Patirtis

Šakiaragė antilopė – greičiausia pasaulio ožka0

Nuotraukas: Magnusas Pelzas, HuntInMotion

Tekstas ir nuotraukos: Magnusas Pelzas, HuntInMotion

Negaliu patikėti savo sėkme. Kai pranešė varžytynių dėl medžioklės leidimo Vajominge (JAV) rezultatus, buvau vienas iš gavusių teisę medžioti šakiaragę antilopę (angl. pronghorn). Jau penkis kartus bandžiau jį gauti, ir pagaliau man pasisekė. Dabar teliko viską suderinti su draugais JAV.

Medžioklė planuota spalio pradžioje. Susipakavau aprangą visoms situacijoms, nes šiuo sezonu Vajominge oro sąlygos keičiasi labai greitai: iš saulėto oro vieną akimirką į snieguotą audrą – kitą. Per Dalasą vykau į tylų Vajomingo oro uostą Kasperio mieste, kur mane pasitiko Ryanas ir Donaldas – ateinančias šešias dienas medžiosime kartu. Visi trys turime leidimus medžioti 23-iajame regione, esančiame į pietvakarius nuo Džileto miestelio.

Taigi su Donaldo pikapu išvykome į šį nedidelį miestelį, esantį maždaug už 320 kilometrų. Dar nebuvome išvažiavę iš Kasperio, kai pakelėje pastebėjome pirmą šakiaragę antilopę. Tai man suteikė vilties, tačiau mano draugai reagavo visai ramiai. Tada supratau, kad kas penkis kilometrus nepastebėti jokio gyvūno greičiau yra išimtis. Pamatyti šakiaragių – jokia problema, bet prieiti prie jų šūvio atstumu ir sumedžioti suaugusį patiną – jau sudėtingiau.

Šakiaragė antilopė

Šakiaragės antilopės – nepaprasti gyvūnai. Jos puikiai prisitaikiusios gyventi nesibaigiančiose prerijų platybėse. Šakiaragiai išsiskiria puikia rega – svarbiausia jusle, kuriai neprilygsta joks kitas Šiaurės Amerikos gyvūnas. Dar vienas dalykas, kuriuo šie gyvūnai ypatingi, yra jų greitis – bėgdami jie gali pasiekti ir gana ilgai išlaikyti net 80 km/h greitį.

Šakiaragės antilopės iš tiesų nėra jokios antilopės. Lotyniškas šio gyvūno pavadinimas Antilocapra americana sudarytas iš žodžių „antilopė“ ir „ožka“ (capra). Jos atrodo kaip antilopės, bet turi kelias ožkų pošeimio savybes. Vis dėlto tai unikalus gyvūnas, kurio negalime su niekuo palyginti. Įdomu, kad šakiaragiai ragus meta kartą per metus po rujos.

Kitą rytą po sočių pusryčių ir daug kavos, kuri JAV prieinama įvairiausių aromatų, įvertiname situaciją ir vykstame į Donaldo draugo fermą, kur ir planuojame medžioti. Mus širdingai pasitinka, susipažįstame, įteikiu lauktuves iš Vokietijos ir jau netrukus pradedame planuoti medžioklę.

Vakarinė fermos dalis itin plokščia, todėl tik ties horizontu pastebime Didžiojo Rago kalnų siluetą. Tai puiki aplinka šakiaragiams, jie čia sėkmingai randa prieglobstį. Vietiniai jas vadina tiesiog antilopėmis arba „greičio ožkomis“ (angl. speed-goat). Nusprendėme susitelkti būtent į šią ūkio dalį, nes rytuose teritorija labiau kalnuota, su išdžiūvusių upių vagomis.

Tokios apylinkės šakiaragiai vengia, nes joje negali pasinaudoti savo pranašumu – greičiu. Dieną praleidžiame sekdami fermą, kurios plotas – apie 70 kv. kilometrų. Prišaudome man skirtą ginklą. Donaldas paskolina man savo .243 Win karabiną, prišaudytą iš 275 metrų. Vokietijoje stambiuosius gyvūnus galima medžioti tik nuo 6,5 mm kulkomis, bet .243 Win kulkos skersmuo yra 6 mm. Iššoviau į taikinį du kartus po 5 šūvius ir buvau labai patenkintas savo ginklu.

Ryte mus pasitiko staigmena – gerokai pasnigo ir temperatūra nukrito iki –30 laipsnių. Be to, pūtė gana stiprus vėjas. Snieguota prerija atrodė pasakiškai. Saulei kylant darėsi vis šilčiau.

Medžiojome sėlindami, kas šimtą suvirš metrų sustodami ir stebėdami apylinkę. Netrukus pamatėme gyvūnų grupę maždaug už kilometro, bet joje nepastebėjome nė vieno stipraus ožio.

Sausas prerijos oras, saulė ir vėjas stipriai veikia, todėl visada reikia pasiimti daug vandens. Taip medžiojant tenka nueiti gana toli nuo automobilio, be to, oro sąlygos gali labai greitai pasikeisti. Pirmą medžioklės dieną neatrodė, kad medžioklė bus sėkminga, nieko nepastebėjome, todėl nusprendėme geriau grįžti į automobilį. Dieną saulė jau buvo ištirpdžiusi beveik visą sniegą. Netikėta žiema dingo taip pat greitai, kaip ir pasirodė.

Buvome maždaug pusvalandžio atstumu nuo automobilio, kai pastebėjome vienišą antilopę. Donaldo skaičiavimais, ji nuo mūsų buvo už kokio 1,6 kilometro, bet net tokiu atstumu matėme, kaip saulėje spindi jos ragai. Vis dėlto tai turbūt buvo geras patinas. Prasidėjo prerijos šachmatai: analizavome kiekvieną iškyšą, kiekvieną žemės įlinkį, krūmą. Donaldas ir Ryanas intensyviai tarėsi, ir greitai buvo nustatytas sėlinimo maršrutas.

Eiti tiesiai prie šakiaragio negalėjome, nes jis tuoj pat mus pastebėtų. Todėl pirmiausia paėjome į kairę, kur už dvidešimties metrų buvo nedidelė įdauba, kuria pasilenkę galėtume prie gyvūno priartėti per kokius penkis šimtus metrų. Toks atstumas žąsies eisena gali atrodyti labai ilgas, bet kai baigėsi įdauba, buvome priartėję prie gyvūno per kilometrą.

Šakiaragis stovėjo ir stebėjo preriją. Mums nieko kito neliko, tik kitus du šimtus metrų šliaužti ant pilvo. Kritome kniūbsti, bandydami slėptis už maždaug keturiasdešimt centimetrų ilgio salvijų krūmų, ir lėtai artėjome prie gyvūno, kol pasiekėme kitą įdaubą. Dabar jau distanciją sumažinome per pusę, bet aštuoni šimtai metrų šūviui dar yra per toli. Kiti du šimtai metrų buvo palyginti paprasti, nes įdauba gana patogiai galėjome judėti pirmyn.

Likus šešiems šimtams metrų iki šakiaragio supratome, kad ateinantys trys šimtai metrų yra visiškai lygi proguma be jokios augalijos, už kurios būtų galima pasislėpti. Ką daryti? Reikėjo atsitraukti apie šimtą metrų, tada pasisukti į dešinę, kur buvo dar viena nedidelė įdauba. Tai atrodė gana lengva, bet realiai buvo daug sunkiau.

Nuotraukas: Magnusas Pelzas, HuntInMotion

Patekome į pusės metro pločio ir gylio lietaus griovį, kuriuo bandėme judėti toliau. Negaliu pasakyti, kaip ilgai šiuo grioviu šliaužėme ant pilvo, bet man jau skaudėjo visus kaulus ir raumenis, tad Donaldas sustojo ir išsitiesė. Buvome slėnyje, kur antilopė mūsų negalėjo pastebėti. Donaldas nurodė nedidelę kalvą, leisdamas suprasti, kad ten patekęs būsiu šūvio sektoriuje.

Teliko tikėtis, kad gyvūnas dar bus ten pat, nes paskutinį pusvalandį jo nematėme. Iš pradžių galėjau eiti pasilenkęs, tada reikėjo klauptis ant kelių, o pabaigoje šliaužiau ant pilvo. Kai kurie salvijos krūmai pridengė.

Pamačiau atsigulusį ir atrajojantį gyvūną. Ramiai gulėjau ant žemės ir stebėjau aplinką. Antilopė buvo maždaug už trijų šimtų metrų. Pūtė stiprus vėjas, kuris užduotį, žinoma, apsunkino. Signalizavau Donaldui, ir jis pamėgdžiojo kojoto šauksmą. Ožys iš karto pakilo, kad įsitikintų, iš kurio pusės nuskambėjo šauksmas.

ano taikymosi tinklelis nutaikytas, nuspaudžiu nuleistuką ir šakiaragis krinta vietoje, kelis kartus pasispardo ir nurimsta. Spėjau pertaisyti, taikiklis vis dar nukreiptas į gyvūną, bet jis nebejudėjo. Stojo tyla, išėmiau iš ginklo šovinį ir atsiguliau ant nugaros. Skaudėjo rankas ir kojas. Tik tada, kai Ryanas ir Donaldas priėjo ir padėjo atsistoti, supratau, kad pasiekiau savo tikslą.

Lėtai ėjome prie laimikio. Sumedžiotas stiprus patinas, nors ir ne didžiausias trofėjus, bet šįkart tai nebuvo prioritetas. Nuotrauka atminčiai, ir galėjome skambinti fermos savininkui Paului, kuris žadėjo atvažiuoti mūsų pasiimti. Jam atvykus prie gyvūno pritvirtinome leidimą, kad viskas būtų pagal vietos įstatymus.

Vakaras buvo ilgas, su daugybe medžioklės istorijų ir pasižadėjimų kitais metais vėl grįžti į Vajomingą.

pics by Uitkamp Afrika

Posted by Huntinmotion on Ceturtdiena, 2019. gada 16. May

Šakiaragė antilopė

(Antilocapra americana)

Susiję straipsniai

Endeminė Šiaurės Amerikos rūšis, sutinkama vidurinėje ir vakarinėje žemyno dalyje
Nors tai ne antilopė, dažnai taip vadinama
Patinų ūgis iki 1,5 m, ilgis iki 104 cm, svoris iki 65 kg
Patelės gali būti tokio paties ūgio kaip patinai, bet svoris iki 48 kg
Ant kojų dvi kanopos ir dvi šerpetos, panašiai kaip kiaulių
Patinų ragai gali būti iki 43 cm ilgio, vidutiniškai 25 cm
Patelių ragai iki 15,2 cm ilgio, vidutiniškai 12 cm
Turi specifinį kvapą
Labai didelis matymo laukas – net iki 320°
Greičiausias vakarų pusrutulio gyvūnas
Greitis matuojamas pagal nubėgtą atstumą: 56 km/h – bėgant 6 km atstumą, 67 km/h – bėgant 1,6 km, 88,5 km/h – bėgant 0,8 km
Nors greičiu šakiaragiai nusileidžia tik gepardams, šios antilopės tokiu greičiu gali bėgti ilgiau nei jie

Vajomingas

JAV valstija, sostinė Šajenas
Mažiausiai gyventojų turinti JAV valstija – 578 759 gyventojų 2019 m.
Pagal tankį rečiau apgyvendinta tik Aliaska
Valstijoje daug kalnų, gamtos paminklų, pavyzdžiui, Jeloustouno nacionalinis parkas
Plotas: 253 348 km2
Aukščiausias taškas: Ganeto kalnas, 4210 m

Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose.

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.