Pasižiūrėjus visokių juokingų jūtūbo klipų, meškėnas (Procyon lotor) gali pasirodyti labai smagus ir mielas gyvūnas. Nemaišykite su mangutu (usūriniu šunimi) – tai dvi skirtingos rūšys, kurios neturi nieko bendra! Didžiausias skirtumas – meškėnai laipioja medžiais ir gyvena uoksuose, o mangutai vaikšto tik žeme ir gyvena urvuose. Abi rūšys yra invazinės.
Planuota šiame numeryje rašyti apie vapičius, kurie iš esmės yra tie patys Rusijos maralai, bet nustebino žinia, kad meškėnų pastebėta Lietuvoje. Pranešta, kad Neringoje jie net eina į namus ir terorizuoja vietos gyventojus. Neseniai feisbuke sukosi vaizdo įrašas, kuriame du meškėnai terasoje peržiūri kibirus su obuoliais, vienas net užsilipęs ant magnetolos ir filmuojant sugebėjęs nuvirsti su visu aparatu. Neringos apylinkėje meškėnų užfiksuojama nuo 2013 metų, o tai reiškia tik viena – jie veisiasi ir pas mus. Meškėnai, kaip ir mangutai, yra visaėdžiai, labiausiai kelia grėsmę paukščiams, bet, kitaip nei mangutai, lipa į medžius, todėl kelia dar didesnę riziką mūsų gyvūnijai.
Meškėnai yra vidutinio dydžio žinduoliai, jų gimtinė – Šiaurės Amerika. Kūno ilgis 40–70 cm, svoris iki 26 kg. Pilkšvo kailio vilna stora, apsauganti nuo šalčio. Trys pagrindiniai meškėno požymiai: labai judrios priekinės letenos, snukio kaukė kaip Zoro ir dryžuota uodega, dažnai minima Amerikos indėnų sakmėse. Meškėnai net labai protingi, jie gali įsiminti ir atlikti įvairias trejų metų vaiko lygio užduotis. Šie naktiniai gyvūnai yra visaėdžiai: 40 proc. raciono sudaro bestuburiai, 33 proc. – augalai, 27 proc. – įvairūs maži gyvūnai ir paukščiai.
Natūrali meškėnų aplinka – mišraus tipo miškai, bet kadangi jie labai gerai prisitaiko prie aplinkos, gali gyventi ir kalnuotose apylinkėse, pelkėse, net miestuose. Kai kurie žmonės meškėnus laiko kaip augintinius ir, aišku, keletas sumanesnių individų pabėgo ar net buvo paleisti į laisvę – taip nuo praeito amžiaus jie paplito Europoje, Kaukaze ir Japonijoje. Štai jau pasiekė ir Lietuvą.
Nors anksčiau laikyti vienišiais, naujesni tyrimai rodo lytims tipišką socialinį elgesį. Giminingos patelės dalijasi teritorija, o patinai gyvena grupėmis iki keturių individų, kad apsisaugotų nuo prašalaičių per rują, taip pat kartu kovoja prieš kitus užpuolikus savo teritorijoje. Gyvenamasis plotas gali būti nuo 3 ha (patelės miestuose) iki net 5000 ha (patinai prerijoje).
Po 65 dienų nėštumo pavasarį atsivedami 2–5 jaunikliai. Mažylius mama augina iki rudens. Nors prijaukinti meškėnai gali nugyventi net 20 metų, laisvėje paprastai jų gyvenimas trunka apie 3 metus – medžioklė ir automobiliai yra dažniausia mirties priežastis. Meškėnai neturi natūralių priešų.
Meškėną žymintis angliškas žodis racoon kilo iš indėnų pouhatanų kalbos ir reiškia „tas, kuris trinasi, šveičiasi ir kasosi letenomis“. Pirmasis, aprašęs šios rūšies gyvūnus, buvo pats Kristupas Kolumbas. Vėliau švedų botanikas Carlas von Linné suteikė lotynišką pavadinimą Ursus lotor, reiškiantį „besiprausiantį lokį“. 1780 metais paprastieji meškėnai priskirti prie savo pačių meškėnų genties (Procyon), taigi visas pavadinimas – Procyon lotor – „besiprausiantis meškėnas“.
Iš viso paprastųjų meškėnų yra 22 porūšiai. Mažiausias, gyvenantis Floridos pietinėje pakrantėje, sveria iki 2,7 kg. Europoje gyvenantys porūšiai dar nėra iki galo nustatyti, nes populiaciją iš esmės sudaro gyvūnai, iš pradžių auginti zoologijos soduose ir kailinių žvėrelių veislynuose.
Skirtingai nuo kitų gyvūnų, svarbiausia meškėno juslė – lyta. Jų labai jautrios priekinės letenos, kurios turi po penkis pirštus be plėvių, o tai nebūdinga mėsėdžiui. Meškėnų labai išvystyta smegenų dalis, atsakinga už lytėjimo impulsų interpretaciją, o tai irgi labai nepaprasta, lyginant su kitais gyvūnais. Meškėnai lytėjimu net gali atskirti įvairius daiktus. Jų letenose nėra nykščių, todėl veikimo principas ne toks kaip primatų rankų.
Mokslininkų nuomone, meškėnai labai protingi ir gudrumu pranoksta net lapes.
Europoje meškėnai dažniausiai laikomi invazine rūšimi, kurią reikia išnaikinti visais įmanomais būdais. Pavyzdžiui, Vokietijoje jie ne tik šaudomi, bet ir gaudomi spąstais. Kaip bet kuriuos plėšrūnus, juos galima privilioti specialia vilbyne, skleidžiančia gaištančio kiškio, triušio ar paukščio klyksmus, taip pat pelės cypimą. Šie smalsūs gyvūnai ateis patikrinti, ar garso neskleidžia koks valgomas gyvis.
Įdomu, kad meškėnai patyrusio virėjo rankose patys gali tapti gardžiu kąsniu. Panašiai kaip barsukai, pas mus jie nedažnai tampa patiekalu, tačiau sakoma, kad meškėnai gana gardūs. Na, o jeigu netyčia šį invazinį gyvūną sumedžiotumėte ir susigundytumėte paragauti, nepamirškite patikrinti, ar jis nesirgo trichinelioze!
Prenumeruokite žurnalą tiesiogiai internetu!
Naująjį žurnalo numerį jau galima įsigyti spaudos vietose ir internete!
