Medžioklė aptvertoje teritorijoje daugeliui medžiotojų kelia neigiamas emocijas, o tie, kurie tokią renkasi, medžioklės etikos ir kultūros kovotojų akyse atrodo verti paniekos.
„Tai medžioklė tinginiams! Anoks čia medžiotojas, kuris aptvare nušauna elnią! Tai elnienos gavyba palengvintomis sąlygomis ir papigiai!“ – tokių ir panašių medžiotojų minčių tenka girdėti apie medžioklę aptvertoje teritorijoje.
Visai kitas vaizdas atsiveria, jeigu į šį klausimą pažvelgiama iš kitos, elnių augintojų pusės.
Tauriųjų elnių ir kitų elninių auginimas yra besivystanti ūkio šaka. Gyvūnai auginami ir atrenkami, kad būtų parduoti kitiems augintojams, elnių sodams, gamtos stebėjimo ir poilsio parkams, mėsos perdirbimui. Taip pat parduodamos odos ir ragai, kurie naudojami baldams, interjero detalėms, papuošalams ir aksesuarams gaminti, netgi tradicinės medicinos reikmėms.
Elnių soduose taikomi tie patys selekcijos principai kaip ir veislinių galvijų, avių, ožkų ar šunų veisyklose.„Kiekvienas elnių augintojas turi savo viziją. Kai kurių veikla numato gauti kuo daugiau galutinio produkto – mėsos masės. Atitinkamai atrenkami masyvesni individai, o į trofėjaus kokybę dėmesio nekreipiama. Aš stengiuosi suformuoti tauriųjų elnių kaimenę su puikiais, simetriškais ir labai gražiais trofėjais. Savo elnius auginu iš esmės tam, kad parduočiau kitiems veislynams kaip veislinę medžiagą – ir patinus, ir pateles. Mano kaimenės pagrindas yra Naujosios Zelandijos, Anglijos ir kitų kraujo linijų gyvūnai. Iš viso turiu apie 400 tauriųjų elnių ir apie 100 danielių“, – pasakoja elnių augintojas Linas Pakamanis, kuris Lietuvoje yra įsteigęs vieną didžiausių Baltijos elnių sodų CERVUS AUREUS.
Selekcijos pagrindas yra gyvūnų (augalų, paukščių, žuvų) atranka pagal konkrečius pageidaujamus požymius. Veislyne Cervus Aureus, kaip ir daugelyje kitų elnių sodų, kilmės linijos sekamos ir fiksuojamos, į katalogą įrašant visus poravimus, visus veislinius gyvūnus ir jų palikuonis. Nepaisant to, visiškai tiksliai prognozuoti, kaip susikryžmins genai ir kokia bus, pavyzdžiui, elnio ragų forma, negalima.
Neišvengiamai gimsta ir žemesnės kokybės jauniklių, kai kurie ligoti, kai kurie neišsivysto kaip tikėtasi. Tokie patenka į aptvarą, kur toliau gyvena panašiomis į laisvės sąlygomis, bet gauna pašarą ir vitaminų dėl geresnės sveikatos bei gyvenimo kokybės. „Į aptvarą patekę elniai labai greitai prisimena natūralų instinktą – žmogaus baimę. Stengiuosi juos laikyti kuo toliau nuo žmonių ir kartais net specialiai išgąsdinu, kad jie nepriprastų ir nebūtų linkę pasitikėti žmogumi“, – sako elnių savininkas.
Kitas niuansas, dėl kurio elnių augintojai siūlo medžioti elnius aptvare, yra racionalus pasenusių veislinių gyvūnų panaudojimas. „Mano kaimenėje yra elnių, kurių trofėjinė vertė žydėjimo metais siekia gerokai per 200 CIC taškų. Elniai tokiais ragais aktyviai naudojami įvairiose veislinėse linijose, tačiau ir jie pasensta. Turiu klausimą etikos specialistams: ką daryti su auksinio trofėjaus elniu, kai artėja jo saulėlydis? Ar jis turėtų būti prilygintas selekciniams egzemplioriams, kurių likimas baigiasi maisto prekių parduotuvės lentynoje? O gal reikia duoti šiam elniui galimybę gyventi dar porą metų aptvertoje, bet plačioje teritorijoje, kur galbūt, bet nebūtinai, jį kas nors galės sumedžioti? Mano nuomone, tokia gyvenimo pabaiga yra daug pagarbesnė. Trofėjus dar ilgai džiugins žmonių akis ir primins apie taurųjį gyvūną, kuris išdidžiai nešiojo savo ragų puošmeną“, – sako L. Pakamanis.
100 hektarų ploto Cervus Aureus medžioklės aptvaras yra natūraliame miške. Jo savininkas pasakoja, kad ten yra sutvarkyti keli takai ir pastatyti medžiokliniai bokšteliai, bet apskritai miškas lieka nepaliestas ir sumedžioti elnią jame labai sunku. „Pasitaiko, kad medžiotojui net neužtenka laiko sumedžioti. Suplanuotos trumpos atostogos baigiasi, o elnias taip ir lieka nesumedžiotas. Juk elniai labai protingi: jie tyrinėja savo aplinką ir kartais net man sunku juos rasti. Todėl medžioklės aptvare tikrai negalima vadinti lengva, primityvia ir nenaudinga“, – mano elnių augintojas.
Įstatymai
Lietuvoje ir Latvijoje medžioklę aptvare reglamentuoja Medžioklės įstatymas ir jo reikalavimai abiejose šalyse labai panašūs.
Vienas esminių niuansų, į kurį reikia atsižvelgti, yra gyvūnų priklausymas kokiam nors juridiniam ar privačiajam asmeniui. Jeigu kas nors investavo į gyvūnų įsigijimą, jų laikymo aplinkos kūrimą, auginimą, atranką, tai jis turi teisę pasiūlyti šią laukinių rūšių gyvūnų medžioklę. O pasiūla yra tada, kai yra paklausa.
„Pasaulyje ir Baltijos šalyse gausu medžiotojų, kurių laisvalaikis stipriai ribotas. Verslininkai, kariškiai, politikai, diplomatai – tai žmonės, kurių darbo grafikas paprastai labai įtemptas, bet ir jie nori eiti į medžioklę ir sumedžioti auksinį elnią.
Gali būti priešingai – medžioklės sėkmė nusisuka ir nuo paprasto medžiotojo, bet jis nori sumedžioti selekcinį elniuką, kad pamaitintų savo šeimą. Tokiais atvejais medžioklė aptvare yra geras sprendimas. Aišku, jos neskirtos visiems, bet ir tokio pobūdžio medžioklė egzistuoja. Tai nieko nauja. Iš esmės medžioklė aptvaruose yra normali praktika didžiosiose Europos valstybėse ir Afrikoje, tik mes prie to dar nepripratę“, – priduria L. Pakamanis.
PRENUMERUOK Žurnala Medžiioklė Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose.
Naująjį žurnalo numerį jau galima įsigyti spaudos vietose ir internete!
