Kiekvienas medžiotojas žino, kaip atrodo niežuota lapė ar mangutas. Kai kuriems yra tekę sumedžioti vilką ir patirti kartų nusivylimą sužinojus, kad trofėjaus niekaip neišeis panaudoti, nes dėl mikroskopinio parazito vilko kailis sugadintas. Tai, kad lapės ir mangutai nešioja niežus, yra kone aksioma, ir dauguma medžiotojų šaudo niežuotus mangutus ir lapes nepriklausomai nuo metų laiko.
Žmogus irgi gali užsikrėsti niežine erke (Sarcoptes scabiei), bet, kitaip nei, pavyzdžiui, lapės kailyje, žmogaus odoje ligą sukelianti erkė nesidaugina. Parazito vidutinė gyvenimo trukmė yra 21 diena. Po trijų savaičių žmogaus organizme erkė žūva. O štai lapės, manguto, vilko, rečiau barsuko ir kartais net kanopinių organizme šis mikroskopinis vabzdys dauginasi sparčiai.
Niežinės erkės gyvena giliausiuose odos sluoksniuose – epidermyje – ir maitinasi keratinu. Jos kasa tunelius, už savęs palikdamos išmatas ir kiaušinėlius, iš kurių vėliau išsikala lervos. Jos gyvena odoje, kol tampa nimfomis, o vėliau suaugusiomis erkėmis. Parazito veikla sukelia alerginę reakciją, keičia odos struktūrą, sukuria nuolatinį ir labai stiprų niežulį. Gyvūnas nuolat kasosi, padarydamas sau didelę žalą. Per žaizdas nuolat patenka įvairių infekcijų, organizmo apsauginės funkcijos susilpnėja ir ilgainiui gyvūnas žūva.
Miške rastą nugaišusią lapę reikėtų užkasti, o šviežiai sumedžiotą niežuotą lapę griežtai patariama įdėti į dvigubą maišą ir utilizuoti, geriausiu atveju – užkasti arba sudeginti. Jeigu medžiotojas pastebi ligotą gyvūną ir etiniais sumetimais jį nušauna, tai yra tik pusė darbo. Palikus lapę mėtytis miške, patys geriausi ketinimai liks be rezultatų, nes ir po mirties niežuotas gyvūnas vis dar yra infekcijos šaltinis.
Plėšrūnai, žinia, nepraleidžia progos pasivartyti smirdinčioje maitoje. Tokiu būdu jis paslepia savo natūralų kvapą, kad potenciali auka nenujaustų gresiančio pavojaus. Taip kai kurie medžiotojai naudoja bebrų liaukų užpilą, kad pergudrautų žvėris.
Veterinarai sutaria, kad niežinė erkė nugaišusio gyvūno kūne gyvena tiek pat ilgai ar kiek ilgiau nei išorinėje aplinkoje – 72 ir daugiau valandų, drėgnoje aplinkoje – iki penkių parų. Niekas nėra specialiai tyrinėjęs, kiek niežinės erkės kiaušinėliai išlieka pūvančioje nugaišusio gyvūno odoje. Greičiausiai jie yra kiek ištvermingesni ir dėl apsauginio apdangalo gali išgyventi ilgiau. Taigi kiekvienas plėšrūnas, einantis pro šalį ir net tik prisilietęs prie niežuotos lapės kūno, gali apsikrėsti ir tapti tolesnio niežų plitimo šaltiniu. Tas pats taikoma medžiokliniams šunims, mėgstantiems vartytis gaišenoje. Taigi, kad geras sumanymas sumedžioti niežuotą lapę ir apsaugoti medžioklinius šunis būtų naudingas, sumedžiotą lapę būtina utilizuoti. Tai yra etikos ir medžioklės higienos klausimas.
