Naujausias pranešimas apie meškų buvimą Kupiškio rajone gali būti reikšmingesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos meškų žemėlapyje paskelbtose nuotraukose matomi ne tik suaugusios meškos pėdsakai. Skirtingo dydžio pėdsakai leidžia kelti prielaidą, kad kartu galėjo judėti ir jauniklis. Nors tai dar nėra galutinis įrodymas, tokia galimybė verčia atidžiau pažvelgti į meškų padėtį Lietuvoje.
Nors vien pagal pėdsakus tiksliai nustatyti lyties neįmanoma, jų dydis leidžia gana patikimai atskirti jauniklius nuo suaugusių gyvūnų ir įvertinti, ar pėdsakas greičiausiai priklausė patelei, ar stambiam patinui.
Šių metų meškiukų priekinės letenos pėdsakai paprastai būna 6–8 cm pločio. Vienų ar dvejų metų jauniklių pėdsakai dažniausiai siekia 8–10 cm, dvejų ar trejų metų jaunų meškų – 10–12 cm. Suaugusių patelių priekinės letenos pėdsakai paprastai būna 12–15 cm pločio, o stambių patinų – 15–18 cm. Labai stambių patinų pėdsakai gali būti ir platesni nei 18 cm.
Reikia nepamiršti, kad šie matmenys yra orientaciniai. Pėdsako dydžiui įtakos turi gruntas, gyvūno svoris, judėjimo greitis ir oro sąlygos. Minkštame dumble pėdsakas dažnai atrodo didesnis nei yra iš tikrųjų, todėl mokslininkai rekomenduoja vertinti ne pavienį pėdsaką, o visą pėdsakų seką ir, jei įmanoma, ją papildyti nuotraukomis iš miško kamerų arba genetinių tyrimų duomenimis.
Ką galima spręsti iš šios nuotraukos?
Nuotraukoje matomas aiškus priekinės letenos pėdsakas. Sprendžiant pagal šalia esančią suaugusio žmogaus plaštaką, didžiojo pėdsako plotis galėtų siekti apie 14–16 cm. Toks dydis labiausiai būdingas suaugusiai patelei arba jaunam suaugusiam patinui.
Dar didesnį dėmesį patraukia po juo matomas gerokai mažesnis pėdsakas. Jis akivaizdžiai mažesnis už žmogaus plaštaką, todėl jo plotis galėtų būti apie 6–8 cm. Tokie matmenys labai gerai atitinka šių metų meškiuko priekinės letenos pėdsaką.
Vienoje vietoje matomi du skirtingo dydžio pėdsakai leidžia kelti pagrįstą prielaidą, kad šia vieta galėjo judėti suaugusi meškos patelė su šių metų jaunikliu.
Jeigu ši prielaida pasitvirtintų, tai reikštų, kad rudieji lokiai ne tik migruoja per Lietuvą, bet ir veisiasi mūsų šalyje. Panašių požymių jau buvo ir anksčiau. Praėjusiais metais Lietuvoje buvo nufilmuotas labai mažas meškiukas. Kadangi tokio amžiaus jauniklis negalėjo savarankiškai atkeliauti iš kaimyninių valstybių, buvo daroma išvada, kad jis gimė Lietuvoje. Tai buvo vienas pirmųjų rimtesnių požymių, jog šalyje formuojasi nuolatinė meškų populiacija.
Kupiškio rajonas tampa meškų centru?
Neatsitiktinai naujausi pranešimai vėl gauti būtent iš Kupiškio rajono. Ši teritorija išsiskiria dideliais miškų masyvais ir saugomomis teritorijomis, todėl čia jau ne vienerius metus fiksuojama daugiausia meškų stebėjimų.
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos sudarytame meškų žemėlapyje galima rasti dešimtis pranešimų su nuotraukomis ir vaizdo įrašais. Vien šiais metais užregistruoti jau dvidešimt trys patvirtinti meškų stebėjimai įvairiose Lietuvos vietose, įskaitant ir vakarų Lietuvą. Įdomu tai, kad panašiu metu meškos buvo užfiksuotos ir Latvijos pajūryje, todėl neatmetama galimybė, kad dalis gyvūnų migruoja ieškodami naujų teritorijų.
Kodėl svarbu registruoti kiekvieną stebėjimą?
Vis dar pasigirsta nuomonių, kad informacija apie meškų buvimą skelbiama siekiant ateityje įteisinti jų medžioklę. Tačiau tokie teiginiai neturi pagrindo.
Pagrindinis tikslas yra rinkti duomenis apie rūšies paplitimą ir padėti visuomenei suprasti, kad meškų Lietuvoje iš tiesų daugėja. Didelių miškų plotų nėra daug, todėl migruodamos meškos vis dažniau kerta laukus, pasirodo prie sodybų, bitynų ar net gyvenviečių pakraščiuose. Tokie susitikimai tampa vis dažnesni, todėl žmonės turi žinoti, kaip elgtis ir kaip sumažinti konflikto tikimybę.
Svarbūs ne tik vaizdo įrašai ar nuotraukos. Ne mažiau reikšmingi yra pėdsakai, ekskrementai, plaukai ar kiti gyvūno buvimo įrodymai. Tokia informacija padeda vertinti rūšies paplitimą ir gali būti panaudota moksliniams tyrimams.
Kiek meškų iš tikrųjų gyvena Lietuvoje?
Šiuo metu į šį klausimą niekas negali atsakyti tiksliai.
Stebėjimai iš miško kamerų ir gyventojų pranešimai leidžia susidaryti bendrą vaizdą, tačiau jie neatsako į klausimą, kiek skirtingų individų iš tiesų gyvena Lietuvoje. Tam reikalingi sistemingi genetiniai tyrimai.
DNR analizė iš plaukų, ekskrementų ar kitų biologinių mėginių leistų nustatyti atskirus individus, jų giminystės ryšius ir realų populiacijos dydį. Kol kas tokio monitoringo Lietuvoje nėra, todėl dabartiniai vertinimai remiasi tik stebėjimų skaičiumi.
Kaip elgtis susitikus mešką?
Didėjant meškų skaičiui, svarbiausiu klausimu tampa žmonių saugumas.
Specialistai rekomenduoja išlikti ramiems, nebėgti ir lėtai trauktis nenusisukant nuo gyvūno. Bėgimas gali išprovokuoti persekiojimą. Jeigu meška artėja, viena veiksmingiausių apsaugos priemonių laikomas specialus pipirinių dujų purškalas, skirtas apsiginti nuo stambiųjų plėšrūnų. Tokios priemonės plačiai naudojamos Šiaurės Amerikoje ir kitose šalyse, kur meškų populiacijos yra gausios.
Žmonės neturi trauktis iš gamtos
Didžiųjų plėšrūnų gausėjimas neišvengiamai didina konfliktų tikimybę. Meškos gali sunaikinti avilius, pulti naminius gyvūnus ar pasirodyti prie gyvenviečių. Kita vertus, jos yra natūrali ekosistemų dalis ir svarbi biologinės įvairovės grandis.
Todėl svarbiausias uždavinys šiandien – ne diskutuoti, ar meškos Lietuvoje reikalingos, bet ieškoti būdų, kaip žmonėms ir plėšrūnams saugiai sugyventi. Tam būtina ne tik rinkti patikimus duomenis apie populiaciją, bet ir šviesti visuomenę, kaip elgtis gamtoje bei kaip apsaugoti savo turtą ir artimuosius.
Jeigu dabartinės tendencijos išliks, meškų Lietuvoje tik daugės. Todėl sprendimų reikės ieškoti jau dabar, kol konfliktų dar palyginti nedaug, o visuomenė turi galimybę pasirengti gyvenimui greta vieno didžiausių Europos plėšrūnų.
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
