Patirtis

Iš Archyvo. Viskas apie laputę kūmutę0

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Lapė yra vienas retų gyvūnų, kurie dėl elgesio, apsukrumo, išmonės, proto ir dar daugybės kitų savybių gali pasigirti ir šlove, ir negarbe. Apie lapės išdaigas pasakojama ir rašoma pasakose, padavimuose, eilėraščiuose, kuriami pokštai. Koks šis mažas, gražus žvėrelis yra svarbus mūsų faunai, ką apie lapę sako mokslininkai, medžiotojai ir mokytojai?

Įdomus žvėris

Trofėjų, jeigu tokiais galima laikyti lapės kaukoles, daugelis medžiotojų neturi, ir jiems tai pernelyg nerūpi. Bendrai paėmus, pastarųjų metų miškininkystės praktika, atrodo, tikrai skatina vystyti lapėms gyventi tinkamus biotopus. Lapė nėra didelių miškų gyvūnas. Jai reikia proskynų, galimybės rasti mėgstamą maistą – daugiausia pelinių graužikų, o iškirsti miškai jų teikia dosniai. Kol su šiuo žvėrimi galima sugyventi – tegu jis gyvena. Deja, vos lapės užtinka vandens paukščių lizdavietes, prasideda problemos, kurios daugeliui gali sukelti labai neigiamų emocijų. Lapės padaro rimtų nuostolių. Ypač jei jų padaugėja, kaip buvo 2005–2010 metais. Kai maksimumas pasiektas, lapių vėl sumažėja. Kodėl? Dėl niežų. Jei žiema žvarbi, ligos ištikta plika lapė pasmerkta mirčiai. Padidėjus populiacijos tankiui, bet kokia infekcinė liga išplinta labai staigiai.

Jei skaičius didelis, ieškodamos maisto lapės pradeda keltis į kitas vietas, taigi ir į vadinamuosius suboptimaliuosius biotopus. Tai pastebima, pavyzdžiui, saloje vidury ežero. Dešimties hektarų sala ilgą laiką yra puiki lizdų sukimo vieta, kur naująją kartą išperi daugiau kaip 300 ančių. Staiga per vieną skaičiavimą atrandama, kad saloje yra usūrinių šunų šeima, kurią vėliau pavyko pašalinti.

Kitais metais saloje įsikuria lapės šeima (du lapiukus pavyko pašalinti). Žinoma, ir ančių iš karto mažiau. Taip per keletą metų iš maksimumo – 335 ančių – dėl lapių rajumo saloje gali likti vos du ančių lizdai ir tie patys bus išėsti. Paskaičiuokite tada! Galiausiai salos „blogoji žinia“ perduodama visiems vandens paukščiams – daryk ką nori, bet ten perėti nebeskrenda. Sala tuščia. Be to, ant lapių sąžinės gula ne tik antys. Išėdami ir pempių, ir raudonkojų tulikų lizdai, pačiumpami kiškučiai, net stirniukai. Dėl šios priežasties kai kuriems medžiotojų būreliams medžioklėje su varovais šaudyti lapes yra net privaloma. Tačiau lapių ir didžiųjų žvėrių medžioklė nėra suderinama. Išeina dilema.

Dar vienas niuansas – didieji žvėrys šaudomi kulkomis. Planuoti, kad ateis lapė, ir dėl to į vieną vamzdį dėti kuo nors subtilesniu užtaisytą šovinį irgi nelogiška. Jeigu iš susijaudinimo pavyksta susipainioti ir į didelį žvėrį pataikyti šratais, tai sielvartas bus didžiulis. Taigi protingiau, rodos, užsiimti lapių medžiokle po porakanopių, bandant prisišvilpti peliaujančią lapę ar tykant prie ėdalo.

Kaip su lapėmis kovoti, kad būtų apsaugoti paukščiai? Vienintelė galimybė yra padaryti dirbtinių lizdų. Tai jau pradėta praktikuoti. Dirbtiniai lizdai apgyvendinami, jeigu viskas daroma tinkamai, kai kuriais metais net 100 procentų. Paukščiai lizdus suka 85 procentais atvejų (natūralių lizdų ant žemės yra apie 5 procentai). Apie 80 procentų ančių, gimusių dirbtinėse lizdavietėse, lapės sumedžioja ne toliau kaip per penkis kilometrus nuo gimtojo lizdo. Žinoma, šiuos lizdus medžiotojai turi reguliariai prižiūrėti.

Užtat lapės ir usūriniai šunys vaikšto palei kūdras ir kalena dantimis, bet anties daugiausia nepasiekia. Tačiau, baigiant lapės temą, pabrėžtina, kad vandens paukščius, kaip ir bet kokį kitą mažą gyvūną, ėda daug kas: usūriniai šunys, kanadinės audinės, varnos, kiaušinius skanauja šarkos, nendrinės lingės, krankliai. Lapei daugiausia kaltės užkraunama todėl, kad ji kasdien labiausiai matoma – toks socialus žvėris, per daug žmonių nebijantis, peliaujantis atvirai pačiame kelkraštyje, į pravažiuojančius automobilius net nereaguojantis. Lietuvoje lapė natūralių priešų beveik neturi, tiksliau – jų nėra pakankamai daug. Vidurinėje Azijoje, pavyzdžiui, lapių medžioklei kadaise būdavo naudojami išdresuoti kilnieji ereliai.

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Išeina, kad lapės tikrasis priešas yra žmogus. Net ne medžiotojas, nes kartais į vištidę įlindusią vagilę šeimininkas pribaigia net mėšlo šakėmis.

Pasiutligė: mitai ir realybė

Lapės yra ne tik miško padarai, bet mielai gyvena ir žmonių gyvenamose vietose. Čia lengviau rasti maisto. Žmogus, pamatęs palei sodo vartelius vaikščiojančią lapę, čiumpa telefoną ir skambina veterinarijos tarnyboms, nes žiniasklaida mus prigąsdinusi pasiutusiomis lapėmis. Galima pridurti, kad tarp žodžių pasiutligė ir lapė daugelis nori dėti lygybės ženklą.

Ar tikrai taip rimta?

Pasiutligė yra labai didelė problema. Priežastis nuogąstauti yra, nes faktiškai lapė yra šios pavojingos ligos rezervuaras gamtoje. Tačiau realybė tokia baisi nėra. Išmėčius jaukų su vakcinomis nuo pasiutligės, lapių ir usūrinių šunų susirgimo atvejų konstatuojama mažai.

Vakcinos tikrai duoda rezultatų. Šiuo metu atliekami tyrimai, ar lapės ir usūriniai šunys vakciną suėda ir ar įgyjamas imunitetas. Vakcinos mėtomos ir mūsų kaimynėse Latvijoje ir Estijoje.
Kas vyksta susitikus sveikai ir ligotai lapei? Jeigu lapė suėda vakciną ir įgyja imunitetą, pasiutligė jai nebepavojinga, net kontaktuojant su sergančiu gyvūnu.

Ligota lapė tiesiog nusibaigia. Žinoma, šiuos kritusius gyvūnus greitai suėda kiti: pačios lapės, usūriniai šunys, ežiai, šernai – faktiškai bet kuris mėsėdis. Deja, ir jie gali apsikrėsti. Skamba gana baisiai – pasiutlige sergantis ežys.

Iš tiesų tai įmanoma, bet labai retai. Pasiutligė yra žaizdos infekcija ir virusas turi patekti tiesiai į kraują. Todėl medžiotojai, nušautas lapes vežantys tirti, visuomet įspėjami būti atsargūs. Taip pat lapę reikia dirti su pirštinėmis. Tai, kad pasiutligės susirgimo procentas yra žemas, nepašalina lemtingos galimybės susidurti su sergančiu gyvūnu.

Ar yra kokių išorinių požymių, kad kelkraštyje ar miške pamatyta lapė yra pasiutusi? Viena pasiutligės fazė, kai liga paliečia nervų sistemą, yra susierzinimas, agresyvumas, taip pat ramybė ar visiškai neįprastas elgesys. Jeigu miške gyvūnas nuo žmogaus nebėga, net leidžiasi paimamas į rankas, tai beveik šimtas procentų, kad jis kuo nors serga. Sveiko gyvūno, rasto jo teritorijoje, rimtai ištirti neįmanoma – jis akimirksniu švystelėja ir dingsta. Todėl nuo tokio, kuris pats jus tyrinėja ar net be baimės artinasi, geriau sprukti.

Su lape reikėtų elgtis pagarbiai vien todėl, kad ji taip puikiai sugeba prisitaikyti prie bet kokių gyvenimo sąlygų. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad lapė atlieka sanitaro funkciją – labai gerai reguliuoja graužikų populiaciją. Galbūt neįmanoma pasakyti pernelyg daug gera, bet nieko pernelyg bloga lapei prikišti irgi negalima. Vilkai, lūšys, šunys – ypač valkataujantys, katės, usūriniai šunys, plėšrieji paukščiai padaro net didesnių negandų. Taip pat, klausantis skundų, kad lapė suėda mažus kiškučius, galima pasakyti, kad kiškių netgi daugiau suėda gandrai.

Lapė ant laboratorijos stalo

Laboratorijoje ant stalo blizga instrumentai, mėgintuvėliai, indeliai ir savo likimo laukia lapė. Negyva, aišku. Ką tokios lapės pasako mokslininkams?

Jie turi apsirengti tarsi kosmonautai skafandru, užsimauti storas pirštines ir ant veido užsidėti apsaugą su akiniais. Pavojaus laipsnis labai aukštas, ir mokslininkai negali niekaip susiliesti su gyvūno vidaus organais ir krauju. Negalima išgydyti nei gyvūnų, nei žmonių pasiutligės, nors neatmetama galimybė, kad gyvūnas gali turėti ir kitokių virusų. Nors patys mokslininkai profilaktiškai skiepijami nuo pasiutligės, erkinio encefalito ir stabligės, budrumo ir atidumo negalima prarasti nė akimirkos. Neretai tai kelia sunkumų, nes darbas yra fiziškai sunkus. Priimant gyvūnus patikrai, per dieną jų reikia apdoroti kelias dešimtis.

Iš pradžių kirveliu suskaldoma lapės kaukolė ir išimamos didžiosios, pailgosios smegenys ir smegenėlės – bus ieškoma pasiutligės viruso. Toliau atskiriamas apatinis žandikaulis, kuriame ieškoma antibiotikų likučių, atveriama krūtinės ląsta, kad iš širdies būtų paimta kraujo ir įsitikinta, jog gyvūnas vakciną suėdė ir buvo įgytas imunitetas. Paskui lapės kūnas įdedamas į atliekų maišą ir nuvežamas į šaldyklą, kol atvyks utilizavimo įmonė.
Dažnai medžiotojų atvežtos lapės būna gana vargingos išvaizdos, nes šautos karabino kulka. Kartais pasitaiko, kad iš tokio sumaitoto kūno net neįmanoma paimti kraujo mėginio. Deja, praktikoje tenka susidurti su net sunkiai žodžiais apibūdinamais atvejais – medžiotojai be jokių emocijų atveža ir ant laboratorijos stalo padeda lapių, kurioms į peršautą pilvą sukišta tuščių alaus skardinių, nuorūkų, plastmasinių maišelių, popierių…
Taip, apie lapę galima daug kalbėti, o jeigu dar pridedame pasakas, namų šeimininkų, medžiotojų ir žvejų pasakojimus, gauname išties visapusišką veikalą.

Iš penkių lapės juslių labiausiai išvystyta klausa, todėl pelių „pokalbius“ ji išgirsta net už kelių šimtų metrų. Skamba neįtikėtinai. Pelės lapių valgiaraštyje užima svarbiausią vietą ir tik paskui – zuikiai, kurie paprastai minimi pirmi, stirnos. Lapė mielai užkanda ir žuvies, vabalų, o ypač jai skanūs obuoliai. Neįtikėtina – lapė iš pradžių ėda saldesnius, o rūgščiuosius obuolius tegu ima kiti.

Lapė – miestietė?

Būtent lapė yra tas gyvūnas, kuris vis labiau priartės prie žmonių ir liks su jais kartu net tada, jei degraduos visa biologinė įvairovė. Deja, niekam nėra aišku, ką daryti, kaip elgtis ir kas turėtų imtis veiksmų.
Daugelio mažų miestelių gatvėse laukiniai žvėrys nėra retenybė, tačiau būtent lapės gyventojus gąsdina ir verčia galvoti apie pasiutligės pavojų.

Viena kovos su lapėmis strategijų yra žudymas. Tačiau prisimintina, kad susidorojus su viena lape, vietoj jos į laisvą teritoriją gali ateiti kita. Todėl reikėtų galvoti, kaip sudaryti sąlygas, kurios apribotų gyvūno atėjimą į miesto ekosistemą: turi nebūti apaugusios vejos, kurioje lapės ilsėtųsi, maisto šiukšlėse ar komposte, naminių gyvūnų ėdalo. Nereikėtų naudoti kraujo, žuvies ar kaulų miltų kaip daržo trąšos, nes šie kvapai vilioja lapes.
Žvėrių atėjimo į žmonių gyvenvietes fenomenas taip paplito, kad ekologai susidomėję tyrinėja naujus gyvūnų ir žmonių santykius. Didžiojoje Britanijoje net sukurtas Lapių projektas – informacijos šaltinis internete, kuriame galima rasti praktiškų patarimų dėl problemų su lapėmis.

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Ak, kokia miela laputė! Siaubas – lapė!

Žmogaus reakcija pamačius netoliese lapę būna labai įvairi: vieni džiaugiasi ir stengiasi žvėrelį apžiūrėti, kiek tik jis leidžiasi. Kiti iš baimės spiegia it pamatę kokią pabaisą, o lapė logiškai tokiais atvejais išsigąsta pati ir neša kudašių.

Gyvūnai yra ten, kur yra maisto. Miestų parkuose žmonės šeria riebias, skanias antis, todėl nenuostabu, kad ten pasirodo lapių.

Yra ir kitų atvejų, kai lapės ateina į kapines. Taip, kapai lapei nekelia kraupulio. Kitas klausimas yra moralinis – kur ji išsiraususi urvą? Negerai, jeigu virš kokios kapavietės įsikuria lapių šeima.

Lapės gyvenimo aprašymas

– Lapės Lietuvoje pasirodė holocene – vėlyvuoju poledyniniu laikotarpiu prieš maždaug 12 000 metų.

– Labiausiai paplitusi rūšis – rudoji lapė (Vulpes vulpes), vadinama tiesiog lape. Ji yra šuninių šeimos, lapių genties plėšrūnas. Ir loja ji panašiai kaip šuo bei kartais pavizgina, paplaka uodega.

– Lapės paplitusios visose Žemės rutulio dalyse, gyvena miškuose, laukuose, žmonių gyvenvietėse. Minta 300 rūšių gyvūnais ir augalais. Medžioja patamsyje ir naktį, orientuodamosi uosle ir klausa.

– Lapės daugiausia gyvena šeimomis. Teritorija intensyviausiai žymima pavasarį, per rują. Jaunikliai gimsta gegužę ir birželį. Rudenį lapės palieka jauniklius, kurie pradeda savarankišką gyvenimą, trunkantį 5–7 metus.

– Gentyje yra paprastoji rudoji lapė, poliarinė lapė, stepinė lapė, fenekas, Afganistano, amerikinė, bengalinė, tibetinė ir vikrioji lapės.

– Rudosios lapės svoris gali siekti 14 kilogramų. Plačiame rūšies areale – beveik 70 milijonų kvadratinių kilometrų

– galioja Bergmano taisyklė: pietinių populiacijų atstovai yra mažesnio ūgio nei šiaurinių.

Susiję straipsniai

– Lapių apskaita Lietuvoje nevykdoma, oficialios informacijos apie šių gyvūnų skaičių rasti sunku, bet žinoma, kiek jų kasmet sumedžiojama.

Naujas žurnalo „Medžioklė“ numeris jau išėjo!

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.