Nuo 2020 metų vasario dėl pandemijos praktiškai niekur nekeliavau. Švilpikų medžioklė Austrijoje pernai buvo atšaukta, o ir šiais metais iki paskutinės minutės nebuvo aišku, ar įvyks. Vis dėlto atėjo rugsėjo vidurys, planavimas tęsėsi ir renginys atšauktas nebuvo. Į švilpikų medžioklę Austrijoje netoli Insbruko pakvietė garsusis optinių taikiklių ir žiūronų gamintojas Swarovski. 2016 metais turėjau progą su Swarovski Austrijoje medžioti gemzę. Šį kartą viskas labai paprasta. Kol Lietuvoje vyrai miške stebėjo tauriuosius elnius ir briedžius, mudvi su kolege Emilija išvykome į Austriją medžioti graužikų…
Gerai, būkime prieš švilpikus sąžiningi – tai ne šiaip kokia žiurkė, o voverinių šeimos atstovas. Skaičiuojama 14 švilpikų rūšių, ir tai didžiausias voverinis Žemėje, gyvenantis labai plačiame areale – nuo Europos iki Azijos, taip pat jų yra ir Šiaurės Amerikoje. Jei nežinojote, švilpikų galima pamedžioti ir Latvijoje: pas kaimynus jis įtrauktas į invazinių rūšių sąrašą, nes į laisvę pabėgo kelios švilpikų kolonijos. Latvijos miškų tarnybos duomenimis, tarp sumedžiotų gyvūnų nė vienas švilpikas nefigūruoja, tačiau tai nekeičia fakto, kad jie ten medžiojami. Šį kartą vykome medžioti laisvėje gyvenančių, visiškai laisvų ir prie šūvių pripratusių švilpikų.
Kodėl jie pripratę prie šūvių? Mat medžioklės plotai, į kuriuos vykome medžioti, yra poligone. Ir per mūsų medžioklę tolumoje skambėjo šūviai. Paleidus šūvį į švilpiką, po kelių minučių jo broliai ir seserys vėl išlįsdavo iš savo urvų.
Vykome medžioti keturiese: Swarovski dirbantis Aleksandras Belskis, kolega Deividas Staponkus ir žurnalo atstovės – Emilija Mariševa bei šio straipsnio autorė. Prisimindama ankstesnę medžioklę kalnuose šalia Insbruko, rengiausi fiziškai sunkiai medžioklei ir tolimiems žygiams, todėl dvi savaites iki kelionės kasdien važinėjau dviračiu. Juk nesinorėjo likti be jėgų kur nors pusiaukelėje kalnuose…
Diena buvo fantastiškai graži: švietė saulė, mėlynavo dangus ir pūtė vėjelis. Mūsų palydovas Davidas Sterzingeris sakė, kad atšilus orui švilpikai gali slėptis, bet iš ryto oras dar buvo idealus. Jeigu būtų liję, švilpikų medžioklė nebūtų pavykusi.
Prie paprasto medžiotojų namelio sulipome į Davido automobilį ir išvažiavome į kalnus. Sustojome prie užkardo – įvažiuosime į karinį poligoną. Čia visi į mus žiūrėjo labai draugiškai ir maloniai. Pakelėje buvo žemėlapis su pažymėtomis tą dieną pavojingomis zonomis, kur negalima važiuoti. Visur kitur galėjo vykti ir medžiotojai, ir mėgstantys žygiuoti po kalnus.
Važiavome vis aukščiau, ir kuo aukščiau kilome, tuo vaizdas gražėjo. Kalnai iš tiesų užgniaužia kvapą savo fantastišku vaizdu. Pasak vietinio medžioklės palydovo, žiemą ten sniego sluoksnis būna storesnis nei metras, labai šalta – labai gražu, bet praktiškai neįmanoma būti.
Užvažiavome į kalną, pasistatėme automobilį, palydovas parodė ginklą. Beveik iškart išgirdome būdingą švilpiko švilpimą. Visai netoli. Supratau, kad nebus jokio tolimo ir sunkaus žygio, kas vienu metu teikė ir palengvėjimą, ir nusivylimą. Palengvėjo dėl to, kad nereikės išbandyti savo ir kolegų fizinės parengties, o nusivyliau – nes vis dėlto buvau pasirengusi beprotiškesniam nuotykiui.
Pirmas medžiojo Deividas. Už kokių 300 metrų nuo automobilio nedideliame slėnyje jau matėme kelis švilpikus, kurie sėdėjo prie savo urvo ir šildėsi. Deividas ir Davidas nusižiūrėjo vieną ir bandė kartu prie jo prisėlinti, o Emilija, Aleksandras ir aš likome laukti ant kelio. Atsisėdau kelkraštyje ir pasistačiau kamerą, kad galėčiau ką nors nufilmuoti. Jau netrukus pamatėme, kad Deividas atsigulė į šūvio poziciją ir tuoj paleido šūvį. Šovė maždaug iš 70 metrų, sėkmingai. Pirmas švilpikas!
Buvau pagalvojusi, kad šaudysime iš toliau, bet aišku, kad šioje apylinkėje prie švilpikų galima prieiti net labai arti. Deividas nuėjo ieškoti savo laimikio, kurį paskui pagerbėme pagal visus kanonus, ir atėjo laikas skrosti. Reikalavau, kad kiekvienas skrostų pats – tai yra ir galimybė išmokti ką nors nauja. Švilpikų taukai Austrijoje gerbiami taip pat, kaip pas mus – barsukų, todėl jie atsargiai išimami ir išsaugomi. Švilpikiena irgi valgoma, bet kadangi planavome daryti iškamšas, teko apsieiti be voverės kepsnio, nors ir buvo šiek tiek gaila. Tada supratau, kad sėsdama kelkraštyje pafilmuoti atsisėdau ant pusiau sudžiūvusio karvės blyno. Scheiße! Tiesiogine to žodžio prasme! Bent „pašventinau“ savo naująją Fjällräven striukę.
Atėjo mano eilė švilpikauti. Mūsų kolegos liko ant kalvos, o mudu su Davidu nuėjome ieškoti švilpikų. Po penkių minučių jau matėme tris, besideginančius ant poligono betoninės instaliacijos: du mažesnius, vieną – didesnį. Įsitaisėme vienoje iš įrengtų karinių slėptuvių, nusitaikiau ir laukiau, kol švilpikas atsistos geresnėje pozicijoje. Viskas pavyko, šūvis. Antras švilpikas! Tada, išėmusi iš kišenės mobilųjį telefoną, kurį įsigijau tik kelios dienos prieš kelionę, supratau, kad šaunant ir užimant šūvio poziciją telefono stiklas rėmėsi į akmenį… Širdis į kulnus nusirito, bet turbūt gyvenime už viską reikia mokėti. Šįkart švilpikas kainavo iPhone 12 Pro stiklą. Dar vienas rimtas Scheiße!
Skrosdama savo laimikį supratau, kad kulka per jį perėjo įstrižai ir sutraiškė visus vidurius su visomis to pasekmėmis. Teko šiek tiek pasirausti po švilpikų Scheiße, kad išskrosčiau. Bet tai nieko neįprasta!
Dar nebuvo 11 val., kai Emilija išėjo ieškoti savojo švilpiko. Nužygiavau kartu, apsiginklavusi dviem kameromis, – norėjau nufilmuoti tą žygį. Radome tingiai saule besimėgaujančią švilpikų šeimą: du didelius ir tris mažus. Mažųjų nemedžiojome, dėmesį kreipėme į didžiuosius, bet abu jie sėdėjo taip, kad iššauti nebuvo galima – vienas buvo atsisukęs nugara, antrąjį dengė žolė. Vienu metu didysis pasisuko, Emilija buvo pasiruošusi šūviui ir iššovė, bet švilpikas dingo iš akiračio.
Pasak Emilijos, nuleistuką ji nuspaudusi netyčia, per greitai. Bet niekas dar nebuvo prarasta. Aš net šiek tiek apsidžiaugiau, nes medžioklė tęsėsi. Likome toje pačioje vietoje, ir tikrai, jau tuoj vėl pasirodė švilpikų – iš pradžių jaunieji, o paskui galvą iškišo ir didysis. Šįkart viskas ėjosi gerai: Emilija nusitaikė, o aš filmavau dviem kameromis vienu metu – viena, nukreipta į medžiotoją, kita – į laimikį. Šūvis, ir gyvūnas dingo. Kameroje matėsi tobulas pataikymas. Davidas nubėgo prie urvo, ten buvo kraujo, bet švilpikas įlindo į urvą taip giliai, kad neišėjo pasiekti.
Scheiße! Scheiße! Scheiße!
Pasirodo, čia švilpikų medžioklei išduodamos licencijos. Šioje apylinkėje per sezoną sumedžiojama 25, mes turėjome keturis leidimus. Trys jau buvome išnaudoję, nes Emilijos sužeistasis irgi skaitėsi. Vis dėlto buvo likęs dar vienas šansas, tad nuėjome ieškoti kolegei kito švilpiko. Negali priekaištauti jaunai medžiotojai, nes medžioklėje situacijų būna labai įvairių ir iš kiekvienos reikia mokytis.
Oras šilo, švilpikai rodėsi vis rečiau, bet po maždaug 40 minučių laukimo, sėlinimo ir ieškojimo pagaliau Emilijai pavyko sumedžioti savo švilpiką.
Nors nedideli, bet iš arti – labai gražūs ir įdomūs žvėreliai. Reikia tikėtis, kad kada nors dar pavyks paragauti ir jų mėsos!
Prenumeruokite žurnalą tiesiogiai internetu!
Naująjį žurnalo numerį jau galima įsigyti spaudos vietose ir internete!
