Tekstas ir nuotraukos: Magnusas Pelzas, Huntinmotion.com
Susijaudinęs, sulaikęs kvapą stoviu ir žiūriu į melsvai mirgantį žvėrį, kuris, nepaisant savo dydžio, stengiasi grakščiai nusėlinti į kitą kukurūzų lauko pusę. Užburtas šio vaizdo, pamiršau viską aplink. Tik kai mano medžioklės palydovas Kayote baksteli man į petį ir pašnibždomis paklausia, ar šausiu, staiga suprantu, kur esu ir ką darau – medžioju mėlynąją antilopę begaliniuose Pietų Teksaso kukurūzų laukuose.
Mėlynoji antilopė jau ilgą laiką buvo mano geidžiamų laimikių sąrašo viršūnėje. Kai medžioklės parodoje susipažinau su Kayote Barrera (Kayoteoutfitters.com), supratau, kad būtent su juo noriu patirti šią medžioklę – jis ne tik turi dvidešimties metų patirtį medžiojant mėlynąsias antilopes, bet mums tiesiog iškart pavyko puikiai vienam kitą suprasti. Tai, mano nuomone, medžioklėje yra toks pat svarbus veiksnys kaip ir techninė pusė. Kayote medžioja Teksaso valstijos pietryčių miestelio Harlingeno apylinkėje, netoli Meksikos sienos ir Meksikos įlankos.
Iš kelių rūšies atstovų, kurie apie 1930 metus buvo įvežti ir vėliau paleisti į laisvę garsiojoje King Ranch Teksaso pietuose, dabar išaugo apie 35 tūkst. mėlynųjų antilopių populiacija, ir jas galima medžioti laisvėje.
Mėlynoji antilopė išsiskiria keista išvaizda. Regis, tai skirtingų žvėrių mišinys – galvos, kaklo, ragų, keteros ir kojų proporcijos, atrodo, nedera. Dievuliui turbūt buvo likusios kelios kūno dalys, kurias jis kažkaip suklijavo – taip turbūt pagalvojo ir šio gyvūno lotyniško pavadinimo kūrėjai, nes mokslinis pavadinimas Boselaphus tragocamelus pažodžiui išvertus reiškia „jautį-elnią-ožį-kupranugarį“, ir tai suprantama pamačius mėlynąją antilopę iš arti. Šios antilopės natūraliai gyvena Pakistano rytuose, Nepale ir daugiausia Indijoje, kur jos vadinamos nilgai (iš hindi k. nil – „mėlynas“, gai – „karvė“). 2016 metais mėlynoji antilopė Indijoje pervadinta rojad („miško antilopė“) – iš gyvūno pavadinimo išbrauktas žodis „karvė“, kad induistų, kurie karves garbina kaip šventus gyvūnus, nekankintų sąžinės graužatis medžiojant „mėlynąją karvę“. Labai pragmatiška!
Mano kelionė į Harlingeną nesisekė taip, kaip planavau. Jau pirmas skrydis į Frankfurtą vėlavo ir nespėjau į Hjustono reisą. Teko rezervuoti naują bilietą. Atvykau į Harlingeno oro uostą pavėlavęs septynias valandas, vietos laiku vidurnaktį. Važiuojant taksi į viešbutį man paskambino Kayote: „Ar gerai atskridai? Reikėtų vykti į medžioklę dabar, nes virš Meksikos įlankos jau formuojasi audros frontas, nežinia, ar ji pasieks krantą!“
Laikrodis rodo 1:30, nemiegojau beveik 29 valandas – ir tai dar neatsižvelgiant į septynių valandų laiko skirtumą. Bet juk aš medžiotojas ir įveikiau tolimą kelią tam, kad medžiočiau! „Duok dešimt minučių, persirengsiu“, – atsakau ir susitinkame 2:14. Kayote punktualus, sėdu į jo Ford F-350 Heavy Duty, kuris Vokietijos gatvėse nebūtų jokia pramoga. Pakeliui su Kayote aptariame būsimą medžioklę. Teksase gyvenančios mėlynosios antilopės yra naktiniai gyvūnai, bent jau iš sutinkamų laisvėje, todėl naudosime termovizorius, kad rastume kokį didelį seną patiną, paskui seksime jį tamsoje, kol priartėsime šūvio atstumu. Kai būsiu pasiruošęs, Kayote įjungs žibintą. Medžioklė su dirbtiniais šviesos šaltiniais JAV ne tik leidžiama, bet dažnai yra vienintelis būdas gauti laimikį. Ypač gerai tai matyti šernų atveju, kurie čia tapo gryna epidemija – kitaip jų sumedžioti neįmanoma.
Pristabdome pikapą, nes priešais – keli dideli kukurūzų laukai, kuriuose, Kayote manymu, slepiasi mėlynosios antilopės. Mėnulio šviesos beveik nėra, na, galbūt kokie 5 procentai, todėl Kayote paskolintą ginklą nešuosi ant peties ir laikausi prie pat palydovo nugaros, kad nepamesčiau krypties. Kayote skenuoja laukus termovizoriumi. Po 20 minučių – pirmas radinys: kitapus maždaug 500 metrų pločio kukurūzų lauko Kayote nustatė gyvūną. Jo patirtis sako, kad tai fiziškai labai stiprus mėlynosios antilopės patinas, aišku, termovizoriaus ekrane trofėjaus ragų nematyti.
Gyvūnas stovi vienas, todėl greičiausiai tai patinas, nes jie, žinia, yra vienišiai, o patelės ir jaunikliai paprastai būriuojasi nedidelėmis grupelėmis. Pučia beveik idealus priešpriešinis vėjas, ir nusprendžiame susitvarkyti su patinu, kurio aš dar net nemačiau. Be .300 WSM kalibro ginklo dar turiu šaudymo atramą, nuo kurios galiu užtikrintai iššauti net iki 150 metrų atstumu.
Taigi, bandome prie gyvūno prieiti, braudamiesi per kukurūzus, kurie šiuo metų laiku yra šiek tiek virš kelių. Vis sustojame, kad patikrintume vėjo kryptį ir antilopės buvimo vietą. Esame maždaug už 200 metrų, Kayote dabar šimtu procentų įsitikinęs, kad prieš mus – didelis patinas. Jei gyvūno ūgis iki pečių yra 140 cm, o svoris – per 300 kg, patinai būna maždaug 20 proc. galingesni nei patelės. Toliau artinamės po metriuką, kol atstumas tarp mūsų ir patino sumažėja apytikriai iki 100 metrų, ir tokiu atstumu jau galėčiau iššauti.
Vis dėlto Kayote pasisuka į mane ir paaiškina, kad jautis turbūt yra medžių ir krūmų priedangoje, o jie šioje pusėje ribojasi su javų lauku. Jeigu jis dabar įjungtų žibintą, aš turbūt tematyčiau šakas ir lapus, o ne gyvūną, todėl toliau jį sekame, kol atsiduriame maždaug už 30 metrų nuo palaukės ir antilopės. Kayote sako, kad patinas, kuris mūsų nepastebėjo, labai lėtai krypsta į dešinę už krūmų, tarp kurių už kelių metrų yra nedidelis plyšis – tai mūsų galimybė.
Iš tiesų: patinas slenka į vietą, kuri atvertų šūvio galimybę. Pastatau ginklą ant atramos ir laukiu ženklo, nes pačios mėlynosios antilopės dar nebuvau nei matęs, nei girdėjęs. Kayote dar kartą duoda ženklą tiksliai ta kryptimi, kur stovi patinas. Esu pasiruošęs, Kayote įjungia žibintą. Per dešimtadalį sekundės atpažįstu masyvų, margai melsvą laukinio gyvūno kūną, bet jis pradeda judėti, neduodamas man nė sekundės iššauti, ir dingsta kairėje už krūmų eilės.
Dingo! Velnias! Kayote toliau apšviečia nušuoliuojančią antilopę, bet ją jau uždengia šakos. Ruošiuosi padėti ginklą, kai Kayote man pašnibžda: „Palauk, jis tikrai eis tiesiai per atvirą lauką ten, kairėje.“ Kayote labai gerai išmano savo medžioklės teritoriją ir žino, kad mėlynųjų antilopių užuovėja yra mums už nugaros. Jis žino, kad vietoje, nuo kurios pradėjome savo kelią, antilopė bandys pasislėpti. Būtent taip ir įvyksta – staiga patinas išsilaužia iš krūmų ir bando prabėgti maždaug 40 metrų nuo mūsų per atvirą lauką. Kayote įjungia žibintą, ir dabar pirmą kartą pamatau mėlynąją antilopę visu jos puošnumu ir didumu. Kitaip nei nuotraukose, šis patinas man atrodo elegantiškas ir gracingas, gražus. Jo eisena primena žirafos, kurios bėgdamos ištiesia priekines kojas priešais save, o dėl to jų bėgsena atrodo tarsi siūbuojanti.
Stebiu antilopę, tokią įdomią ir viliojančią, ir tik kai pakankamai prisiartiname, Kayote man liepia nustoti grožėtis ir pagaliau iššauti. Numetu atramą, nes dėl šios siūbuojančios antilopės bėgsenos geriau šauti nuo rankos. Šauti į judantį gyvūną nuo atramos būtų labai sunku!
Mano akis pripranta prie gyvūno šuolių ritmo ir nusitaikęs iššaunu. Tai priverčia antilopę bėgti dar greičiau. Šaunu dar kartą, ir po trijų metrų patinas krinta. Aplinkui – vaiduokliškai tylu, net cikados nustojo čirškėti. Mano kojos ima drebėti, atsisėdu kukurūzuose, kur stovėjau, ir laukiu, kol įtampa aprims. Aplinkui – tamsu kaip pekloje, nes Kayote po kelių minučių tylaus stebėjimo išjungė žibintą. Kai atsistoju, jis vėl įjungia šviesą, ir mes sveikiname vienas kitą su sėkminga medžiokle. Nueinu prie savo mėlynojo patino ir priklaupiu – tai iš tiesų didelis ir stiprus žvėris. Ragai atrodo per maži pagal kūno apimtį, bet tai ir suteikia mėlynajai antilopei nepakartojamą išvaizdą. Iš arčiau apžiūriu galvą, baltą kaklo dėmę, baltas dėmes po akimis ir dvi juodas dėmes prie ausų. Mėlynoji antilopė tikrai nėra tokia klasiškai graži kaip, pavyzdžiui, oriksas ar kudu, bet ji turi kažką ypatingo.
Klūpėdamas šalia savo laimikio supratau, kad čia, į Teksasą, atvykau tik prieš keturias valandas. Mane iš minčių ištraukia motoro gausmas, ir po kelių akimirkų šalia manęs jau stovi pikapas, kuriuo privažiavo Kayote. Jis pastato nedidelį keltuvą, juo pakeliame antilopės patiną, kad galėtumėme paleisti vidurius. Atlikę darbą stengiamės išmanevruoti milžinišką automobilį iš kukurūzų lauko su kuo mažesniais nuostoliais.
Tada staiga pradeda pilti stiprus lietus, kuris matomumą apriboja iki kelių metrų. Koks tobulas laiko planavimas! Kokia nepamirštama medžioklės patirtis su viena mažiausiai žinomų medžiojamųjų gyvūnų rūšių Žemėje!
Mėlynoji antilopė
Mėlynosios antilopės Teksase introdukuotos maždaug 1920–1930 metais. 2008 metais jų populiacija čia buvo maždaug 37 tūkst. Taip pat šių gyvūnų yra kitur JAV – Alabamoje, Floridoje, Misisipėje, kur jos pabėgo iš privačių fermų. Indijoje šių gyvūnų yra tiek daug, kad vietos gyventojai prašė valdžios leisti šiuos gyvūnus medžioti.
Remiantis Pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos duomenimis, šie gyvūnai nėra nykstančių rūšių sąraše. Su Indijos kultūra jie susiję dar nuo 1500–500 metų pr. m. e. Kadangi šios antilopės siejamos su karvėmis, induistai jas laiko šventomis. Indijoje šie gyvūnai daugiausia minta augalais, medžių ūgliais, o Teksase jie tiesiog ganosi laukuose. Tai ištvermingi ir puikiai prisitaikantys gyvūnai, jų buveinės daug platesnės nei elnių. Mėlynosios antilopės ilgą laiką gali išbūti be vandens – net vasarą jos negeria kasdien.
Naująjį žurnalo numerį jau galima įsigyti spaudos vietose ir internete!
