.
– 99 proc. atvejų reikia pasikliauti savo šunimi – jis žino ir jaučia geriau. Jeigu veda į kairę, greičiausiai yra priežastis, kodėl reikia eiti į tą pusę.
– Kuo mažiau kas nors vaikščiojo po pėdsakus, tuo šuniui bus lengviau.
– Kuo didesnė gyvūnų populiacija plotuose, tuo sunkiau šuniui ieškoti.
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!
Galima prenumeruoti nuo 2021-03-01 iki 2021-12-31
https://www.prenumeruok.lt/Posted by Žurnalas Medžioklė on Piektdiena, 2021. gada 12. februāris
