Kartą vienas patyręs, dabar jau anapilin išėjęs medžiotojas sakė: „Niekada nešauk į žirafą, net kai turi progą. Vaizdas, kai šis didžiulis gyvūnas po šūvio krinta, yra baisus!“ Tai individualūs kiekvieno medžiotojo pojūčiai, bet ne dogma, nes kiekvienas renkasi pats. Apie medžioklės turizmą yra daug įvairių mitų, išankstinių nusistatymų ir prielaidų, bet yra ir labai daug fantastiškų istorijų.
Medžioklės nuotykis svečioje šalyje yra tai, ką tikrai reikėtų patirti vien jau siekiant praplėsti akiratį. Bet kuriuo atveju, išvyka į medžioklę užsienyje yra didelis įvykis. Ilgainiui teko girdėti įvairių pasakojimų – ir gerų, ir ne tokių pozityvių, bet įdomių. Šiame straipsnyje apibendrinsiu išvadas apie medžioklės turizmą apskritai.
Medžioklės turizmas ir komercinė medžioklė neretai vertinama labai siaurai – neva tai daro tik turčiai Afrikoje. Medžioklės turizmo sąvoka apima tiek išskirtinius turus į tolimus pasaulio kraštus, tiek viešnagę pas draugus kaimyninėje šalyje, tiek išvyką į kokią nors savo šalies vietą ar visai šalia, kaimyniniuose plotuose.
Bet kurioje didesnėje ar mažesnėje medžioklės parodoje galime pamatyti daug stendų, skirtų medžioklės turizmui, greičiau komercinei medžioklei. Taigi galima drąsiai teigti, kad pasaulio medžiotojų bendruomenei šis medžioklės būdas yra itin svarbus.
Parodose daugiausia siūlomos aukštos kokybės paslaugos, už kurias reikės ir atitinkamai sumokėti, užtat rezultatas bus garantuotas. Medžioklės galimybių siūloma Europoje, Afrikoje, Rusijoje ir kitose daugiau ar mažiau egzotiškose pasaulio vietose. Ir jeigu piniginė pakankamai stora, galimybių medžioti visame pasaulyje yra daug ir įvairių.
Važiuoti ar nevažiuoti
Eiliniam medžiotojui medžioklės turizmas greičiau sukelia neigiamų minčių – dažnai girdėta, neva į Afriką važiuoti nėra jokio noro. Vis dėlto Afrika nėra vienintelis taškas, į kurį galima vykti, ir drambliai bei liūtai nėra vieninteliai šiame žemyne medžiojami gyvūnai.
Puiki proga lengvai praplėsti savo akiratį yra turint užsienyje kokį nors draugą, kuris medžioja ir gali pasikviesti į svečius. Tada minimaliomis išlaidomis galima pamedžioti svečioje šalyje, pažinti jos medžioklės tradicijas, sutikti naujų žmonių ir tiesiog gerai praleisti laiką. Medžioklės kultūra tokiais atvejais numato patirties mainus: jeigu nuvažiuoji į svečius, tai susiprask ir savo draugą pasikviesti į medžioklę Lietuvoje.
Lietuva užsieniečiams daugiausia siejasi su tauriųjų elnių, šernų, galbūt ir vilkų medžiokle. Pavyzdžiui, mainais jie savo šalyje gali pasiūlyti elninių (danielių, dėmėtųjų elnių, tauriųjų elnių, stirnų) medžioklę. Nuvykus į Skandinaviją, yra įdomu patirti briedžių medžioklės tradicijas. Suomija garsėja baltauodegiais elniais. Išskirtinė ir daug brangesnė yra šiaurės elnių medžioklė. Europoje yra įvairių medžiojamųjų gyvūnų ir galimybių, todėl ne visuomet reikia žvalgytis tik į Afriką.
Kad ir koks gyvūnas būtų siūlomas, medžioklė kitoje šalyje visuomet sukelia daugybę emocijų. Kitos sąlygos, kitokios tradicijos, kitoks gyvenimo suvokimas ir medžiotojų mąstymas.
Važiuoti ar nevažiuoti – tai jau individualus klausimas. Progos nuvykti pas draugus pamedžioti tikrai nereikėtų praleisti. Kitas klausimas, aišku, yra komercinė medžioklė su konkrečiu medžiojamu gyvūnu. Vykstant pas draugus galima mėgautis autentiška vietine medžiokle, nesvarbu, ar rezultatas yra, ar ne. Tą patį galima pasakyti apie draugus iš užsienio – juk važiuojama medžioti, o ne būtinai ką nors nušauti.
Tik važiuojant į svečius reikia tinkamai išsiklausinėti: kokios sąlygos, kokia medžioklė, kokią aprangą reikia pasiimti, ar imti savo šautuvą, ar įmanoma apsieiti su skolintu. Būtina paklausti, ką konkrečiai galima medžioti, ar negresia koks nors mokestis už rezultatyvią medžioklę. Taip pat būtų mandagu pasiūlyti sumokėti leidimų įsigijimo išlaidas, jeigu konkrečioje šalyje jos numatytos.
Užsienyje sumedžiojus vilką, lūšį ar mešką, kurie yra CITES (Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinė prekybos konvencija) rūšys, būtina sutvarkyti oficialius įvežimo dokumentus, antraip neteisėtai išvežant iš šalies šių gyvūnų trofėjus galima įsivelti į didelius nemalonumus. Taigi geriau iš anksto išsiaiškinti, ar bus įmanoma trofėjų oficialiai išsivežti.
Komercinė medžioklė
Tai yra sandoris, vainikuojamas geidžiamu laimikiu, nes šiaip ar taip pinigai mokami ne tik už procesą. Yra įvairių sutarčių, įvairių galimybių, kurias prieš sudarant sandorį reikia išsiaiškinti. Į kai kuriuos pasiūlymus būna įskaičiuotas apgyvendinimas, maistas, medžioklė, vadovo paslaugos ir trofėjus. Gali būti pasiūlymų, numatančių, kad už trofėjų reikės sumokėti atskirai. Dar vienas svarbus niuansas – paprastai nuvykti į medžioklės plotus turi pats medžiotojas, bet pasiūlymų yra įvairių.
Nors įmonės siūlomas medžioklės turas gali kainuoti gana brangiai, šiuo atveju yra didžiausia galimybė gauti kokybišką paslaugą su iš esmės garantuotu rezultatu. Kartu su paslauga sutvarkomi visi būtini dokumentai, į namus nugabenamas trofėjus – trumpai tariant, kažkas kitas pasirūpina, kad medžioklė suteiktų tik džiaugsmą ir malonumą. Pavyzdžiui, turą į Rusiją ar kokią kitą egzotišką šalį (nebent turite gerų ir patikimų draugų) geriau patikėti profesionalams, jeigu nenorite patirti tikro nuotykio neigiama šio žodžio prasme.
Ne kartą teko girdėti, kad komercinėje medžioklėje medžiotojas neva tiesiog privedamas prie „pririšto“ gyvūno ir jam leidžiama tokį kone naminį augintinį nušauti.
Dar kalbama, kad medžiotojas neva vežiojamas aplinkui, kad susidarytų įspūdis, jog kažkur toli nuvažiuota, bet galiausiai tas liūtas netoliese ir buvęs. Vis dėlto, pasiklausęs grįžusių medžiotojų istorijų, nepasakysi, kad laimikį užsienyje būtų taip lengva sumedžioti. Pavojingų momentų gali nutikti Rusijoje, pavyzdžiui, medžiojant meškas ar briedžius. Sunki ir varginanti gali būti ir medžioklė Afrikoje.
Nuotykių medžioklė
Baltijos šalyse yra ir tikrų nuotykių ieškotojų, kurie patys ieško galimybių medžioti užsienyje, atsisakydami komercinių kompanijų paslaugų. Šie aštrių pojūčių mėgėjai nori patirti autentišką medžioklę be jokių įmonės nustatytų sąlygų. Dažnai tokių galimybių randama forumuose, išsiaiškinant kainas ir medžioklės galimybes, viską sutariant ir tada vykstant į medžioklę. Viena vertus, tai gali tapti dideliu ir įdomiu nuotykiu, antra vertus, labai didelė rizika nusivilti ir nusipirkti katę maiše.
Baltijos šalys kaip komercinės medžioklės tikslas
Mūsų medžioklės ūkis yra gana patrauklus ir užsieniečiams. Į komercinę medžioklę Lietuvoje važiuoja norvegų, danų, vokiečių, yra ir anglų, ispanų ir italų, bet mažiau. Estai dabar skundžiasi, kad pas juos atvyksta medžiotojų iš Italijos, kurie nekontroliuojamai šaudo paukščius, nes Estijos sistema leidžia gauti leidimą medžioti be vietos medžiotojo priežiūros. Italais jau pradeda skųstis ornitologai. Latvijoje sistema sudėtingesnė, todėl medžiotojas iš užsienio pats atvykti ir gauti leidimą medžioti šiaip sau negali.
Susidomėjimas tauriųjų elnių ruja taip pat yra labai didelis, bet tai tik palyginti trumpas laikotarpis ir juo galima priimti tik tam tikrą nedidelį skaičių medžiotojų. Dėl šios priežasties ir medžioklė tykant nėra tokia pelninga kaip medžioklė su varovais, ypač tamsiaisiais rudens mėnesiais.
Medžiotojų būreliai, planuojantys užsieniečiams parduoti medžioklės leidimą, turi suprasti, kad į Lietuvą medžioti atvykstantis žmogus nori gauti ir atitinkamą aptarnavimą. Kurį laiką apie Baltijos šalis sklido ne itin malonių atsiliepimų, nes kažkas buvo atvažiavęs ir nebuvo tinkamai aptarnautas. Svečiui reikia patogios nakvynės, pusryčių, kompetentingo medžioklės palydovo ir galbūt dar kokių ekstrų, kad žmogus jaustųsi patogiai. Jeigu visa tai įmanoma suteikti, būrelis gali užsidirbti ir investuoti į medžioklės ūkį.
Įdomūs laimikiai
Sunku išvardyti visus keistuosius gyvūnus, kurie kada nors gali patekti į medžiotojo akiratį. Šiame numeryje apibendrinsiu keletą Europoje sutinkamų ir medžiojamų elninių.
Muntjakai
Tai itin įdomūs ir nepaprasti elniniai, kurių patinai turi iltis ir nedidelius ragelius. Laisvėje jų yra Pietų Azijoje, Šri Lankoje, Kinijos pietuose, Taivane, Japonijoje, Indijoje ir Indonezijoje. Europoje kininių muntjakų yra Anglijoje ir šiek tiek Velse. Apie 1925 metus keletas muntjakų pabėgo iš elnių sodo ir nuo tada jų padaugėjo, susidarė stabili populiacija. Įdomu, kad šie mažieji elniniai kovodami už teritoriją naudoja iltis, o ne ragus.
Anglijoje šie žvėreliai laikomi kenkėjais, invazine rūšimi, jie dauginasi gana sparčiai, todėl juos galima medžioti beveik laisvai, aišku, reikia turėti medžiotojo leidimą. Muntjakas tikrai nėra išskirtinis laimikis, užtat tai itin keistas sutvėrimas – elnias, triušis ir marsietis viename.
Baltauodegiai elniai
Vidutinio dydžio elniai, kurių natūrali aplinka yra JAV, Kanada, Meksika, Centrinė Amerika ir Pietų Amerika iki pat Peru ir Bolivijos, yra vieni svarbiausių medžiojamųjų gyvūnų Suomijoje. Jie buvo introdukuoti ir Čekijoje bei Serbijoje, tačiau Suomijos istorija ypatinga.
Baltauodegių 1870 metais buvo įvežta į Austriją, 1890 metais į Čekiją. Austrijoje jie neprisitaikė, Čekijos Bohemijos regione išliko tik nedidelė jų populiacija. Suomijoje jų buvo įvežta 1934 metais, ir nuo tada populiacija tik klestėjo.
Šiauriniai elniai
Kalėdų senelis juos vadina rudolfais, Šiaurės Amerikoje jie yra karibai, o mums tiesiog šiauriniai elniai. Mums artimesnėse platumose jų sutinkama Norvegijoje, Suomijoje, Švedijoje ir Islandijoje. Įdomu, kad šių elnių ir patinai, ir patelės turi ragus. Įvairių porūšių ragų dydis skiriasi. Ploni ir masyvūs suaugusio patino ragai yra trofėjus, kuris galėtų išdidžiai kabėti ant bet kurio medžiotojo sienos. Lyginant su kitais elniniais, šiaurinių elnių ragai pagal proporciją su kūnu yra didžiausi.
Dar vienas keistas faktas – šiaurinių elnių keliai braška. Šį garsą galima girdėti net už dešimt metrų, ir tai rodo gyvūno statusą būryje. Tam tikra prasme tai yra ir komunikacijos būdas, kuriuo kitiems pranešama apie savo kūno matmenis. Kuo didesnis elnias, tuo garsiau jis braška.
Dėmėtieji elniai
Nors dėmėtieji elniai į Latvijos medžiojamųjų rūšių sąrašą dabar yra įtraukti kaip neribojami, Lietuvoje tai dar nebūdingi gyvūnai, taigi nėra daug vilties, kad tykant tauriojo elnio ateis dėmėtasis. Latvijoje dėmėtasis elnias kol kas tik vieną kartą nustatytas netoli Lietuvos sienos, ir tai pabėgęs iš aptvertos teritorijos.
Į Europos miškus šie elniai irgi pateko per introdukciją, nes jų gimtinė yra Rytų Azija, jų yra ir Japonijoje (lotyniškas pavadinimas Cervus nippon reiškia „japoninis elnias“).
Tai yra vieni retesnių elnių, kurie augdami nepraranda dėmių, bet jų raštas gali skirtis įvairiose pasaulio vietose. Dėmėtųjų elnių ragai nedideli, jie niekada nepasiekia tauriojo elnio ragų masto. Jie retai bus ilgesni nei 45 cm, užtat pats patinas, gerokai didesnis nei stirninas, bet mažesnis už tauriojo elnio patiną, sudaro išdidaus ir elegantiško gyvūno įspūdį.
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!
