Tekstas: Ričardas Černiauskas
Seniai seniai, kai buvome jauni ir gražūs (dabar jau tik gražūs), buvome pakviesti su kambarioku į šeštadieninę lapių medžioklę su varovais Žemaitijoje.
Kaip pavyzdingi vyrai atvažiavome penktadienį iš vakaro pas mus kvietusį ūkininką, kuris buvo ne medžiotojas, kad ryte medžioklėje būtume pailsėję. Atvykus, žinoma, ginklai buvo užrakinti metalinėse dėžėse ir mes susėdę daug, labai daug, pradėjome kalbėtis apie gyvenimą…
Faktas – žemaičiai labai svetingi žmonės, tai mes kalbėjomės skaniai, įvairiai ir daug. Tik vakaro temoje buvo pasidalyta rytojaus rūpesčiais – reikės papjauti ūkininkės kiaulaitę (ar tai kiauliuką, kas te pamena). Na, medžioklė ryte, žinojom, kad neskubėsim – padėsim, kuo galėsim.
Rytas buvo liūdnesnis nei vakaras. Šeimininkas pasikelt nepajėgė, o mes laukėme, kada galėsime ištiesti pagalbos ranką. Į savo darbą-pareigą atėjo kaimo skerdžius, kurio techninė būklė buvo blogesnė nei mus priėmusio žmogaus, ir jis, paruošęs savo amuniciją, paprašė kiauliukę išvesti iš tvarto. Šeimininkė buvo pasiruošusi kibirą kažkokio marmalo, su kuriuo būsimą mėsikę ramiai išsiviliojo į lauką. Jai (kiaulikei) ramiai ėdant, skerdžius pakėlė priekinę kojikę ir rimtu durtuvėliu smeigė lemiamą dūrį, deja… šis nebuvo pakankamai tikslus.
Vaizdas buvo vertas siaubo filmo: ant sniego sužeista kiaulaitė daro ratą link savo šeimininkės, ieškodama užuojautos, o paskui gyvuliuką raudonas takas ir dar garsas ne vaikų ausims. Pažiūrėjau veiksmo pusiaukelę ir reakcija buvo žaibiška: rakinama lygiavamzdžio saugojimo vieta, kulka į vamzdį ir greitas bei saugus šūvis gyvuliukui tarp akių. P. S. ginklo ištraukimas iš dėklo įrašytas į medžioklės lapą. Toliau neplanuotame scenarijuje pagriebiau peilį ir, padaręs pjūvį po kaklu, kiaulaitei nuleidau kraują.
Moralas: kuris gyvūnas daugiau streso patiria: ar kai atskrieja teisėtai ir teisingai iššauta kulka, ar kai skerdžiami užauginti gyvuliai?
O toliau iš gyvenimo. Nemažai metų teko medžioti viename garsiausių Lietuvos medžiotojų klubų, kuriame medžiotojų ir žemės savininkų santykiai buvo grindžiami pagarbos, abipusės pagalbos ir supratingumo principais.
Vienas pagrindinių medžioklės kriterijų tame klube buvo pasėlių apsauga. Ir ką jūs manote? Per sezoną iš sumedžiotų, pavyzdžiui, 20 šernų 18 buvo atiduodama žemės savininkams ir tikrai ne stebuklingais kiekiais: mažesnis šerniukas – vienam žmogui, didesnis bekoniukas padalijamas dviem, bet visi buvo laimingi ir niekam jokių neigiamų emocijų nekilo. Tačiau šiais laikais atsirado kažkokia įdomi idėja: mano žemė, tai viskas man, mano ir tik niekam daugiau.
Pastebėjimas: daugelį metų tarp ūkininkų ir medžiotojų vystėsi santykiai. Vienur jie gražūs ir net verti pavydo, kuomet ūkininkas (ne medžiotojas) skambina medžiotojų klubo pirmininkui ir klausia, kur išpilti grūdų išvalas, o kitur – kaip šuo su kate…
Atėjo nauji laikai. Kiekvienas (kai kurie) žemės savininkas pradėjo galvoti: „mano urvas – mano tvirtovė“. Bet, gerbiamieji, pamirštamas niuansas, kad medžiojamoji fauna yra valstybės nuosavybė. Suprantamas noras kiekvienam žemės savininkui gauti medžioklės teisę savo žemėje, dažnu atveju, manyčiau, su tikslu iš to pasidaryti savo žemėje komercinės medžioklės vienetą, bet kas toliau? Kur atrankinė medžioklė, o kur – trofėjų užauginimas. Manau, dažnas net nesuvokia apie žvėrių migraciją, apie tai, kad ne tik jų lauke žvėris maitinasi, bet jis kažkur kitur ilsisi ar net kitoje buveinėje veda vaikus.
Vertėtų grįžti prie tų niuansų, kad tik medžiotojai daro žvėrių apskaitą ir žino, kiek jų medžioklės plotų vienete galima sumedžioti žvėrių, siekiant teisingai sureguliuoti populiaciją. Ir reikėtų nepamiršti, kad gamta yra ne tai, ką turime šiandien, o tai, ką paliekame savo vaikams.
Kaip buvo sakoma viename animaciniame filme: vaikai, gyvenkime draugiškai.
Norite nusipirkti žurnalą internetu arba jį užsiprenumeruoti?
