Rugpjūtį ir rugsėjį antis galima medžioti su bet kokiu šunimi, tinkamu šiai medžioklei. Bet kai į duris pasibeldžia lapkritis ir gruodis, vanduo atšąla. Lapai nukritę ir negyva žolė nulinkusi iki pat žemės – visa gamta ruošiasi žiemoti. Kartais temperatūra nukrinta iki poros laipsnių žemiau nulio. Vandenį padengia plonas ledo sluoksnis. Ir būtent rudens pabaigoje Baltijos šalyse pasirodo didžiosios antys iš Eurazijos šiaurės regionų.
Kas medžioja, tas žino, kuo skiriasi šiaurietės. Didelės, riebios, gerai įmitusios antys daug skanesnės nei vietinės, bet vėlų rudenį jų sunku gauti. Sumedžioti – vienas dalykas, bet kaip rasti ir nugabenti į krantą, jeigu nėra valties? Čia gali pagelbėti medžioklinis šuo, sutvertas ilgam darbui šaltame vandenyje – Česapyko įlankos retriveris. Šį šunį laisvai tinka vadinti ledlaužiu, nes jis visiškai nejaučia šalčio ir visuomet azartiškai puola į vandenį, krūtine perlauždamas pusės centimetro ir net storesnį ledą.
Česapyko įlankos retriveriai (angl. Chesapeake Bay Retriever) yra dideli, masyvūs šunys, iš išvaizdos panašūs į mums gerai žinomus Labradoro retriverius. Jų gimtinė yra JAV – čia jie vis dar labai populiarūs ir daugiausia įsigyjami medžiotojų. Europoje česapykai auginami Kroatijoje, Čekijoje, Airijoje, Anglijoje. Baltijos šalyse yra tik keletas šios veislės atstovų, todėl susipažinti su vienu jų yra didelė laimė. Vienas česapykas gyvena Lietuvoje – tai medžiotojo Petro Adeikio šuo Bastis.
Istorija
Kaip jau rodo pavadinimas, veislės užuomazgų reikia ieškoti Česapyko įlankos apylinkėje, JAV. XIX amžiaus pradžioje šiuos šunis naudojo komerciniai medžiotojai, kurių vienintelis tikslas buvo gauti pelno. Šiuos žmones galima smerkti arba gerbti, bet nepaneigiamas faktas, kad jie visais laikais ir visuose žemynuose dirbo maksimaliai efektyviai. Šunų atranka taip pat buvo vykdoma siekiant kuo didesnės naudos. Taigi tokių medžiotojų kompanionai turėjo būti labai ištvermingi, sumanūs, azartiški ir uolūs. Be to, tokių šunų medžioklės instinktai turi būti labai ryškūs ir genetiškai tvarūs.
Kaip atsirado Česapyko įlankos retriveriai, žinoma palyginti aiškiai. Iš pradžių buvo du šuniukai, kurie 1807 metais Merilande buvo išgelbėti iš skęstančio laivo. Patinėlis vardu Sailor ir kalytė Canton buvo apibūdinti kaip niufaundlandai, bet iš tikrųjų buvo arba Šventojo Džono, arba mažųjų niufaundlandų veislės šunys. Abu gyveno skirtingose Česapyko įlankos vietose ir nėra rašytinių liudijimų, kad jie būtų turėję bendrų mažylių.
Visai priešingai – jiedu buvo poruojami su vietiniais šunimis. Česapyko įlankos vandens paukščiams medžioti skirtų šunų populiacija susidarė gana stichiškai. Šiuolaikinių česapykų gyslose teka ir spanielių, ir skalikų – bladhaundų kraujo. 1877 metais įlankos pakrantės šunys buvo pavadinti Česapyko įlankos ančių šunimis. Kai kur jie vis dar taip ir vadinami, nors tai, aišku, nėra oficialus pavadinimas ir kartais dėl to kyla nesusipratimų, nes ir Naujosios Škotijos retriveriai dažnai vadinami ančių šunimis.
XX amžiaus pradžioje Česapyko įlankos retriveriai gavo savo dabartinį pavadinimą ir buvo pripažinti Amerikos šunų augintojų klubo. Nuo tada į veislės standartą JAV buvo įvesti tik keli nereikšmingi pakeitimai, o Tarptautinė kinologų federacija (FCI) šiuolaikinį veislės standartą paskutinį kartą patikslino 1995 metais.
Įdomu, kad XIX amžiaus pabaigoje česapykų kailis buvo kitokio tipo – ilgaplaukis. Šie šunys buvo vadinami Vinčesterio raudonaisiais. Iki šiol kartais gimsta ir ilgaplaukių šuniukų, kurie panašūs į vinčesterius ir pagal spalvą, ir pagal vilnos tipą. Anksčiau tarp JAV kinologų vykdavo audringų diskusijų, kurių pagrindinė tema – ar Česapyko ančių šunys yra retriveriai. Nepaisant to, česapykai buvo pirmoji retriverių veislė, pripažinta Amerikos šunų augintojų klubo. Vis dėlto, atrodo, kad žodis „retriveris“ labiau reiškia profesiją (angl. retrieve – „atnešti“) nei priklausymą Europos retriverių veislių grupei.
Išvaizda
Kūno linijomis Česapyko įlankos retriveriai panašūs į labradorus, tik didesni. Patinų ūgis 58–66 cm, svoris 29–36 kg, patelių ūgis 53–61 cm, svoris 25–32 kg. Česapykai yra stiprūs ir masyvūs, bet ne glebūs. Išsiskiria gilia krūtinės ląsta ir stipria, palyginti trumpa nugara. Užpakalis yra viename lygyje ar net aukščiau už pečius. Dėl šios specialios kūno sandaros šunys gali nešti didelį ir sunkų laimikį – ne tik žąsis, bet ir lapes ar bebrus.
Šios veislės šunų raumeningas kaklas, masyvi galva, gerai išvystytas žandikaulis, bet grobį jie neša taip pat atsargiai kaip auksaplaukiai ar Labradoro retriveriai. Kaip visi retriveriai, jie turi vadinamąją minkštą burną. Galvos ir letenų vilna kieta, trumpa ir prigludusi, o ant kūno, ausų ir uodegos ilgesnė ir ryškiai banguota. Vilna dviejų sluoksnių: akuotai ir tanki povilnė.
Česapyko įlankos retriverių spalva nusipelno atskiros pastraipos. Kaip minėjau, anksčiau buvo raudonųjų česapykų ir kartkartėmis ši spalva pasirodo ir dabar, tačiau standartinis yra vienspalvis tonas be atspalvių ir šviesesnių dėmių. Anot veislės standarto, toks kailis yra maksimaliai panašus į aplinką, kurioje šuo turi dirbti.
Česapyko įlankos retriveris turi būti rudas – nuo sidabruoto kakavos iki tamsaus šokolado atspalvio; taip pat sausos žolės spalvos – nuo gelsvai rudos iki išbalusių rugių spalvos; arba viksvų spalvos – nuo rausvai geltonos iki kaštoninės. Pageidaujama, kad ant kailio nebūtų baltų dėmių, tačiau leidžiama maža dėmelė ant krūtinės, pilvo, užpakalinės letenų dalies arba pirštų. Sausos žolės spalvos vilna leidžia šuniui likti nepastebėtam net gana atvirose vietose, o medžioklėje tai labai svarbu.
Vilna
Česapyko įlankos retriverius išskiria dar vienas labai svarbus fiziologinis niuansas – itin riebi kailio danga. Vilna yra šiek tiek lipni ir neslystanti, tarsi šuo būtų išsivartęs aliejuje, o paskui apdulkėjęs. Šios veislės šunys turi specifinį, bet ne klasikinį šlapio šuns kvapą. Greičiau jis kvepia kaip avis. Daugiau riebalų išskyrų yra profesinis veislės instrumentas – riebi danga išlaiko vilną sausą. Šuo išlipa iš vandens, porą kartų nusipurto ir vėl yra sausas. Stora povilnė niekada visiškai nesumirksta. Tai svarbu, nes šie retriveriai yra skirti medžioklei atšiauriausiomis oro sąlygomis, vandenyje ar sausumoje.
Česapyko įlankos retriverių negalima maudyti. Tik išimtiniais atvejais, pavyzdžiui, jeigu šuo išsivarto maitoje, bet irgi tik tada, kai augintinis gyvena namuose. Gyvenančius voljere geriau palikti vėdintis natūraliai – ilgainiui smarvė dings. Toks ribojimas gali atrodyti nepriimtinas, bet maudynės tik pakenks. Vilną dengiančios riebalų išskyros apsaugo šunį nuo drėgmės ir šalčio. Dėl to česapykai gali dirbti tada, kai kiti šunys jau po pusvalandžio iš šalčio vos bepajuda. Vėlų rudenį ir žiemos pradžioje šunys su dideliu džiaugsmu laužo ploną ledą, kad tik nuplauktų iki laimikio. Kadangi česapyko nepatariama laikyti namuose, o tik kieme ar voljere, specifinis kvapas neturėtų kelti problemų.
Charakteris
Česapyko įlankos retriveriai yra itin protingi ir džiaugsmingi šunys. Net pirmasis sniegas priverčia juos lakstyti po kiemą, šokinėti ir loti. Jų sargo instinktas gerai išvystytas. Šunys nėra agresyvūs, bet kai kurie individai svetimų žmonių gali vengti ir elgtis atsargiai. Kitiems šunims neleis savęs skriausti. Vis dėlto intelektas stipresnis nei instinktai – bet kurią situaciją šuo iš pradžių įvertina ir tik tada imasi veiksmų.
Kai kurie veislės atstovai yra labai „šnekūs“ – sutikę šeimininką jie nenustoja „kalbėti“, o kiti šypsosi pakėlę lūpas ir rodydami priekinius dantis. Tai ne įspėjimas, o džiaugsmo ir paklusnumo rodymas. Česapykai myli visą šeimą, bet išskiria pagrindinį žmogų – savo medžiotoją. Šunys be galo ištikimi ir tarnauja savo šeimininkui iki paskutinio kvapo.
Kadangi tai stiprių instinktų medžiotojai, Česapyko įlankos retriverius jau ankstyvoje vaikystėje reikia pratinti prie visuomenės, vaikų, kitų šunų ir namų augintinių. Reikia skirti daug laiko formuojant santykius ir tarpusavio ryšį, taip pat mokyti paklusnumo. Priešingu atveju vietoj ištikimo medžioklės kompaniono ir padėjėjo bus savarankiškai dirbantis, nepaklusnus ir galbūt net agresyvus didelis šuo, kurio suvaldyti nepavyks.
Anksčiau buvo manoma, kad šios veislės šunys yra tokie užsispyrę ir sunkiai dresuojami, kad be fizinio poveikio su jais susidoroti neįmanoma. Bet tai buvo seniau, kai visi šunys paprastai būdavo dresuojami gana šiurkščiai. Retriveriai nėra ir tiesiog negali būti tokie riboti, kad suvoktų mokymą tik su diržu. Šie šunys mokosi labai greitai ir su dideliu džiaugsmu vykdo komandas, jeigu šeimininkas užmezga su šunimi ryšį, jeigu motyvuoja ne fizinėmis bausmėmis, o gardumynais ir žaidimais kaip apdovanojimu už atliktą komandą.
Sveikata
Deja, kaip ir daugelis didžiųjų šunų veislių, Česapyko įlankos retriveriai dažnai serga klubo sąnario displazija, kuri gyvūnui gali sukelti didelių kančių. Šie retriveriai gali turėti ir kitų genetiškai paveldimų ligų, pavyzdžiui, besivystančią tinklainės atrofiją ir kataraktą, 3 tipo Vilebrando ligą ir alopeciją (kailio slinkimą). Taigi renkantis mažylį reikėtų pasidomėti, ar tėvams buvo atlikti sveikatos tyrimai. Be to, Europoje ir JAV daugeliui veislių konkretūs sveikatos tyrimai yra privaloma sąlyga, norint gauti leidimą kergti.
Kūno sandara ir fiziniai duomenys leidžia Česapyko įlankos retriveriams dirbti lengvai ir efektyviai iki gyvenimo pabaigos. Vidutinis šuns amžius – 9–11 metų, o statistiškai kas ketvirtas nugyvena iki 13–14 metų.
Medžioklė
JAV gana daug Česapyko įlankos retriverių laikomi namuose kaip kompanionai, bet tai kita istorija. Istorija apie nelaimingus, sterilizuotus, aptingusius šunis… Darbiniai šunys yra visai kitas dalykas. Jeigu mažylis ruošiamas darbui (o tai galima pradėti labai anksti) ir paauglystėje jau pradedama medžioti, tai sulaukęs metų ar pusantrų jis kiekvieną dieną būna labai ramus, net kiek nuobodžiauja. Jis ramiai eina šalia šeimininko, vykdo komandas kaip karys, gali likti vietoje labai ilgai, tačiau vos paaiškėja, kad bus medžioklė ar treniruotė, šuo atgimsta, matyti gyvenimo džiaugsmas, azartas, ir jis pasirengęs dirbti kiaurą dieną, kad tik nereikėtų atitrūkti nuo mylimo užsiėmimo.
Česapyko įlankos retriveriai yra unikalūs medžiokliniai šunys. Jiems tarp pirštų yra plaukiojamosios plėvės. Jie yra ištvermingi, atkaklūs ir protingi, sugeba orientuotis net labai sudėtingomis situacijomis ir dirbti savarankiškai. Jie sutverti vandens paukščių medžioklei, bet dirba vienodai gerai ir vandenyje, ir sausumoje, ir juos drąsiai galima naudoti medžiojant lapes, bebrus ir kiškius. Česapyko įlankoje ir tada, kai veislė formavosi, ir dabar vandens paukščių medžioklė yra labai intensyvi. Medžiotojams reikia padėjėjo, galinčio per dieną išnešti ne tris, o šimtą ančių.
Lietuvoje
Vienas iš nedaugelio Baltijos šalių Česapyko įlankos retriverių gyvena Lietuvoje. Medžiotojas P. Adeikis ieškojo šuns, kuris būtų pakankamai ištvermingas dirbti vandens paukščių medžioklėje visą dieną ir vėlų rudenį. Mūsų platumose jau lapkritį gali gerokai pašalti, atvėsę vandens telkiniai pasidengia pirmuoju ledu, o ančių medžioklės sezonas Lietuvoje baigiasi gruodžio 15 dieną. Paskaitęs literatūros apie įvairias medžioklinių šunų veisles, taip pat ir apie populiariuosius Labradoro ir auksaplaukius retriverius, P. Adeikis susidomėjo česapykais. Po ilgo ieškojimo medžiotojas įsigijo šunį Čekijos veislyne Z Konajkova dvora.
P. Adeikis labai daug laiko skyrė ryšiui užmegzti ir paklusnumo treniruotėms, kad vėliau su Basčiu galėtų produktyviai dirbti. Žinia, retriveriai turi dirbti nuolat kontaktuodami su savo medžiotoju, kuris neretai vienintelis žino, kur rasti laimikį, nes mato per nendres ir krūmus, kur šis įkrinta. Gestais ir švilpimu šuniui galima vadovauti iš toli ir būtent tai padeda retriveriui rasti ir atnešti toli krūmuose įkritusį paukštį, pavyzdžiui, nesant vėjo ar pavėjui, kai uoslė nepadeda.
Jau nuo pirmųjų dienų namuose mažylis nieko negavo šiaip sau. Sėsk, prašau, ėdalas. Gulk – nusipelnei vakarienės. Pagal principą „kas nedirba, tas neėda“. P. Adeikis pasakoja, kad nuo pat pradžių paaiškėjo, kad tai rimtas, savarankiškas ir gana dominuojantis šuo. Medžiotojo nuomonė galėtų būti subjektyvi, bet šias savybes buvo proga pamatyti ir Čekijoje, stebint suaugusius šunis.
Bastį P. Adeikis dresuoja nuo mažens: paieška su ir be šeimininko nurodymų, su vėju ir be, akla paieška, kai niekas nežino, kur ir kaip toli yra laimikis. Šuo supranta gestų nurodymus, tobulai klauso ir atneša viską, ką gali pakelti. Kaip rašoma veislės standarte, Česapyko įlankos retriveriai dirba vienodai gerai ir vandenyje, ir sausumoje.
Šie šunys yra dideli ir stiprūs ir gali atnešti daugiau kaip 30 kilogramų svorio bebrą, o suaugusi lapė apskritai ne bėda. Atstumas taip pat nekeičia rezultato – šuo už 200 metrų aklai randa antį. Medžiotojas pabrėžia, kad česapykas nėra toks pat kaip auksaplaukis ar Labradoro retriveris – veislė yra specifinė ir dresūros būdai skiriasi. Aišku, pati pradžia – paklusnumas, kontaktas, pagrindinės komandos, krypčių mokymas – yra beveik tokia pati kaip kitų veislių, nors yra ir skirtumų.
Dar vienas niuansas, kurį mini P. Adeikis, yra šuns charakteris. Bastis yra labai ramus. Kitas šuo apimtas azarto nenustygsta ir šokinėja, atnešdamas laimikį sukaliojasi aplink šeimininką, o česapykas ramiai guli ir laukia komandos. Kai šeimininkas parodo kryptį ir siunčia atgal, šuo džiaugsmingai vykdo užduotį, grąžina laimikį ir vėl ramiai atsisėda ar atsigula šalia. Medžioklėje toks elgesys gali turėti lemiamą reikšmę, kai reikia likti nepastebėtam. Šuns labai stipri uoslė, paveldėta iš skalikų, kurie buvo naudojami formuojant veislę. Česapykas sugeba surasti bet kokį laimikį ar daiktą. Pramogai šeimininkas Bastį išmokė ieškoti elninių ragų, ir dar nė metų neturintis šuo sugeba surasti plaštakos dydžio stirnos ragelį, esantį už 200 metrų!
Jau devynių mėnesių amžiaus pernai rudenį Bastis dirbo kaip laikrodis. P. Adeikis medžiojo su juo antis, bebrus, lapes ir kormoranus žuvų ūkiuose. Per savo pirmąjį sezoną jaunasis česapykas atnešė 120 kormoranų, taip pat bebrų, ančių, fazanų ir lapių.
Visą žiemą Bastis treniravosi ir medžiojo, o šių metų pavasarį dalyvavo Latvijos retriverių augintojų klubo surengtuose dviejų dienų darbo bandymuose. Pirmą dieną kvalifikacinėse varžybose Bastis užėmė pirmąją vietą 8 šunų grupėje. Iki pusantrų metų amžiaus P. Adeikio retriveris dalyvavo dvejuose darbo bandymuose ir vienose savo grupės varžybose. Latvijoje ir Lietuvoje iki šiol gauti aukščiausi įvertinimai ir pirmojo laipsnio diplomai. Varžybose Lenkijoje susigrūmęs su daugybe stiprių varžovų Bastis iškovojo trečiąją vietą, tačiau susižeidė leteną ir buvo pašalintas iš trasos… Vasaros pradžioje susitraumavo ir pats šeimininkas, todėl kol kas bandymai ir varžybos turėjo būti atidėti.
Išvados po pusantrų metų
Šiuo metu Basčiui yra metai ir šeši mėnesiai. Daug laiko skyręs bendradarbiavimui su šunimi ir treniruotėms, P. Adeikis mielai dalijosi savo pastebėjimais. Pasak jo, šuo fiziškai ir psichologiškai labai stiprus, mėgsta dirbti. Tačiau norint tikro medžioklinio darbinio šuns, česapykui negalima leisti veikti savarankiškai net per paprastą pasivaikščiojimą. Šuniui visą laiką reikia duoti užduočių, su juo dirbti, antraip jis labai greitai pats randa, kuo užsiimti, ir pradeda dirbti sau.
Pusantrų metų amžiaus, kai daugumos veislių šunims būna pereinamasis paauglystės laikotarpis, Bastis tikrina leidimų ribas. Jis visą laiką bando nustatyti, kiek gali neklausyti šeimininko. Anot P. Adeikio, šios veislės šunims reikia griežtos tvarkos, o šeimininkui – aiškiai suprasti, ką daro ir ko iš savo šuns nori. Česapyko įlankos retriveris privalo dirbti. Be nuolatinio užimtumo jis pradeda krėsti išdaigas. Gerai, jeigu šuo gyveno kieme ar voljere. Bute pasekmės būtų rimtesnės – susikaupusią energiją šuo panaudotų destruktyviai, viską sudraskytų.
Apie veislės kokybę apskritai spręsti sunkoka, tačiau P. Adeikis sako, kad jo šuns gyvūnų paieškos gebėjimai yra puikūs. Šuo ne tik gerai uodžia, bet ir yra atkaklus – jis tyrinės aplinką tol, kol suras, ko ieško. Svarbiausia, ką turi įsidėmėti šeimininkas: šunimi reikia pasitikėti ir negalima trukdyti jam ieškoti. Nors Bastis dar nėra visiškai fiziškai subrendęs, jis jau gali rasti ir atnešti ne tik antis ir kormoranus, bet ir lapes, bebrus ir net stirną.
Šuo absoliučiai nejaučia pykčio žvėriui. Blogiausiu atveju gali juokais pagainioti ir tik tada, jeigu leidžia šeimininkas. Todėl šios veislės šuns nereikėtų naudoti ieškant sužeisto šerno. Česapykas jį tikrai ras, bet savisaugos instinkto trūkumas kovoje su įniršusiu šernu gali baigtis sužeidimu ar net kainuoti šuns gyvybę.
Česapyko įlankos retriveris su šeimininku palaiko glaudų ryšį, bet jis neatsiranda iš niekur – abu turi jį nusipelnyti. Bastis visą laiką tikrina, kiek savarankiškai ir nepaklusniai gali elgtis su šeimininku. Šuo ryškiai dominuoja tiek žmonių, tiek kitų šunų atžvilgiu. Pats konfliktų nepradeda, labiau kviečia žaisti. Vis dėlto, jeigu koks šuo ant Basčio suurzgia, jis tuoj susilaukia atsakomos reakcijos.
Liepą, kai prasidėjo kormoranų medžioklė vietose, kur jie padarę žalos, prasidėjo ir vienintelio Lietuvos Česapyko įlankos retriverio kasdienis darbas. Pirmas porą savaičių buvo sumedžiota keliasdešimt paukščių. Dabar vyksta ančių medžioklė, kuri tęsis iki gruodžio vidurio. Tai bus pirmasis visavertis medžioklės sezonas Basčio gyvenime!
