Be azarto nėra medžioklinio šuns, nėra medžioklės ir nėra rezultato. Jei grobis ir pats medžioklės procesas šuns nedomina – jis nedirbs, nesvarbu, ar tai būtų ančių aportavimas, medžioklė su varovais ar individuali briedžių medžioklė. Visų veislių medžiokliniams šunims azartas yra pagrindinis variklis. Galima sakyti, kaip ir mums patiems – medžiotojams. Medžioklės azartas yra įgimta plėšrūnų savybė, kuri laukinėje gamtoje reiškia išgyvenimą, o medžioklinės veislės šuniui – sėkmingą ir rezultatyvų darbą. Atrankos ir treniruočių metu azartą galima sustiprinti arba prarasti dėl netinkamo mokymo ar su darbu nesusijusios veisimo krypties.
Pirmą kartą Lietuvoje įvyko Nome-B lygio retriverių darbo bandymai. Šunų voljeras #5
Malonumo hormonas, kuris verčia dirbti
Smegenų mezolimbinė dopamino sistema yra bendra visiems žinduoliams, taip pat ir žmogui. Evoliucijos metu ji susiformavo kaip mechanizmas, padedantis ieškoti ir rasti išteklius.
Dopaminas dažnai vadinamas „atlygio hormonu“, tačiau tai nėra visiškai tikslu. Tiksliau jį būtų apibūdinti kaip motyvacijos ir lūkesčių tarpininką. Jis aktyvina norą ieškoti, palaiko susidomėjimą, sustiprina elgesį, kuris anksčiau davė rezultatą, ir skatina jį kartoti. Pats malonumo pojūtis labiau susijęs su kitomis neurocheminėmis sistemomis, tačiau dopaminas yra tas, kuris įjungia patį norą ieškoti.
Šuniui tai pasireiškia labai aiškiai. Ieškodamas jis tampa aktyvesnis, judesiai tampa kryptingesni, kūno kalba rodo džiugų susijaudinimą. Dėl šių mechanizmų šuo gali ilgai išlaikyti dėmesį vienai užduočiai, net jei greito rezultato nėra. Jei išlieka galimybė, kad norimas rezultatas bus pasiektas – paukštis ar žvėris surastas, – nuovargis pasitraukia į antrą planą. Todėl šuo gali dirbti valandų valandas, nors tiesioginis pastiprinimas įvyksta tik darbo pabaigoje arba kartais visai neįvyksta.
Moksliniai tyrimai patvirtina, kad darbo metu dopamino lygis šuns smegenyse būna didesnis nei pasiekus teigiamą rezultatą. Būtent todėl šunys pasirengę dirbti ilgai ir išlieka motyvuoti net jausdami didelį nuovargį ar ilgai nesėkmingai bandydami. Pats ieškojimas tampa motyvuojantis.
Ar medžioklės instinktas yra tas pats?
Medžioklės instinktas yra platesnė sąvoka, apimanti įgimtas savybes, patirtį, organizmo cheminius procesus. Tačiau dopamino, arba atlygio, sistema yra tai, kas šį instinktą įjungia ir leidžia jam iki galo pasireikšti.
Kaip veikia instinktas?
Etologijoje – zoologijos šakoje, kuri tiria gyvūnų elgesį – jau seniai aprašyta vadinamoji medžioklės elgesio seka (angl. predatory sequence). Tai įgimta elgesio grandinė, kuri šunims išliko ir po prijaukinimo, nors atrankos metu buvo pakoreguota ir iš dalies pakeista.
Pirmoji stadija. Kontaktas
Tai pirmasis susidūrimas su grobiu, pirmieji požymiai, išduodantys paukščio ar gyvūno buvimą. Šuo užuodžia, pamato arba išgirsta grobį.
Antroji stadija. Kontakto patikslinimas
Kelias sekundes ar ilgiau šuo toliau tyrinėja pėdsakus, bando išgirsti pasikartojantį garsą ir stengiasi įžiūrėti, kas gi ten judėjo. Jei matomumui trukdo žolė, jis gali net pakilti ant užpakalinių kojų.
Trečioji stadija. Atpažinimas
Šiuo momentu šuo būna susitelkęs į tyrinėjimą: ausys stačios, kūnas įsitempęs, judesiai aštrūs, visos juslės dirba tol, kol jis supranta, kas ir kur yra.
Ketvirtoji stadija. Greičio įgavimas
Praeina kelios sekundės ar mažiau nuo kontakto iki persekiojimo pradžios, puolimo ar stovėsenos prie grobio, būdingos paukštšuniams.
Penktoji stadija. Persekiojimas
Skalikai ir kurtai seka grobį pėdsakais, paukštšuniai ir retriveriai paleidžiami atnešti grobio, o terjerai leidžiasi į urvus.
Šeštoji stadija. Sugavimas ir laikymas
Šuo pagauna gyvūną, pasiveja sužeistą arba suranda sumedžiotą.
Skirtingoms veislėms būdingos skirtingos reakcijos
Įdomiausia tai, kad net nežinodami apie cheminius procesus smegenyse, žmonės jau šimtmečius ir net tūkstantmečius, kryptingai stiprindami ar silpnindami skirtingas medžioklės elgesio sekos fazes, kūrė specializuotas medžioklinių šunų veisles.
Pavyzdžiui, kraujasekių labai išvystytas ieškojimo ir sekimo instinktas, o sugavimo instinktas dažnai yra slopinamas. Toks šuo didžiausią pasitenkinimą jaučia ieškodamas, o sumažėjus dopamino lygiui, pasiekus rezultatą, jis jau būna pasiruošęs kitai užduočiai.
Urviniai šunys ir skalikai turi labai išreikštą sugavimo instinktą. Kova su gyvūnu reikalauja iš šuns ignoruoti savisaugos instinktą ir dirbti šeimininko labui.
Paukštšunių labiau išreikštas ieškojimo, sekimo ir atpažinimo instinktas, kurį vainikuoja stovėsena prie grobio. Kai paukštis sumedžiojamas, įsijungia sugavimo instinktas.
Genetika ir selekcijos įtaka
Tyrimai rodo, kad selekcija gali paveikti dopamino receptorių jautrumą, motyvacijos slenksčius ir reakciją į neapibrėžtumą. Tai reiškia, kad vienas šuo gali būti natūraliai atsparesnis nesėkmėms ir turėti stipresnę vidinę motyvaciją nei kitas – net tos pačios veislės ribose.
Praktinė dalis
Nenuspėjamumas motyvuoja
Elgesio psichologijoje gerai žinomas principas, kad tvirčiausias elgesys formuojasi tada, kai atlygis nėra nuspėjamas. Tai vadinama intermituojančiu arba nereguliariu skatinimu. Neurobiologiniu požiūriu, tai reiškia, kad smegenys lieka lūkesčio būsenoje, nes nežinoma, kada sulauks atlygio, tai yra, grobio.
Tą patį principą verta taikyti mokant šunį tiek paklusnumo, tiek darbo komandų. Skaniukas, žaislas ar pagyrimas neturėtų sekti po kiekvieno atlikto veiksmo.
Šis mechanizmas ne tik palaiko azartą, bet ir formuoja atsparumą nesėkmėms, palaiko motyvaciją dirbti, leidžia treniruotėse tobulinti šuns pasirodymą, apdovanojant tik už puikiai atliktą užduotį. Dopaminas išlieka aukšto lygio, nes šuo laukia pastiprinimo ir todėl toliau dirba.
Kaip ugdyti azartą?
Blogiausia, kas gali nutikti, – jei šuo neturi azarto. Įsigyjant šuniuką tai gali likti nepastebėta dėl įvairių priežasčių ar aplinkybių. Ką daryti, jei pasitaikė vangus ir ne itin susidomėjęs šuo?
Kinologė Alina Zavodilova rekomenduoja su tokiu šunimi daugiau laiko skirti intensyviems, aktyvesniems žaidimams: „Žaidžiant reikia stengtis šunį išjudinti, sudominti persekiojimu, žaislo gaudymu ir laikymu. Žinoma, būtina atsižvelgti į šuns charakterį ir savijautą. Reikia laikytis ribos, kad neišgąsdintumėte šuniuko, nesukeltumėte jam per didelio streso ar visiškai neatgrasytumėte.“
Medžioklės azartą ir instinktą ypač gerai suaktyvina persekiojimas. Norint pažadinti šunyje gaudymo instinktą, galima naudoti prie virvės pritvirtintą žaislą, tempiamą žeme, mojuoti kailio gabalu ir leisti šuniui jį pagauti. Labai gerai veikia kamuolys, kuris ne metamas, o ridenamas žeme. Šuniui įsijungia noras vytis ir gaudyti. Kailiu ar paukščio plunksnomis apvyniotas kamuolys papildomai padės pripratinti šuniuką prie vilnos ir plunksnų pojūčio burnoje bei grobio kvapo.
Jau pirmosiomis savaitėmis galima suprasti, kas konkretų šunį labiausiai domina ir motyvuoja. Tai gali būti žaislas, žaidimas ir šeimininko įvertinimas arba skanėstai. Tinkamą pastiprinimą galima naudoti ir po sėkmingo medžioklinio žaidimo, kad šuo suprastų, jog viską atliko teisingai.
Grobis
Daugelis medžioklinių veislių augintojų jau trijų savaičių amžiaus šuniukams suteikia galimybę susipažinti su grobiu. „Paukštšuniams ar spanieliams tai yra putpelės ir medžiojamųjų paukščių sparnai, su kuriais leidžiama žaisti, dėl jų varžytis. Po pirmosios pažinties galima pradėti mokyti ieškoti ir atnešti tokio tipo grobį. Vangesniam, mažiau azartiškam šuniukui galima leisti pagauti paukštį. Tai gali pažadinti jame norą ieškoti ir medžioti“, – pasakojo Velso springerspanielių augintoja Alina Zavodilova.
Terjerų ir skalikų šuniukams augintojai leidžia žaisti su kailiais ir kartais – su šviežiu grobiu. Taip jauni medžiokliniai šunys supažindinami su įvairių gyvūnų kvapu, juose pabunda azartas, noras medžioti ir ilgainiui – supratimas apie darbą komandoje su savo šeimininku.
Yra šunų, kuriems apskritai nieko nereikia, kurie vaikystėje nebuvo supažindinti su grobiu, neturi azarto ir noro ką nors daryti. Tokį šunį pažadinti sunku, bet nėra neįmanoma.
„Nėra šunų, kuriems nereikėtų skanėsto. Tiesiog reikia kito požiūrio. Jei turite nevalgų šunį, tai reiškia, kad jam visko pakanka. Kad maistas taptų pastiprinimu, tokiam šuniui tereikia vieną dieną pabadauti. Tai netgi sveika, nes plėšrūnams natūralu neėsti kasdien. Gamtoje ne visada pavyksta ką nors sumedžioti, o badaujant šuns organizmas ir smegenys persijungia į darbo, tai yra medžioklės, režimą. Kai šuo išalks, maistas taps motyvuojančiu veiksniu ir tada jau galima jį mokyti, taip pat ir žadinti jo medžioklės azartą“, – sakė kinologė.
Ką daryti, jei azarto per daug?
Taip irgi gali būti, tačiau tai šimtą kartų geriau nei vangus, abejingas šuo.
Su labai azartišku šuniuku yra smagu. Tačiau tam tikra prasme ir sunku, nes jo stabdžiai silpnesni, jis įsitraukia, negirdi šeimininko, viską suvokia kaip žaidimą su kruvinu rezultatu savo naudai.
Pernelyg azartiški šunys yra staigūs, labai greitai ieško, eina į kontaktą – jei kalbame apie terjerus ir laikas. Daugelis sakys, kad gerai, jei laika pagauna šerną ar terjeras eina į kontaktą su urviniu gyvūnu ar šernu. Tačiau per didelis azartas ir perdėtas pasitikėjimas savimi dažnai reiškia rimtą riziką šuns sveikatai ir gyvybei.
Per daug azartiški paukštšuniai sunkiai valdo emocijas ir daliai jų sudėtinga išlaikyti stovėseną neišgąsdinant paukščio ir jo nepuolant.
Kitam, pavyzdžiui, retriveriui, per didelis azartas gali pasireikšti polinkiu kramtyti grobį ar jį užmušti.
Kaip pristabdyti pernelyg azartišką šunį?
Tai daroma palaipsniui, kasdienio mokymo ir treniruočių metu, mokant jį sustoti, sulėtėti, nesiartinti prie grobio.
Kraujasekiai, kai jie per greitai eina pėdsaku, mokomi dirbti su pavadžiu, pervestu tarp priekinių kojų, taip pristabdant šunį ir mokant jį eiti lėtai bei atidžiai.
Paukštšuniai, kurie linkę šokti ant grobio, stabdomi naudojant ilgus pavadžius ir kitus metodus, mokomi stabdymo komandų, taip pat mokomi koncentruotis į šeimininką.
Skalikai patirties įgyja praktikoje. Pavojingiausias mūsų miškuose, neskaitant vilko, yra šernas. Supažindinti šunį su šiuo gyvūnu galima aptvare, kur pernelyg azartiškas jaunas šuo greitai gaus pamoką iš aptvaro gyventojos, dažniausiai patelės, ir supras, kad negalima pulti tiesiogiai, o reikia laikyti gyvūną vietoje lojimu ir nedidelio kontakto įkandimais.
Vienas iš veiksnių, lemiančių šuns gebėjimą adekvačiai reaguoti ir azartiškoje medžioklės situacijoje, yra kasdienis paklusnumo mokymas. Taip pat ir atšaukimas nuo grobio, jei to reikia, pavyzdžiui, prieš šūvį. Šuo išmoksta koncentruotis į šeimininko nurodymus. Kasdienės treniruotės moko šunį valdyti savo emocijas ir veikti sąmoningiau.
Žinoma, aukštas azarto lygis, polinkis bendradarbiauti ir kitos medžioklinių šunų savybės taip pat yra selekcijos rezultatas. Augintojai gali sustiprinti vienas savybes ir susilpninti kitas. Todėl įsigyjant medžioklinės veislės šuniuką verta pasitarti su augintoju, ko tikėtis iš naujojo medžioklės kompaniono ir kaip dirbti su jo charakterio savybėmis bei darbiniais gebėjimais.
Ar įmanoma medžioklinį šunį laikyti bute? Šunu voljieras #2
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
