Lietuvoje jau gana seniai kalbama apie žvėries paieškas pagal kraujo pėdsaką ir džiugu matyti, kad kasmet kraujo pėdsako ieškotojų judėjimas vis auga. Formuojasi stipri medžiotojų bendruomenė – medžiotojai ir šunų šeimininkai, kurie su specialiai apmokytais kraujasekiais šunimis mokosi, dalijasi patirtimi ir padeda surasti sužeistus medžiojamuosius gyvūnus. Daugelis jau yra prie šios praktikos pripratę ir žino kaip elgtis, tačiau vis dar netrūksta medžiotojų, kuriems pro šalį reiškia tik tai, kad šūvio vietoje nematyti nė vieno kraujo lašo.
Deja, taip nėra. Kraujo dažnai neatsiranda iš karto – jis gali pasirodyti tik po 100, 200 ar net daugiau metrų. O be gero kraujasekio šuns – kai kuriais atvejais apskritai neįmanoma suprasti, ar buvo pataikyta, ar ne. Statistika, kurią medžiotojai dažnai pamini tarpusavyje, yra pakankamai gąsdinanti – iki 20–30 proc. sužeistų gyvūnų lieka miške nerasti. Kiekvienam klubui tai reiškia ne tik etines, bet ir ekonomines pasekmes – nurašyti leidimai, neišnaudoti resursai ir nuostoliai. Be to, tai prieštarauja medžiotojo etikai: jei paleidai šūvį, turi padaryti viską, kad laimikį surastum.
Kad paieška apskritai būtų sėkminga, medžiotojas turi laikytis kelių esminių principų. Pirmiausia – kuo tiksliau prisiminti šūvio vietą. Jei įmanoma, po varymo ar šūvio iškart nueiti ją apžiūrėti ir ištirti šūvio zoną maždaug 100 metrų spinduliu. Antra – net jei nėra akivaizdžių pataikymo požymių, idealu tą vietą patikrinti su šunimi kraujasekiu. Šunų, dalyvaujančių varyme leisti sekti pėdsaku nereikia, o taip pat nereikia ir daugybę kartų išmindžioti vietos – tai tik apsunkins šuns darbą.
Kraujasekio šuns atvykimas nėra komercinė paslauga. Tai – pagalba. Paprastai mandagu pasiūlyti padengti kelionės išlaidas, o jei laimikis surastas – pasidalinti porcija. Tai teisinga ir žmogiška.
Ir svarbiausia – kiekvienas šūvis turi būti patikrintas. Aiškus rezultatas yra medžiotojo pareiga, o kraujasekių šunų judėjimas yra tik įrankis, padedantis tai atlikti profesionaliai, etiškai ir su pagarba laimikiui.
Kaip medžiotojui teisingai elgtis po šūvio
1. Kuo tiksliau prisimink šūvio vietą. Pasirink orientyrą arba pasižymėk GPS.
2. Apžiūrėk šūvio vietą po varymo. Apeik ~100 m spinduliu ir ieškok ne tik kraujo, bet ir plaukų, pūkų, išverstos žemės.
3. Nepasitikėk vien tik akimis. Kraujo gali atsirasti tik po 100–300 m. Pro šalį ne visada reiškia pro šalį.
4. Neleisk varymo šunims išmindžioti pėdsako. Suvaikščiotas takas beveik neįmanomas darbas šuniui.
5. Kreipkis į kraujo pėdsako ieškotoją. Jei yra bent menkiausių abejonių – skambink. Geriau perteklinė patikra negu neatskleistas pataikymas.
6. Įdėk informaciją į ieškotojų grupę. „Kraujo pėdsako šunys“ – vieta, laikas, kryptis, situacijos aprašymas. Gerai, jei jau turi kokio ieškotojo telefono numerį.
7. Paruošk teritoriją ieškotojams. Parodyk tikslią vietą, papasakok, ką matei, ir netruk-dyk dirbti.
8. Pasiūlyk padengti kelionės išlaidas. Tai mandagu ir žmogiška.
9. Jei laimikis rastas – pasidalink porcija. Tai – medžiotojų pagarbos tradicija, o ne pri-valomas reikalavimas.
10. Pateik ataskaitą po paieškos. Net jei nieko nerasta – tai padeda kitiems suprasti ir mokytis.
Heide terjeras – šuo paieškai krauju ir varymui. Ekstra Video #26
Prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
Išėjo naujausias žurnalo Medžioklė numeris, kurį galima įsigyti prenumeruoti.lt
