Šaltinis Outdoor Life
Jungtinėse Amerikos Valstijose šią vasarą daug diskusijų sukėlė neįprasta programa Montanos valstijoje. Valstija perka fazanus, kuriuos augina valstijos pataisos įstaigų kaliniai, o prieš jaunųjų medžiotojų sezoną paukščiai išleidžiami į valstybines medžioklės teritorijas. Dabar svarstoma programą dar labiau išplėsti ir leisti fazanus išleisti ne tik valstybinėje, bet ir privačioje bei federalinėje žemėje. Visa tai daroma siekiant vieno tikslo – sudominti vaikus ir jaunimą medžiokle bei padėti jiems patirti pirmąją sėkmingą medžioklę.
Trumpinti briedžių sezoną, naikinti šėryklas ir neleisti mokyti šunų. Siūlomi išsamūs MT pakeitimai!
Vis dėlto ne visi tokiai idėjai pritaria. Dalis biologų pabrėžia, kad nelaisvėje užaugintų fazanų paleidimas savaime nesukuria laukinės populiacijos. Be to, keliami klausimai dėl galimo ligų ir parazitų plitimo bei programos ekonominio efektyvumo. Kritikai mano, kad kur kas didesnę naudą duotų investicijos į buveinių atkūrimą ir medžioklės plotų kokybės gerinimą, nes būtent tinkama aplinka lemia, ar fazanai gali sėkmingai gyventi ir daugintis laukinėje gamtoje.
Tačiau ši istorija atskleidžia kur kas platesnį klausimą. Kodėl fazanams apskritai skiriama tiek daug dėmesio? Kodėl Europoje ir Šiaurės Amerikoje medžiotojai jau daugiau kaip šimtmetį investuoja laiką ir lėšas į šios rūšies apsaugą bei populiacijų stiprinimą? Ar fazanas yra tik gražus medžiojamasis paukštis, ar jo reikšmė gamtai gerokai didesnė?
Pastarųjų dešimtmečių moksliniai tyrimai rodo, kad atsakymas gali nustebinti. Pasirodo, didžiausia fazanų vertė dažnai slypi ne pačiuose paukščiuose, o jų buveinėse. Norint išlaikyti stiprią laukinę fazanų populiaciją, neužtenka vien paleisti paukščius į gamtą. Reikia gyvatvorių, krūmynų, vabzdžiais turtingų pievų, laukų pakraščių, žieminių lesyklų plotų ir saugių vietų perėjimui. O visa ši infrastruktūra naudinga ne tik fazanams.
Ten, kur medžiotojai rūpinasi fazanais, gyvenimo sąlygos pagerėja dešimtims kitų rūšių. Tokiose teritorijose gausiau aptinkami vabzdžiai, daugiau peri smulkieji giesmininkai, geresnes sąlygas randa kiškiai, ežiai, ropliai, varliagyviai ir daugybė kitų laukinės gamtos gyventojų. Todėl daugelyje Europos šalių fazanų populiacijų priežiūra šiandien laikoma ne tik medžioklės ūkių veikla, bet ir viena iš kraštovaizdžio biologinės įvairovės išsaugojimo priemonių.
Įdomiausia tai, kad ši istorija prasidėjo visai ne Europoje ir ne Amerikoje. Ji prasidėjo Kaukazo kalnų papėdėje.
Nuo Kaukazo iki viso pasaulio
Paprastojo fazano (Phasianus colchicus) gimtinė yra Kaukazas, Juodosios ir Kaspijos jūrų pakrantės, Mažoji Azija bei Vidurinės Azijos upių slėniai. Net lotyniškas rūšies pavadinimas colchicus kilęs iš senovinės Kolchidės – dabartinės Sakartvelo teritorijos.
Manoma, kad į Europą fazanus pirmieji atgabeno senovės graikai. Vėliau jų paplitimą paspartino Romos imperija, o viduramžiais šiuos spalvingus paukščius visoje Europoje platino didikai ir valdovai, kuriems fazanų medžioklė buvo prestižo simbolis.
Per kelis šimtmečius fazanai paplito beveik visoje Europoje. XIX amžiuje jie buvo introdukuoti Šiaurės Amerikoje, vėliau – Naujojoje Zelandijoje, Australijoje, Pietų Afrikoje ir kai kuriose Pietų Amerikos šalyse. Šiandien Phasianus colchicus yra viena plačiausiai pasaulyje paplitusių medžiojamųjų paukščių rūšių.
Tačiau skirtingose šalyse susiformavo visiškai skirtingi fazanų ūkininkavimo modeliai.
Vienur kasmet išleidžiami tūkstančiai nelaisvėje išaugintų paukščių, kurie gamtoje išgyvena tik trumpą laiką. Kitur dešimtmečius investuojama į buveines, todėl susiformavo savarankiškai besidauginančios laukinės populiacijos, kurioms žmogaus pagalbos beveik nebereikia.
Būtent šios laukinės populiacijos šiandien laikomos didžiausia medžioklės ūkių sėkme. Jų atsiradimą lėmė ne paukščių paleidimas, o ilgametis darbas atkuriant tinkamas buveines, reguliuojant plėšrūnų gausą ir atsakingai valdant medžioklę.
Ir būtent čia prasideda įdomiausia šio pasakojimo dalis. Moksliniai tyrimai rodo, kad rūpinantis fazanais naudą gauna ne tik jie. Laimi visa agrarinio kraštovaizdžio ekosistema.
Fazanai naudingi ne tik medžiotojams
Pastaruosius du dešimtmečius Europoje atlikti tyrimai iš esmės pakeitė požiūrį į fazanų apsaugą ir medžioklės ūkių veiklą. Mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad didžiausia vertė slypi ne pačiuose fazanuose, o aplinkoje, kuri sukuriama siekiant išlaikyti gyvybingą laukinę jų populiaciją.
Kad fazanai sėkmingai perėtų ir augintų jauniklius, jiems reikia įvairialypio kraštovaizdžio. Vien javų laukų neužtenka. Reikalingi krūmynai, medžių ir krūmų juostos, pievos, kuriose gausu vabzdžių, natūralios laukų pakraščio juostos, nedideli miškeliai, neužžėlusios laukymės ir vietos, kur paukščiai gali pasislėpti nuo plėšrūnų.
Būtent tokias buveines daugelyje Europos šalių kuria ir prižiūri medžiotojai. Čia ir slypi didžiausia šios istorijos esmė. Game & Wildlife Conservation Trust Jungtinėje Karalystėje jau daugelį metų tiria medžioklės ūkių poveikį biologinei įvairovei. Tyrimai rodo, kad teritorijose, kuriose rūpinamasi laukinių fazanų populiacijomis, gausiau aptinkama vabzdžių, daugiau žydi laukinių augalų, didesnė apdulkintojų įvairovė, o kartu geresnes sąlygas randa ir daugybė kitų gyvūnų.
Viename žinomiausių ilgalaikių tyrimų nustatyta, kad fazanų ūkiuose, kuriuose nuosekliai tvarkomos buveinės, smulkiųjų agrarinio kraštovaizdžio paukščių buvo gerokai daugiau nei panašiose teritorijose, kur tokia veikla nevykdoma. Mokslininkai pabrėžė, kad lemiamą reikšmę turi ne fazanų gausa, o išsaugotas kraštovaizdžio mozaikiškumas. Gyvatvorės, apsauginės krūmų juostos, žydinčių augalų plotai, žieminiai pašariniai laukai ir natūralios pievos tampa prieglobsčiu dešimtims rūšių.
Naudą gauna ne tik paukščiai. Tokiose teritorijose dažniau aptinkami pilkieji kiškiai, ežiai, peliniai graužikai, driežai, varliagyviai ir gausybė bestuburių. Kuo didesnė vabzdžių įvairovė, tuo daugiau maisto randa fazanų jaunikliai, bet kartu ir kurapkos, putpelės, vieversiai bei daugelis kitų vabzdžialesių paukščių.
Tai ypač svarbu šiandien, kai intensyvus žemės ūkis daugelyje Europos regionų sparčiai mažina biologinę įvairovę. Dideli vienarūšiai pasėlių plotai, sunaikintos gyvatvorės ir nykstančios natūralios pievos palieka vis mažiau vietos laukinei gyvūnijai. Todėl kiekvienas išsaugotas krūmynas ar žydinti pakraščio juosta tampa svarbia visos ekosistemos dalimi.
Neatsitiktinai kai kurie gamtosaugos specialistai šiandien pripažįsta, kad atsakingai tvarkomi medžioklės ūkiai gali tapti svarbiu biologinės įvairovės išsaugojimo partneriu. Medžiotojai investuoja į buveines pirmiausia dėl fazanų, tačiau galutinis rezultatas naudingas kur kas platesniam laukinių gyvūnų ratui.
Tačiau fazanų reikšmė tuo nesibaigia.Patys paukščiai tampa svarbia natūralios mitybos grandinės dalimi, o tai daro įtaką visos ekosistemos pusiausvyrai.
Fazanus medžioti leidžiama, bet neimanoma. Kas kaltas ir ką dabar daryti?
Fazanai naudingi ne tik medžiotojams
Per pastaruosius du dešimtmečius Europoje atlikti tyrimai iš esmės pakeitė požiūrį į fazanų apsaugą ir jų populiacijų valdymą. Mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad didžiausia vertė slypi ne pačiuose fazanuose, o buveinėse, kurios kuriamos ir prižiūrimos siekiant išlaikyti gyvybingą laukinę jų populiaciją.
Kad fazanai sėkmingai perėtų ir užaugintų jauniklius, jiems reikia įvairaus kraštovaizdžio. Vien javų laukų tam nepakanka. Reikalingi krūmynai, medžių ir krūmų juostos, vabzdžių gausios pievos, natūralūs laukų pakraščiai, nedideli miškeliai, laukymės ir tankesnės augalijos plotai, kuriuose paukščiai gali pasislėpti nuo plėšrūnų ir saugiai auginti jauniklius.
Tokias buveines daugelyje Europos šalių dešimtmečiais kuria ir prižiūri medžiotojai. Rūpindamiesi fazanais, jie sodina gyvatvores, įrengia pašarinius laukelius, išsaugo natūralias pievas, prižiūri laukų pakraščius ir formuoja kraštovaizdį, kuris tampa tinkamas ne vien šiai rūšiai.
Ilgamečiai Game & Wildlife Conservation Trust tyrimai Jungtinėje Karalystėje parodė, kad tokiose teritorijose didėja ne tik fazanų gausa. Jose aptinkama daugiau vabzdžių, gausiau žydi laukiniai augalai, didėja apdulkintojų įvairovė, o geresnes gyvenimo sąlygas randa daugybė kitų gyvūnų rūšių.
Viename žinomiausių ilgalaikių tyrimų nustatyta, kad teritorijose, kuriose nuosekliai tvarkomos fazanams tinkamos buveinės, smulkiųjų agrarinio kraštovaizdžio paukščių buvo gerokai daugiau nei panašiose vietovėse, kur tokia veikla nevykdoma. Tyrėjai pabrėžia, kad svarbiausias veiksnys yra ne fazanų skaičius, o kraštovaizdžio įvairovė. Gyvatvorės, krūmų juostos, žydinčių augalų plotai, pašariniai laukeliai ir natūralios pievos tampa prieglobsčiu dešimtims paukščių, žinduolių, roplių ir bestuburių rūšių.
Naudą gauna ne tik paukščiai. Tokiose teritorijose dažniau aptinkami pilkieji kiškiai, ežiai, peliniai graužikai, driežai, varliagyviai ir daugybė vabzdžių. Kuo gausesnė vabzdžių bendrija, tuo daugiau maisto randa fazanų jaunikliai, tačiau tomis pačiomis sąlygomis naudojasi ir pilkosios kurapkos, putpelės, vieversiai bei daugelis kitų vabzdžialesių paukščių.
Tai ypač svarbu šiandien, kai intensyvus žemės ūkis daugelyje Europos regionų sparčiai skurdina biologinę įvairovę. Dideli vienarūšių pasėlių plotai, išnaikintos gyvatvorės ir nykstančios natūralios pievos palieka vis mažiau vietos laukinei gyvūnijai. Todėl kiekviena išsaugota krūmų juosta, natūrali pieva ar žydintis laukų pakraštys tampa svarbia visos ekosistemos dalimi.
Neatsitiktinai vis daugiau gamtosaugos specialistų pripažįsta, kad atsakingai tvarkomi medžioklės plotai gali reikšmingai prisidėti prie biologinės įvairovės išsaugojimo. Investicijos į fazanų buveines pirmiausia skirtos šiai rūšiai, tačiau ilgainiui jų naudą pajunta kur kas platesnis laukinių gyvūnų ir augalų ratas.
Fazanų reikšmė tuo nesibaigia. Gyvybinga laukinė jų populiacija tampa svarbia natūralios mitybos grandinės dalimi ir prisideda prie visos ekosistemos pusiausvyros palaikymo.ai daro įtaką visos ekosistemos pusiausvyrai.
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
