Patirtis

Lapių šokiai0

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Ką daryti pamiškės bokštelyje gegužę? Tai juk vienas tuščiausių mėnesių per medžioklės sezoną, nes beveik nėra ką medžioti. Dėl afrikinio kiaulių maro šernų pasirodo retai, varnos augina varniukus, tad ir joms tausojimo metas. Lapių ir mangutų gyvenimas šiuo laiku irgi gana ramus, nes žiemos kailį keičia plona vasarinė pižamėlė, į kurią nesikėsina joks kailių medžiotojas. Be to, mažieji plėšrūnai urvuose irgi turi mažylių, tad retai kuriam patekti į medžiotojo akiratį reiškia liūdną baigtį. Vis dėlto yra vienas labai įdomus stebėsenos objektas, kuris medžiotoją, na, bent jau mane, dar gegužę patupdo į bokštelį ir verčia tylomis tykoti stirninų. Medžioti jų negalima, bet stebėti, rinktis ir vertinti – vertinga.

Lapių šokiai

Štai vieną gegužės pradžios pavakarę, gerai pasivaikščiojusi medžioklės plotuose, užlipau į pamiškės bokštelį.
Viskas prasidėjo, kai pasisukau aplink savo ašį, kad kuo saugiau nuimčiau nuo peties šautuvą ir pasidėčiau į kampelį, kur bokštelio lentos jam neleis nukristi. Vos pasukusi galvą už nugaros, 200 metrų atstumu, pasėlių lauke pamačiau kažką rudą. Pamaniau, bus stirnos pasturgalis. Pažiūrėjau atidžiau – tikrai pasturgalis, bet ne stirnos. Žiūronais įžiūrėjau žiurkės uodegą, netyčia prilipusią prie lapės užpakalio.
Šauti buvo toloka, todėl sėdėjau ir stebėjau kūmutę, kaip ji parietusi uodegą tipena žemais daigais pasidengusiu lauku. Iš šalies atrodė, kad jai skauda arba pilvą, arba letenas. Ji kasinėjo ir uostinėjo tol, kol lapės rojaus kampelyje pasirodė gervė. Šokinėdama ir mosuodama sparnais ji davė lapei suprasti, kad reikia nešdintis tolyn. Tada pagalvojau: „Eikš pas mane…“

Lapė dingo, užtat pasirodė kiškių. Vienas, paskui kitas prabėgo pro suartą lauką, dingo rapsuose ir vėl pasirodė kitoje pusėje, kur, kaip kiškiams įprasta, ėdė, žaidė ir gainiojo vienas kitą. Tuo tarpu aš visą laiką žiūrėjau į tuos rapsus, laukdama, kada ten pasirodys stirnų.

Taip praėjo gera valanda. Begėdės antys skrido kone į mane, nes bokštelis yra kaip tik pusiaukelėje tarp upės ir tvenkinio, kur jos rinkosi savo naktiniams žaidimams. Čiulbėjo strazdai ir kiti paukščiai. Staiga sukukavus gegutei pašokau: „O aš nė cento neturiu kišenėje!“ O gegutė vis kukavo ir kukavo. Pirmajai atsakė kaimynė už kelių šimtų metrų, o paskui dar viena, tupėjusi kažkur miške, tiesiai prieš mane. Kad tave kur! Tuščios kišenės… Pačiupinėjau – ai, ne! Abiejose kišenėse pilna šovinių! Kaži ką tai gali reikšti…

Kol tinginiavau, kraipiau galvą ir klausiausi gegutės, staiga pasirodė lapė. Kai tik ilgas siluetas sumirgėjo dar neaukštoje žolėje, čiupau kamerą. Labai nesinorėjo jos nubaidyti fotoaparato spragsėjimu, bet stengiausi nufilmuoti rudauodegę ir padaryti keletą nuotraukų. Tiesa, buvo gana tamsu. Lapė pasisukiojo prie bokštelio, priėjo prie manęs per keturis metrus – pritūpė kaip tik po bokšteliu ir klausėsi, ar neateis kokia pelė. Staiga pašoko ir nubėgo.

Būtent tada išseko fotoaparato baterijos! Netrukus antra lapė iš miško išėjo į lauką, ir supratau, kodėl pirmasis lapinas nubėgo. Tai buvo jo žmona. Patyrinėjau poniutę – graži, sveika, liekna. Tikriausiai kur nors lapiukai snaudžia. Tegyvena. Paskui pasidžiaugiau, kad priėmiau tokį sprendimą, nes abu su anksčiau matytu ponu taip gražiai žaidė neseniai apsėtame lauke, dulkės tik kilo aukštyn. Paskui jie vėl atėjo prie manęs, bet jau dviese. Lapė, gražiai uodegą apsivyniojusi, tupėjo žolėje ir klausėsi, kur pelės gieda, o lapinas tuo tarpu, ištiesęs užpakalines kojas ir smailiame snukyje nutaisęs palaimingą grimasą, brūžino užpakalį į žolę… Tada abu vėl nubėgo.

Susiję straipsniai

Praėjo dar kelios minutės, ir pastebėjau nuo rapsų pasėlių manęs link einantį tą lapės ir žiurkės hibridą, kurį mačiau prieš saulėlydį. Kol jis ėjo, pakeliui pakeldamas leteną prie kokio krūmelio, miške sulojo dar viena lapė. Jis priėjo arčiau ir supratau, kad niežai jam dar tik prasidėjo, nes žiemos kailis buvo nepakeistas, o nukasyta tik uodega ir dalis pasturgalio. Mūsų plotuose niežuotų lapių nėra ir nebus.

Be kiškių ir keturių lapių, tą vakarą pastebėjau tik vieną stirniną, kurio nufotografuoti nepavyko, bet vakaras išėjo labai smagus ir rezultatyvus. Visada norisi padėkoti už tokias progas. Tad ačiū, Miško Mote!

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.