Kurtsharas yra vidutinio dydžio lygiaplaukis, universalus medžioklinis šuo, kitaip dar vadinamas vokiečių trumpaplaukiu pointeriu. Tai yra lieknas, atletiškas šuo, turintis gerai išvystytus raumenis. Jis juda greitai, yra vikrus, labai ištvermingas, nebijo šalčio.
Vėlyvą rudenį žema vandens temperatūra neleidžia jam ilgai dirbti ančių medžioklėje, bet žiemą, sniege, jis gali varyti ir net sekti kraujo pėdsakus ištisą dieną. Žinoma, po medžioklės šeimininkas turi nepamiršti šuns nusausinti, parūpinti jam šiltą vietą pailsėti, nes kurtsharų trumpa vilna ir povilnė. Šios veislės šunys dažnai būna rudi ir margi su rudomis ir baltomis dėmėmis, juodi ir margi su juodomis ir baltomis dėmėmis.
Kurtsharų ausys nukarusios, akys rudos. Istoriškai šios veislės medžiokliniams šunims buvo kerpamos uodegos. Ši procedūra atliekama pirmosiomis dienomis gimus mažyliui, ji nepadaro psichinio poveikio ir nelieka atmintyje. Uodegą kirpti svarbu dėl sveikatos – medžioklėje ir buityje ilgos, lanksčios ir stiprios uodegos neretai sužeidžiamos. Net džiaugdamasis grįžus šeimininkui šuo gali namuose numušti uodegos galą, kuris negyja mėnesius.
Miške uodega irgi traumuojama. Vis dėlto mūsų laikais gyvūnų teisių atstovai pasiekė, kad medžiokliniams šunims uodegos nebūtų kerpamos. Yra šalių, kur parodose neleidžiama dalyvauti šitaip apipjaustytiems šunims. Daugelis medžiotojų ir veisėjų mano, kad toks draudimas yra kvailas ir nepraktiškas, bet mūsų šalyje uodegas mažyliams kirpti draudžiama, nesvarbu, ar šuo yra medžioklinės, ar tarnybinės veislės.
Kurtsharai Lietuvoje naudojami paukščiams, daugiausia antims medžioti, pėdsakams sekti ir sužeistam gyvūnui ieškoti. Parodose dažnai dalyvauja daugiau kaip dešimt šunų, ir žiūrovai gali apžiūrėti įvairių tipų ir spalvų vietos bei užsienio šunis.
Kurtshariškas charakteris
Pasakoja vokiečių trumpaplaukių pointerių veislyno Upė savininkė Miglė Narbutaitė:
„Vokiečių kurtsharo charakteris ir asmenybė yra stabilūs. Jų temperamentas susiformavo dėl dešimtmečius trukusio atsakingo ir tikslingo veisimo. Šie šunys labai džiaugiasi gyvenimu, jie neagresyvūs prieš kitus šunis ir žmones. Namuose jie yra tikros bučinių mašinos, labai lojalūs ir meilūs su vaikais ir visa šeima apskritai. Be to, nė vienas šuo negimsta pavyzdingu žmonių visuomenės nariu, net patiems protingiausiems reikia mokytis ir socializuotis.
Kartu kurtsharas yra labai protingas šuo, gebantis savarankiškai priimti sprendimus. Tai tikrai nėra vokiečių aviganis, šimtu procentų vykdantis šeimininko nurodymus ir netgi daugiau. Kurtsharai visuomet pasitaupo šiek tiek laisvės, nedidelę galimybę padaryti ką nors savarankiškai, prisiimti atsakomybę ir parodyti, ką nusprendė patys. Tai nuostabu, nes dėl tokio charakterio susiformuoja unikalios ir labai įdomios šunų asmenybės.
Knygose rašoma, kad veislė tinka ir medžioklei, ir kaip šeimos kompanionas, todėl joks agresyvumas ar bailumas neleistinas. Šie šunys yra aktyvūs ir žaismingi. Jie mielai mokosi, o noras padėti, įtikti šeimininkui ir medžiotojui yra stipresnis už polinkį parodyti savo ego ir pasiekti savarankiškumą, kaip būna, pavyzdžiui, su laikomis. Kurtsharams patiks su šeima ar šeimininku daryti bet ką – sportuoti, vaikštinėti, žaisti, miegoti, medžioti. Dėl savo milžiniškos energijos šie šunys labiau tinka aktyvioms šeimoms. Būtini kasdieniai pasivaikščiojimai gamtoje be pavadėlio ir, jeigu galima, kitų šunų kompanijoje, nes šunys irgi yra socialinės būtybės.
Kurtsharai puikiai tinka visoms šunų sporto rūšims, pradedant frisbiu, baigiant rogių sportu. Kadangi šių šunų medžiotojo instinktas labai ryškus, auginant kurtsharą namuose su kitais mažais augintiniais, pavyzdžiui, kate ar triušiu, reikia skirti ypatingą dėmesį jų tarpusavio santykiams. Socializacija privaloma! Jų didelį energijos lygį, savarankiškumą ir norą veikti būtina nukreipti tinkama linkme.“
Mažylio mokymas
Bet kokios veislės mažylį pradėtina mokyti vos atėjus į šeimą. Augintoja ir kelių kurtsharų savininkė M. Narbutaitė pabrėžia, kad faktiškai auginimas, mokymas ir ruošimas suaugusiojo gyvenimui prasideda jau namuose. Pavyzdžiui, kad pripratintų mažylius prie triukšmo, konkrečiai šūvio, kaskart prieš ėdant ji susprogdina plastikinį maišelį. Tai parodo mažyliams, kad pokštelėjimas yra gerai, nes po jo būna geidžiamo ėdalo. Užtenka kelių kartų, kad mažyliai po kiekvieno sprogimo džiugios nuojautos apimti pradėtų vizginti uodegėles.
„Kol mažyliai visai maži, nereikia kreipti dėmesio į jų inkštimą ir lakstymą aplink šeimininką“, – pasakoja augintoja. Jie gauna dėmesio, daikčiuką ar gardėsį, tik kai nurimsta ir nutyla. Kiek vėliau ji pradeda rengtis medžioklės treniruotėms, mokydama mažuosius kurtsharus nutilkti ir rodyti į gyvūną. Šiam tikslui naudojami medžiojamųjų paukščių sparnai. Taip pat jiems teikiamos ir kitokios pamokos.
Toks tikslingas auginimo būdas duoda ilgalaikių ir labai svarbių rezultatų, stimulą jų ankstyvam ir vėlesniam vystymuisi. Gerai socializuotas ir pagal amžių dresuojamas mažylis gerokai lengviau auginamas, suteikia daugiau džiaugsmo šeimininkams. Jis nieko nebijo, jo niekas netrikdo. Vietoj neigiamų emocijų būna tik vaikiškas domėjimasis viskuo, kas nauja ir nežinoma. Štai mažylis, kuriam neskiriama pakankamai laiko ir dėmesio, visa, kas nauja, priima su baime, sukeliančia ir jam, ir šeimininkams didelį stresą ir trukdančia vystytis.
Veikla ir užsiėmimai
M. Narbutaitė pripažįsta, kad daugeliui žmonių kurtsharai atrodo hiperaktyvūs. Su tuo negalima sutikti, nors tai neabejotinai labai aktyvi ir energinga veislė. Šiaip ar taip, aktyvus ir hiperaktyvus yra du skirtingi dalykai. Hiperaktyvumas, kalbant apie kurtsharų veislę, laikomas dideliu trūkumu.
Kurtsharams reikia nuolatinių ir rimtų fizinių ir protinių treniruočių, ypač pirmaisiais metais, kurie yra svarbiausias jų vystymosi laikotarpis. Anot Miglės, platus privataus namo kiemas, kur šuniui daug vietos fizinei veiklai, nelaikytinas privalumu. Nesvarbu, kur šuo gyvena, namuose ar bute, jam reikia nuolatinio kontakto su šeimininku, treniruočių, dėmesio, intelektinės veiklos.
Daug geriau sekasi šuniui, kuris gyvena mažame bute ir gauna daug šeimininko dėmesio, kasdien eina pasivaikščioti ir daug laiko praleidžia įvairiose treniruotėse ir gamtoje. Šuo, gyvenantis dideliame name su plačiu kiemu ar net aptverta didele teritorija, bet negaunantis užtektinai šeimininko dėmesio, nemokomas, paliktas be priežiūros, galiausiai būna daug nelaimingesnis nei pirmasis, turintis mažytį gultą vieno kambario bute.
Geriausia pramoga ir mylimiausia pamoka kurtsharui yra paieška ir aportas. Tokia treniruotė užima šuns protą, analizuojant kvapus ir daugybę šalutinių gamtoje esančių dirgiklių, taip pat priverčia dirbti visą jo kūną. Medžioklės treniruotės reikalauja iš šuns organizmo visiško, įvairiapusio atsidavimo. Kita, ne ką menkesnė nauda – kontaktas su šeimininku ir vienas kito supratimas. Be abejo, treniruojantis įgyjami įgūdžiai paskui praverčia medžioklėje ir darbiniuose bandymuose.
Šuns ir šeimininko kontaktas
Produktyvus darbas su šunimi medžioklėje ar buityje neįsivaizduojamas be kontakto. Šuns ir šeimininko (ar vedlio) vienas kito supratimas medžioklėje labai svarbus, antraip šuo supras medžioklę kaip linksmą žaidimą jam vienam ir darys, ką nori. Šuo turi suprasti, kad medžioklė yra komandinis darbas, kur visose situacijose ir bet kuriuo metu lyderis yra šeimininkas arba vedlys – žmogus, dirbantis su šunimi. Gerai pagalvojus, galų gale kalbama ne tik apie medžioklę. Kontaktas su šeimininku labai svarbus kasdien ir jį reikia formuoti vos mažyliui atėjus į naujuosius namus.
Žaislai su tinkama motyvacija, bendras laiko leidimas, pasivaikščiojimai, dresūra su apdovanojimu (gardėsis ir žaislas už tinkamai atliktą komandą, veiksmą) sudaro tolesnio bendradarbiavimo pagrindą visose srityse ir visą šuns gyvenimą. „Kontaktas yra viso ko pagrindas“, – pabrėžia M. Narbutaitė. Jeigu tarp šuns ir šeimininko nėra kontakto, nebus rezultatų jokioje srityje. Svarbu nepamiršti, kad šio ryšio negalima remti baime! Vien tik meile, kantrybe ir pasitikėjimu!
Darbiniai bandymai
Lietuvoje šis universalusis paukštšunis gali išlaikyti kelių rūšių darbinius bandymus: lauko bandymus su laukiniu paukščiu, kompleksinius bandymus, kraujo sekimo bandymus ir, jeigu norima, egzaminą su šernu aptvare.
Lauko bandymuose šuo turi tik surasti paukštį, jį parodyti ir ramiai reaguoti į šūvį.
Į kompleksinį bandymą įeina darbas lauke, kur ieškomas ir parodomas paukštis, sulaukiama, kol ateis šeimininkas, ir rodomas paklusnumas. Kitas išbandymų kompleksas yra darbas vandenyje įvairiomis sąlygomis; tai yra gyvo ar sumedžioto paukščio paieška ir atnešimas. Trečiasis užduočių kompleksas – pagal pėdsakus, paliktus ant žemės, rasti paukštį ir kiškį (triušį); be kraujo, tiktai pagal plunksnų ar kailio kvapą.
Kraujo pėdsakų egzamine, žinoma, reikia mokėti rasti gyvūną pagal paliktus pėdsakus ir pranešti lojant arba ateinant prie šeimininko ir jį informuojant.
Aptvare reikia rasti šerną, jį sustabdyti ir aploti.
Kol kas Lietuvoje darbinių bandymų šuniui išlaikyti neprivaloma, nors daug kur pasaulyje be diplomo, gauto oficialiuose medžioklės įgūdžių ir gebėjimų bandymuose, šuns kergti visiškai negalima. Medžioklinio šuns, žinoma. Artėja 2018 metai, kai mūsų šalyje medžioklėje galės dalyvauti tik darbinius bandymus išlaikę ir diplomą gavę šunys.
Kol kas iš pagarbos veislei ir į veisimą įdėtam darbui kurtsharų entuziastai ir toliau moko medžioti su šiais šunimis. Antraip, pasikeitus kartoms, unikali, itin protinga medžioklinė veislė su darbiniais gebėjimais ir temperamentu virstų visiškai kitokio charakterio dekoratyvine veisle.
Medžioklė
Kurtsharas priklauso Tarptautinės kinologų federacijos (FCI) klasifikacijos 7 grupei, kitaip tariant, pointeriams. Ši veislė universali – jos kūrėjai norėjo, kad šunis būtų galima naudoti visų rūšių medžioklėje, nors pagrindinė, žinoma, yra paukščių medžioklė. Kurtsharai naudoja viršutinę uoslę, kad surastų paukščius žolėse, krūmuose ar miške.
Tokiu pat būdu jie nustato ir kiškio ar kito mažo gyvūno buvimo vietą. Kurtsharai naudoja ir apatinę uoslę, jeigu reikia sekti gyvūno pėdsakais ar ieškoti sužeisto žvėries, palikusio kraujo taką. Be to, apatinė uoslė praverčia ir medžiojant laukinius paukščius, nes vištiniai paukščiai, pavyzdžiui, fazanai, mėgsta bėgti žole. Paukščiai sprunka ir laikosi ant žemės tol, kol aišku, kad nuo šuns neišsigelbės niekaip kitaip, tik skrisdami.
Čia praverčia gebėjimas suuosti pėdsakus apatine uosle. Dar viena Lietuvai labai reikšminga kurtsharo darbo sritis yra vandens paukščių medžioklė. Kurtsharai dievina vandenį! Jie nebijo šalčio, su įkvėpimu dirba ir vėlų rudenį. Žinoma, po medžioklės pasirūpintina, kad šuo išdžiūtų ir liktų šilumoje. Kol šuo jaunas, jis susitvarko su šalčiu, bet kuo mažiau šeimininkas rūpinsis kompaniono sveikata, tuo greičiau baigsis jo darbinis amžius.
Radikulitas, jungiamųjų audinių, nervų ir raumenų uždegimas – šių problemų gali kilti tik antrojoje gyvenimo pusėje, bet tinkamai rūpinantis kurtsharo darbinis gyvenimas gali trukti ilgiau nei 10 metų. Taigi antis kurtsharas puikiai suranda net tankiausiuose krūmuose, nendrėse ir toli atvirame vandenyje. Jis be problemų perplaukia nedidelį ežerą ar tvenkinį, kad atneštų šeimininkui kritusį paukštį. Kadangi kurtsharas gana didelis ir stiprus šuo, prireikus jis atneš ir žąsį.
M. Narbutaitė savo šunis ruošia lauko bandymams ir jie aktyviai dirba realioje medžioklėje. Jos šunys nedalyvauja tik medžioklėje su varovais. Jos nuomone, kurtsharus dėl jų puikaus darbo stiliaus, elegancijos ir aistros būtų galima vadinti karališka medžiokline veisle. Kurtsharų negalima naudoti taip pat kaip, pavyzdžiui, laikų. Kol kas laikos Lietuvoje yra populiariausia medžioklinė veislė. Paprastai medžiotojai teigia, kad jos tinka visoms medžioklės rūšims. Pasak Miglės, toks požiūris nepriimtinas. Džiugina naujos medžioklės tendencijos: žmonės vis dažniau renkasi kitas, specializuotas veisles, kurios savo konkretų darbą atlieka daug tiksliau ir našiau. Pati medžioklė tampa vis elegantiškesnė, įgauna gerbtino užsiėmimo statusą, kitaip nei anksčiau vyravęs požiūris, kad tai kažkoks negailestingas ir brutalus užsiėmimas.
Supažindinimas su darbu
Kaip minėta, šešių savaičių amžiaus mažyliai per žaidimą supažindinami su įvairių paukščių sparnais ir odomis, mokomi tinkamai stovėti, reaguoti ir dirbti su šeimininku. Platesnės ir rimtesnės treniruotės prasideda nuo keturių mėnesių. Upės veislyno darbas su naująja karta prasideda nuo pasivaikščiojimų miške ir laukuose kartu su patyrusiais šunimis.
Mažyliai mokosi iš vyresniųjų uostinėti, ieškoti, žiūri į tinkamas tilktis, perima jų eleganciją ir stilių. Vėliau mažyliai supažindinami su gyva putpele ar fazanu. Kai kurie jau per pirmą susitikimą stovi kaip reikiant ir nutilksta, o kitiems reikia laiko suprasti, kaip ir kada tai daryti. Paskui mažyliai sužino, kad grobis palieka pėdsakus. Dresūrai naudojamas pažeme traukiamas triušis arba fazanas.
Paskui mažieji medžiotojai paleidžiami, kad apatine uosle pagal paliktus pėdsakus rastų grobį. Žaidimai su įvairiais daiktais, jų paieška ir atnešimas svarbu jau pačiomis pirmomis dienomis naujuosiuose namuose. Kai mažyliai susipažįsta su grobiu, išbando jėgas ieškodami jo ir jo pėdsakų, Upės šeimininkai atlieka šūvio bandymą. Tai vyksta šuniukams žaidžiant su suaugusiais ir patyrusiais šunimis. Taip mažieji pamato tinkamą, subalansuotą reakciją į šūvį ir teigiamą jaudulį.
Medžioklė prasideda kiekvienam mažyliui individualiai. Kai kurie pradeda dirbti jau nuo pusmečio, kiti tik metų amžiaus ir vėliau. Tai priklauso ir nuo metų laiko. Jeigu mažyliui žiemos pradžioje tik 5–6 mėnesiai, šeimininkai kaži ar ims jį į medžioklę įšalusiame miške. Bet jeigu šuniukui sukanka pusmetis vasaros pabaigoje ar rudenį, tai jau kita kalba! Ančių medžioklė mažajam medžiotojui yra geriausia mokykla.
Ir dešimtmečiai gali medžioti
Kurtsharai išlieka aktyvūs metų metus. Labiausiai medžioklės gebėjimas priklauso nuo sveikatos. Pirmajai ir vyriausiai M. Narbutaitės veislyno kalei vardu Upė po poros mėnesių sukaks pirmasis apvalusis jubiliejus – dešimtasis gimtadienis, bet jos akyse vis dar liepsnoja medžioklės aistra. Jos žingsnis nebe toks greitas kaip jaunų šunų, bet ji ne lėta. Iki šiol ji apskritai nesirgo, net vadinamuoju veislynų kosuliu, todėl Upė vis dar stipri ir labai aistringa medžiotoja. Jos mėgstamiausias laimikis yra antis ir taip buvo nuo ankstyvos vaikystės, kai augintoja dar gyveno Vokietijoje. Ten Upė medžiojo antis, fazanus ir elnius.
Populiarumas
Veislė pamažu vis labiau atpažįstama, bet, laimė, ji netapo madinga. Deja, kai kokia šunų veislė užkariauja publikos dėmesį, šunų staigiai padaugėja, o veislės kokybė krinta, nes pagrindinė auginimo motyvacija būna ne vystyti veislę, o pasipelnyti. Šiuo metu tai vyksta su vengrų vižlais, kurie tampa vis populiaresni Lietuvoje ir Latvijoje.
Sveikata
Kurtsharų gyvenimo trukmė yra 14–17 metų. Tai labai stipri ir sveika veislė. Pasak veterinarinės medicinos šaltinių, kurtsharai gali sirgti klubo sąnario displazija, įvairiomis akių ir odos ligomis, bet tai priklauso nuo kilmės, kergimo partnerių pasirinkimo ir veislės darbo apskritai. Kaip ir kitų veislių nesterilizuotos kalės, kurtsharės gali turėti pieno liaukų auglių.
Dėl gilios krūtinės ląstos kurtsharai turi polinkį į skrandžio pūtimą, taigi reikia laikytis keleto sąlygų: šerti tik po fizinės veiklos, po valgio bent pusvalandį ar valandą intensyviai nebėgioti, šerti 2–3 kartus per dieną mažesnėmis porcijomis.
Medžiokliniai šunys kontaktuoja su laukiniais gyvūnais, todėl reikia kontroliuoti šuns sveikatos būklę, tikrinti, ar nėra odos infekcijos šaltinių (grybeliai ir bakterijos), stebėti elgesį, nes intensyvus kasymasis yra niežų simptomas. Niežų inkubacinis periodas yra 5–14 dienų ir pirmasis požymis yra kasymasis, daugiausia pečių srityje, kurią šuo nukaso iki kraujo. Šią infekciją galima pasigauti nuo lapių, usūrinių šunų, rečiau nuo barsukų. Žinoma, po kiekvienos medžioklės ar pasivaikščiojimo gamtoje patikrintina, ar šuo neturi erkių. Taip pat svarbu nepamiršti profilaktikos: lašų nuo erkių, tablečių, purškiklių ir antkaklių.
Priežiūra
Trumpas kailis ir stora vilna šeriasi. Dukart per metus tai suintensyvėja. Padėti šuniui atsikratyti senos vilnos labai lengva. Tereikia porą kartų per savaitę pamasažuoti jį specialiu guminiu šepečiu. Maudyti trumpaplaukius šunis irgi lengva. Šiltuoju metų laiku užtenka paplaukioti.
Ausis reikia tikrinti ir kartkartėmis pavalyti, kad ten nesikauptų išskyrų ir nešvarumų.
Kurtsharų negalima laikyti lauke. Šiam pointeriui būtina nuolat artimai bendrauti su šeimininku ir visa šeima, taip pat aktyviai kuo nors užsiimti ir laisvai išsilakstyti gamtoje. Pasivaikščiojimai, medžioklė ir sportas su šeima kurtsharui – idealiai praleistas laikas.
Istorija
Veislės kilmė neaiški. Yra keletas publikacijų ir, kaip dažnai būna su istorinių faktų apibendrinimais, dalis informacijos yra subjektyvi, neaiški ar nepatvirtinta. Vokiečių trumpaplaukis kurtsharas atsirado dėl dviejų Europos medžioklės aplinkoje reikšmingų įvykių.
Pirma, universalaus šuns būtinybę medžiotojai jautė jau apie XVIII amžiaus vidurį, kai lygiavamzdžiai šautuvai imti plačiai naudoti medžioklėje. Toks šuo turėjo surasti grobį ir atnešti medžiotojo nukautus ar sužeistus paukščius ir mažus gyvūnus.
Antra, dėl įvairių politinių ir ekonominių aplinkybių privilegija medžioti pamažu perėjo iš turtuolių ir kilmingųjų rankų ir tapo prieinama platesnei ir ne tokiai turtingai publikai.
Tuo metu nebuvo medžiotojo, kuris nelaikytų garbės reikalu surasti sumedžiotą gyvūną, kad jis be reikalo nesikankintų. Be to, pamesti laimikį nepraktiška. Taigi atsirado universalaus medžioklinio šuns poreikis.
Vedant kurtsharus, panašiai kaip ir su kitais tuo metu išvestais universaliais paukštšuniais, didelį vaidmenį atliko senasis ispanų pointeris. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad kurtsharų pėdsakų ieškojimo įgūdžiai galėtų būti kilę iš šv. Huberto šunų, kurie yra šiuolaikinių bladhaundų pirmtakai. Anglų pointeris irgi minimas kaip susijęs su kurtsharų veisle.
Išvardytų veislių kraujas paaiškintų puikią kurtsharų uoslę, paieškos ir sekimo gebėjimą, taip pat gražią, tvarią tilktį. Per gana trumpą laiką Vokietijos medžiotojams ir augintojams pavyko išvesti šunį, galintį surasti, iškelti ir atnešti sumedžiotus paukščius ir žvėrelius – kiškius, lapes, usūrinius šunis ir kitus, o prireikus sekti gyvūno pėdsakais ar krauju.
Veislinas KENNEL UPE
