Šaltinis: PULSAR The Journal
Tekstas: Žygimantė Vakarė Jovaišaitė
Šernai – vieni populiariausių Europoje medžiojamų gyvūnų, tačiau yra daugybė niuansų ir paslapčių, kurias reikia perprasti, kad medžioklė būtų sėkminga. Jei tau įdomu jas sužinoti, esi teisingame kelyje. Šiandien mūsų ambasadoriai – Riccardo Tamburini iš Italijos ir Jón Rúnar Guðjónsson iš Danijos – dalijasi viskuo, ką būtina žinoti apie šernų medžioklę.
Ar galėtumėte papasakoti, nuo ko pradėjote šernų medžioklę? Gal dar pamenat savo patį pirmą laimikį? Su kokiais iššūkiais susiduriate medžiodami šernus savo plotuose?
Riccardo: Medžioti šernus netoli savo namų pradėjau tada, kai gavau medžioklės licenciją. Pradžia nebuvo lengva, kadangi tuo metu šių žvėrių dar nebuvo tiek daug, be to, ir technologijos nebuvo tiek pažengę. Pavyzdžiui, dabar daug paprasčiau surasti šunis, kai jie turi GPS antkaklius. Prieš trisdešimt metų, jų paieškos galėjo užtrukti net kelias dienas!
Savo pirmąjį šerną pamenu labai gerai – vis dar turiu jo nuotrauką! Ta diena buvo keista, nes mūsų buvo vos 12 – nors planavome, kad susirinks 40-50 medžiotojų. Bet užimdami mažesnes teritorijas vis tiek sugebėjome sumedžioti kelis žvėris.
Didžiausias iššūkis?
Priklauso nuo situacijos. Medžioklėje su varovais reikia gerų šaudymo įgūdžių: gyvūnai bėga labai greitai, be to, juos slepia medžiai. Svarbu išlikti ramiam ir tyliam. Bet taip pat svarbu ir turėti pakankamai žinių, kad galėtum greitai suprasti, ar žvėris, į kurį taikaisi, yra patinas, ar patelė. Kai medžioju iš bokštelio, problema tampa šernų gyvenimo būdas: tai naktiniai gyvūnai, tad privilioti juos prie šėryklos tuo laiku, kai medžioklė leidžiama, ne visada paprasta.
Jón Rúnar: Šernų medžioklę pradėjau vos prieš kelerius metus. Viskas prasidėjo nuo to, kad mano kaimynas nusipirko šiek tiek žemės Švedijoje ir pakvietė mane ten medžioti. Pirmoji išvyka buvo visiškai nesėkminga, be to, neturėjome jokios naktinės įrangos. Viskas, ką teturėjau, buvo žibintuvėlis su raudonu filtru. Bet tuo metu šernų ten dar ir nebuvo. Mano kaimynui pasisekė tik po daugybės nesėkmingų medžioklės išvykų.
Tada pirmąkart paragavau mėsos. Man patinka visa žvėriena, bet šernienos skonis yra labai, labai geras. Po to tose žemėse pradėjome medžioti dažniau, o tai padėjo lengviau pastebėti ir geriau suprasti gyvūnus. Pradžioje ten buvo labai daug sergančių lapių. Pašalinus ligotus ir mirštančius gyvūnus, atsirado daugiau sveikų. Daugiau stirnų, briedžių ir šernų, net vienas kitas danielius. Po to sekė keleri metai su lūšimis, po kurių nebeliko stirnų. Kad galėtum medžioti lūšis, reikia specialaus leidimo, o mes jo neturėjome.
Maždaug tuo metu pasirodė ir daugiau šernų. Po 4-5 metų, dingo lūšys. Nebepastebėjome jų pėdsakų, o stirnų ir šernų populiacija tiesiog sprogo. Tada sumedžiojome daug mažų ir silpnų stirnų. Dar po kelerių metų, viskas pagaliau normalizavosi. Dabar toje teritorijoje medžiojame po 5-6 stirnas ir 10-20 šernų. Visi gyvūnai – sveiki ir tinkamo dydžio. 3-5 skirtingos šernų grupės reguliariai apsilanko prie šėryklų.
Pradžioje, didžiausias iššūkis buvo tai, kad tamsoje negalėjome nieko matyti. Klausėmės, kada ateis šernas ir įsikurs, kartais laukuose pastebėdavome šešėlius, bet buvo labai sunku išsirinkti, kurį gyvūną medžioti. Žibintuvėlis buvo skirtas gyvūno paieškai po šūvio. Dieniniam taikikliui reikia mėnulio, žvaigždžių arba sniego, kad jis galėtų veikti ir naktį.
Kuris šernų medžioklės aspektas – jūsų mėgstamiausias?
Riccardo: Mėgstu šernus, nes jie – protingi gyvūnai, daug protingesni nei kiti kanopiniai. Gerbiu juos dėl daugelio priežasčių. Pavyzdžiui, patelės yra vienintelės kanopinės, kurios gali apginti jauniklius rizikuodamos savo gyvybe. Žmonės galvoja, kad šernai kvaili ir turi prastą regėjimą, bet aš galėčiau papasakoti daugybę istorijų, paneigiančių šiuos įsitikinimus.
Kokie šernų medžioklės tipai egzistuoja ir kuriuos dažniausiai renkatės jūs?
Jón Rúnar: Šernų medžioklės tipų yra išties daug. Dažniausiai jie medžiojami su varovais ir šunimis – tada šernai būna itin mobilūs. Taip pat šalia šėryklų; čia medžiotojas turi būti tylus, kantrus ir skleisti kiek įmanoma mažiau kvapų. Saugodami ūkininkų javus, šernus medžiojame ir pasislėpę pievoje – šis būdas yra mano mėgstamiausias. Bet kiekviena medžioklė yra kitokia, jos visos turi smagesnių ir mažiau smagių aspektų. Apskritai medžioju visais trimis būdais – tai priklauso nuo augmenijos, sezono ir oro.
Riccardo: Italijoje šernai įprasti medžiojami dviem būdais – su varovais arba iš bokštelio. Medžioklės su varovais prasideda lapkričio pradžioje ir pasibaigia sausio 31-ąją. Iš bokštelio medžioti galima visus metus, išskyrus tą laikotarpį, kai vyksta medžioklės su varovais. Taigi aš daugiausiai medžioju iš bokštelio. Žinoma, egzistuoja ir kenkėjų kontrolė, bet Italijoje tai nelaikoma medžiokle.
Kurie „Pulsar“ prietaisai, jūsų nuomone, geriausiai tinka šernų medžioklei ir kodėl?
Jón Rúnar: Tai – labai platus klausimas. Visų pirma, medžiojant svarbiausia yra užtikrinti saugius šūvius. Tam būtina gerai suprasti ir pažinti savo įrangą. Tam, kad net ir tamsoje šūviai būtų saugūs, įranga turi būti aukštos kokybės. Visi „Pulsar“ prietaisai tokie yra. Kas liečia būtent šaudymą, dažniausiai mėgstu sakyti, kad kuo brangesnė įranga, tuo ji universalesnė. Medžioklei prie šėryklų iš bokštelio man labai patinka „Pulsar Digex C50“ ir „Pulsar Forward F455S“. Abu prietaisai veikia puikiai, ypač, kai esi virš žemės ir šūvį reikia atlikti iš aukštesnės padėties. „Forward“ naudoju, kai planuoju medžioti ir stirnas, ir šernus. Stirnas ryte, dieną ar vakare, o šernus – naktį.
Saugant pasėlius savo vertę atskleidžia „Thermion“ ir „Talion“ linijos. Kadangi čia augmenija aukštesnė, gali būti sunku identifikuoti gyvūno lytį esant tame pačiame lygyje su juo. Jei esi šiek tiek aukščiau, pavyzdžiui, ant kalvos, atpažinti šerną paprasčiau. Abu šie termoviziniai taikikliai yra puikūs ir su kiekvienu atnaujinimu tampa vis geresni.
Bet tai – tik prietaisai šaudymui. Klausimas buvo apie tai, koks prietaisas geriausias šernų medžioklei ir kodėl. Termovizinis monoklis yra tas prietaisas, su kuriuo išmokau daugiausiai. Jis išmokė mane tapti geresniu medžiotoju atskleisdamas, kaip elgiasi gyvūnai. Termovizorius išmoko, kaip slėptis tamsoje, kokios yra šernų ribos. Koks greitas ar garsus gali sau leisti būti. Iš kur šernai ateina, kokia jų hierarchija ir panašiai.
Reguliavimas, įstatymai ir taisyklės kiekvienoje šalyje ar teritorijoje keičiasi kintant poreikiui. Nėra abejonių, kad termoviziniai ar naktinio matymo prietaisai yra itin efektyvūs reguliuojant ar vertinant gyvūnų skaičių. Daugybė žvėrių naktį yra labai aktyvūs. Mes, žmonės, neturime pakankamai gero regėjimo ar kitų juslių, kurios prilygtų toms, kurias turi gyvūnai. Bet technologijų pagalba turime galimybę matyti naktį – ir net geriau nei gyvūnai.
Kalbant apie šias technologijas, visada būna daug emocionalių diskusijų, be to, mes, žmonės, turime nemažai išmokti, kad galėtume naktį jaustis patogiai. Pirmiausiai, reikia išmokti viską apie prietaisus ir suprasti, kaip iš jų išspausti viską, kas įmanoma. Tada svarbu išmokti nebijoti tamsos ir to, kas nežinoma. Naktį girdime daug garsų, kurie yra visai kitokie, nei dieną. Ilgesnio buvimo tamsoje metu išmoksti apie įvairų skirtingų gyvūnų elgesį, skleidžiamus garsus, įpročius. Lapių poravimosi garsai toli gražu neprimena sonetų ar kitų gražių kūrinių, o stirnos garsiai loja, kad atsikovotų savo teritoriją. Visiems patarčiau skirti laiko mokymuisi. Mokymuisi matyti ausimis ir suprasti kiekvieną įrenginį.
Riccardo: „Pulsar“ kardinaliai pakeitė medžioklės rezultatus. Jei gerai pamenu ankstesnius laikus, užėjus tamsai, turėjai eiti namo. O medžioklės rezultatai visada buvo prasti ir toli nuo plano, kurį turėjai galvoje.
Dabar šernus galime medžioti paprasčiau ir to mums labai reikia, nes situacija darosi vis sudėtingesnė: šernų populiacija per metus padidėjo 200 %, skaičiuojama, kad dabar Italijoje jų gyvena per 2.3 milijono.
Naktį reikia galingų prietaisų, kad galėtum aiškiai matyti gyvūnus iš toli, o tai suteikia galimybę šauti tiksliai ir visiškai saugiai. Todėl man labai patinka „Thermion XP“. Naudojau jį nuo pat pradžių, išbandžiau visus pakeitimus pradedant nuo pačio pirmojo modelio iki dabartinio „Thermion 2 LRF XP50 PRO“.
Žinoma, kai ant ginklo pritvirtini taikiklį, negali apžvelgti visos tave supančios teritorijos, todėl taip pat naudoju ir monoklį. Geriausias yra „Helion 2 XP50 PRO“ – galingiausias termovizinis monoklis rinkoje. Bet ir naujasis „Axion“ yra nuostabus, ypač XG35 versija – jis leidžia turėti galingą prietaisą, kuris telpa į kelnių kišenę.
Žinoma, prietaisų pasirinkimas priklauso ir nuo lokacijos, kurioje medžioji. Skirtinguose Italijos regionuose skiriasi ir įstatymai. Man pasisekė, nes gyvenu ten, kur šernų medžioklei leidžiama naudoti naktinio matymo prietaisus. Tiesa, šiaip jau nelabai mėgstu medžiotojus, kurie naudoja termovizinius prietaisus dieną. Tokiu atveju jie įgyja nesąžiningą pranašumą ir medžioklė tampa pernelyg paprasta.
Kaip pasirenkate medžioklės įrangą? Kokie svarbiausi jos atributai?
Jón Rúnar: Man patinka maži ir efektyvūs dalykėliai. Manau, svarbu turėti gerą galvos prožektorių. Būtinas ir geras peilis. Kokybiški drabužiai kiekvienai situacijai – nesulaikantys karščio ir drėgmės, jei medžiojant teks daug judėti, arba sulaikantys šilumą, jei medžioklė sėsli. Svarbu turėti ir prieigą prie vandens ir energijos – tai būtina bet kokiai medžioklei ar veiklai gamtoje. Man reikalingas ir šaudymo stovas, kad galėčiau tiksliai nusitaikyti. „Thermacell“, jei aplink yra uodų.
Viskas, žinoma, priklauso nuo aplinkos, vietos, iš kurios medžiosi, ir situacijos. Taigi galėčiau sakyti, kad įrangą renkuosi pagal tai, kokiam medžioklės tipui ir kokioje vietoje ruošiuosi. Tada dar reikia pasirūpinti planu ir įrankiais, kaip pargabenti nušautą žvėrį. Tam gali reikėti virvės, rogių ar kitos įrangos.
Riccardo: Medžiokle įprastai užsiimame tikrai sudėtingomis sąlygomis. Pilnai suprantu žmones, kurie neturi didelio biudžeto pačiai prabangiausiai įrangai. Būtent dėl to „Pulsar“ siūlo plačią prietaisų pasiūlą. Bet visada siūlau įsigyti geriausią iš prieinamų įrenginių: dėl tikslesnių šūvių, dėl saugumo ir dėl malonumo stebėti ar filmuoti gyvūnus geriausiu įmanomu būdu. Šiandien kokybiškas prietaisas leidžia medžioti be jokių limitų. Gali pastebėti gyvūną už 2 kilometrų, o, jei esi patyręs medžiotojas, galėsi ir suprasti, kokį gyvūną stebi. Reguliuodamas kontrastą ir šviesumą („Pulsar“ čia yra išskirtinis prekės ženklas, kuris leidžia pasirinkti net iš 20 lygių), gali aptikti gyvūnus apaugusiame lauke ir neleisti netikriems taikiniams, pavyzdžiui, įkaitusiems akmenims ar medžiams, tavęs suklaidinti. Kuo geresnis prietaisas, tuo tai bus lengviau.
Koks laikas šernų medžioklei geriausias?
Riccardo: Mano nuomone, geriausias laikas yra vasara: naktys tada trumpesnės, tad medžioti šernus lengviau. Turint šėryklų, lengviau šernus privilioti, nes tuo metu jie dar neturi tiek daug maisto kaip žiemą (tada miškai pilni gilių ir kaštonų). Šėryklos taip pat labai pasitarnauja ūkininkams, kadangi jos nukreipia šernų dėmesį nuo kukurūzų pasėlių ir padeda išvengti ganėtinai dažnai pasitaikančių niokojimų. Be to, palanki ir temperatūra, nereikia kęsti šalčio kaip žiemą, kai temperatūra būna minusinė.
Jón Rúnar: Šernai yra naktiniai gyvūnai. Tai reiškia, kad jie aktyviausi sutemus. Kasnakt jie gali nukeliauti daugybę kilometrų. Jie turi puikią regą, uoslę ir klausą. Kad galėtum juos sutikti, reikia rasti arba pačius žvėris, arba jų takus. Šernai laikosi savo įpročių. Kai kuriose vietovėse, keičiantis sezonams keičiasi ir maisto resursai, tad žvėrys gali nukeliauti toliau, kad pasimaitintų.
Apskritai, vieno geriausio laiko nėra. Nors, kiek pastebėjau, viena ar dvi valandos po saulėlydžio – anksčiausias laikas. Žinoma, viskas priklauso ir nuo vietos bei sezono. Bet šernai, kaip ir daugelis kitų gyvūnų, lengvai prisitaiko. Per COVID-19 pandemiją, daugybė medžiotojų negalėjo medžioti šernų savo teritorijose. Tada pastebėjome naują elgesio modelį – gyvūnai ėmė lankytis šėryklose dienos metu.
Geriausią metų laiką pasakyti sunku. Visi sezonai turi savo ypatybių. Man patinka saugoti pasėlius liepą ir rugpjūtį – man tai labai smagu. Prisiartini prie gyvūno, o medžioklės tikslas – ne tik gauti geros mėsos, bet ir apsaugoti derlių. Ilgas laukimas bokštelyje žiemą – tikras kantrybės testas, bet jei išmoksti tai pamilti ir medituoti, tokia medžioklė būna itin raminanti. Pavasarį turime besiporuojančius ir čiulbančius paukščius, kraunančius savo lizdus, o vienerių metų šerniukai yra puikaus dydžio medžioklei. Vasarą šilta, tad nereikia tiek rūpintis, kad nesušaltum. Sakyčiau, tik vasaros pikas mažiau tinka medžioklei, nes sunku išlaikyti mėsą šviežią. Visus kitus sezonus mėgstu vienodai. Skaitykite toliau PULSAR The Journal
Naująjį žurnalo numerį jau galima įsigyti spaudos vietose ir internete!
Prenumeruokite žurnalą tiesiogiai internetu!
