Daug kas ieško atsakymo į šį klausimą. Kai kuriems tiesiog pasiseka, o kiti turi įdėti didžiules pastangas, kad gautų savo medalio vertą trofėjinį stirniną. Tai nėra taip lengva ir turi sutapti daug sąlygų. Reikia tiksliai įvertinti gyvūno amžių ir kurti tikslią populiacijos struktūrą, be to, antroje rujos sezono pusėje – mokėti prisivilioti stirniną vilbyne.
Iš karto pasakysiu, kad didžiausias selekcininkas yra žiema – ne vienus metus stirnoms buvo palankios sąlygos. Tikėtina, kad ir ši žiema nebuvo mirtina, bet ji vis tiek atrenka silpnus ir mažiau išsivysčiusius gyvūnus. Išgyvena stipriausieji, o praėjus 5–6 metams po žvarbios žiemos galima tikėtis vertingų trofėjų.
Tęsti giminę gali stipriausias
Kuo didesni ragai, tuo stirninui lengviau įrodyti savo pranašumą ir tuo jis stirnoms mielesnis. Šis mechanizmas gamtoje yra tam, kad tik pats stipriausias ir sveikiausias rūšies atstovas pratęstų giminę. Didžiausius ragus gyvūnas turi tam tikru gyvenimo laikotarpiu, kad tuoktuvėse nedalyvautų per jauni ir per seni – jie giminei tęsti netinka.
Mūsų klimato sąlygomis didžiausi stirninų ragai išauga 5 ar 6 gyvenimo metais. Nuo 7 metų gyvūnas pradeda senti ir ragai ima trumpėti, šakų – mažėti. Labai seno stirnino gali būti trumpi, strypo pavidalo ragai, bet storesni negu jauno.
Jeigu pirmieji stirnino ragai yra it trumpi strypukai, tik 3–4 cm ilgio, greičiausiai jam nelemta turėti galingų ragų. Pirmųjų ragų galuose susidariusios dvi nedidelės šakos – tai perspektyvaus stirnino požymis. Tai žinant aišku, kuriuos iš jaunųjų gyvūnų tikslinga medžioti, kad jie negalėtų perduoti savo genų.
Trečiasis ragas nebūtinai rodo išsigimimą
Taip pat reikia medžioti gyvūnus, turinčius nenatūralios formos ragus, pavyzdžiui, X formos. Tačiau reikia būti atsargiems: galbūt nepaprasta ragų forma susidarė todėl, kad augant gyvūnas patyrė kokią traumą – ragai tiesiog susilenkė. Taip pat rage esanti medžiaga, augant ištekėjusi iš odos, gali augti toliau, sudarydama trečią neįprastos formos ragą. Kitais metais tokio gyvūno ragai bus neįprastos formos, tad yra rizika, kad taip būtų sumedžiotas perspektyvus gyvūnas.
Jeigu nepaprastos ragų formos priežastis yra kokia liga, sugadinusi ragų kamieną, tada gyvūną galima medžioti – tokie ragai gali būti pavojingi kitiems stirninams per rują. Taip pat neįprastos formos ragai gali rodyti kokį vidinį negalavimą – organizmas nukreipia energiją ligotai vietai gydyti ir ragams susidaryti jos neužtenka. Gyvūno sveikatos problemas rodo ir iki rujos nenuvalyti ragai.
Stirnino ragai pradeda formuotis žiemą. Labai šaltu oru ragai gali apšalti ir jų galai tuomet atrodo tarsi apdegę, atpleišėję. Tai tikrai nėra išsigimimo požymis!
Raguotos ir patelės
Vyresnės stirnos, kai organizmas ima gamintiper daug vyriškų hormonų, irgi gali turėti ragus. Dažnai joms susiformuoja tik ragų kamienai, po oda nepastebimi, kol gyvūnas nesumedžiojamas. Dėl didelių hormonų pokyčių gali išaugti net labai dideli ragai. Sumedžiojęs tokį gyvūną, medžiotojas iš tiesų labai nustemba, neradęs kitų patino požymių.
Reikia žinoti, kaip atrodo vidutiniai kiekvienos amžiaus grupės stirnino ragai, taip pat pravartu išmokti gana tiksliai nustatyti gyvūno amžių. Tik tada bus galima įvertinti potencialų laimikį ir suprasti, ar šį gyvūną galima sumedžioti, ar jis saugotinas.
Kuo labiau patyręs, tuo atsargesnis
Taip pat reikia išmokti nustatyti, kur tiksliai miške gyvena trofėjinį amžių pasiekę stirninai. Dažniausiai į medžiotojo akiratį pirmas pakliūva jaunas, nepatyręs gyvūnas, prie kurio lengva prisėlinti net pradedančiajam. Pasibaidęs stirniukas lodamas nubėgs. Tačiau jeigu tik išgirdote, kaip gyvūnas nubėgo, o loti pradėjo vėliau, – tai visiškai užtikrintai yra patyrusio stirnino požymis. Taip jis praneša ne apie savo išgąstį, o tai, kad jis čia yra svarbiausias. Jis atsargus ir atėjūną pastebės daug anksčiau nei jaunėlis.
Augant ragai pasidengia oda. Prieš rują stirninas juos nutrina į medžius ir krūmus. Yra dėsnis, kad senesni, stipresni ir geriau išsivystę elniniai rudenį greičiau numeta ragus ir jiems jie atauga pirmiau. Taip pat jie pirmesni ragus ir nusivalo. Štai ir požymis, pagal kurį jau pavasarį prieš medžioklės sezoną galima pradėti ieškoti stipriausio stirnino buvimo vietos. Stirninas nepalieka išsirinktos vietovės. Jeigu kovo pabaigoje–balandžio pradžioje pastebite vietą, kur maždaug 50 cm aukštyje nuo krūmų nuvalyta žievė (ją galima pamatyti per žiūronus), tai jau vienas iš požymių, kad čia gyvena stiprus, gerai išsivystęs stirninas. Ir vėliau, per rują, jis bus netoli. Galima sakyti, kad jis jums iš anksto paliko savo vizitinę kortelę.
Kaip nustatyti amžių?
Stebint iš toli, ne visada įmanoma tiksliai nustatyti gyvūno amžių, nes maždaug 20 proc. individų sensta netipiškai. Svarbu suprasti, kad gyvūną objektyviai įvertinti galima tik žiūronais, o ne optiniu taikikliu, skirtu tik tiksliam šūviui atlikti.
Svarbu reguliariai stebėti gyvūnus ir bandyti įvertinti jų amžių. Žinant požymius, su laiku išmokti gana tiksliai įvertinti amžių nėra taip sudėtinga.
5–6 metų amžiaus stirnino bus stipriau išsivystęs kaklas ir krūtinė. Taip pat tai yra geras požymis mums, medžiotojams. Su kuo palyginti? Per rują greta visada būna stirna. Stirnino iki pat 4 metų kaklas toks pat kaip suaugusios patelės, o 5–6 metų – daug masyvesnis.
Paprastai gerais žiūronais galima įžiūrėti ragų rožes. Iki 6 metų rožių kraštai būna lenkti į viršų, vyresnių – į apačią.
Taip pat apie amžių galima spręsti iš ragų kamienų išsivystymo. Jeigu jie nukreipti į vidų – gyvūnas jaunas, jeigu paraleliai – vidutinio amžiaus, jeigu nukreipti į kraštus – senas.
Be to, svarbi ragų apimtis prie rožių. Jeigu ragai ploni – jaunas, stori – suaugęs.
Tam tikra prasme apie amžių galima spręsti ir pagal snukio žilumą. Stirnioko pirmais ragais visas snukis šviesiai pilkas. Išaugus antriems ragams, virš juodos nosies matyti šviesus pusmėnulis. Ši ryškiai šviesi juosta su metais platėja, o jos viršutinis kraštas, sulaukus 3–4 metų amžiaus, ima artėti prie akių. 5–6 metų amžiaus, kai iš esmės pasiektas „trofėjinis amžius“, žila juosta jau būna išplitusi aplink akis – juokaujama, kad stirninas su akiniais. Jeigu žila kakta – amžius bent 7 metai. Vis dėlto atsiminkite, kad spalvos požymiai ne visada būna labai ryškūs, jie gali būti ir beveik nepastebimi.
Apie amžių galima spręsti ir iš gyvūno elgesio. Jauni gyvūnai yra smalsūs, įveikia didesnius atstumus. Kuo žvėris senesnis, tuo labiau tikėtina, kad jis bus atsargesnis ir gyvens vienoje vietoje.
Priimant sprendimą turi sutapti bent keli požymiai. Pavyzdžiui, žila galva ir ploni ragai – gyvūnas tikrai yra jaunas ir saugotinas. Žila galva ir stori ragai – senas.
Tiksliausiai amžių galima nustatyti iš dantų – kuo gyvūnas senesnis, tuo labiau nudilęs emalis, atsidengia tamsesnės spalvos dentinas. Aišku, tokį rodiklį bus galima įvertinti tik sumedžiojus.
Kartu su dantimis galima įvertinti rago kamienus: jaunų gyvūnų jie ploni, senų – storesni ir didesni.
Į mišką su vilbyne
Kaip naudoti vilbynę stirninų medžioklėje? Sėkmingai šiuo medžioklės būdu galima užsiimti tik trumpai prieš medžioklės sezoną – maždaug nuo liepos 25 d. iki rugpjūčio 10 d., kol vyksta ruja. Vis dėlto efektyviai vilbynė veiks dar trumpesnį laiką – kelios paskutinės liepos dienos ir tiek, kiek lieka rugpjūtį. Taigi įgyti patirties yra gana sunku, o stirninai turi puikią klausą ir lengvai atskiria dirbtinius garsus nuo tikrųjų. Vis dėlto vilbyne galima atkreipti stirnino dėmesį visą sezoną. Vasaros pradžioje jis greičiausiai į garsą neis, bet smalsumo vedamas gali ir priartėti.
Vienas įdomiausių, bet ir sudėtingiausių stirninų medžioklės būdų yra vilioti mėgdžiojant stirnos ar stirniuko cypimą. Stirna, aišku, tokią komunikaciją naudoja ne dėl stirnino, o dėl jauniklio, stirniukas – dėl mamos. Jo garso tonas yra aukštesnis, stirnos – žemesnis. Na, o stirninas šiais signalais naudojasi norėdamas sužinoti, kur yra stirna.
Geriausio stirnino reikia ieškoti ten, kur yra geriausios gyvenimo sąlygos stirninams. Tokioje vietoje turi būti geros ganyklos, todėl tinkamiausi yra nauji kirtimai – iškirsti šią ar praeitą žiemą. Stirnos vasarą mėgsta ne tik žolę, bet ir jaunas lapuočių atžalas. Be to, per tokį kirtimą eina ir uogautojai, grybautojai ir turistai, sudarydami stirnoms ramias sąlygas. Žiemos pabaigoje telieka apvažiuoti medžioklės apylinkę ir išsiaiškinti, kur šviežios proskynos, bei įrengti jose bokštelį stirnų medžioklei vasarą. Vienas niuansas: prasčiausia vieta medžioklės bokšteliui statyti yra pamiškė. Vietą reikia rinktis taip, kad gyvūnas negalėtų medžiotojo apeiti nepastebėtas.
Stirnino ribų stulpelis
Stirninai žymisi teritoriją ir labai pavyzdingai saugo ją nuo konkurentų. Teritorijos ribas rodo nutrinta medžių žievė. Dažniausiai ragai trinami į nedideles eglutes ir pušeles. Pažymėjęs rujos vietą, stirninas mėgsta pakapstyti žemę ten pat, kur trynėsi ragus, kad kvapu praneštų konkurentams apie savo buvimą.
Rujos pradžioje, ypač jeigu trūksta patirties, geriau nebandyti medžioti naudojant vilbynę. Kol neapvaisintos dauguma stirnų, patinai gali neatsiliepti net į labai gerai pamėgdžiotą garsą. Jie labai greitai įmena netikrus garsus, be to, ne tik dėl tono. Jeigu suklysi, tą sezoną toje pačioje vietoje stirnino antrą kartą prisišaukti nebepavyks.
Pradedančiajam geriau pradėti nuo raginių ar medinių vilbynių su atviru liežuvėliu. Garso aukštis jose reguliuojamas varžteliu.
Manoma, kad stirninas nėra lengvatikis ir žino, kad merginos medžiuose negyvena. Daugelis mano, kad cypsėti iš bokštelio nėra prasmės, bet taip tikrai nėra – rujos įkarštyje stirninas ateis ir pacypsėjus iš bokštelio. Be to, šūvis iš bokštelio saugesnis.
Patyrę medžiotojai į plotus ateina jau nuo 16 valandos, vėliausiai – nuo 17, į iš anksto išsirinktą vietą. Medžioklės vieta turi būti gerai užmaskuota. Į ją reikia ateiti labai tyliai, nes stirninas ten jau yra ir klausosi! Niekada negalima pradėti cypsėti tuoj pat atėjus. Reikia išlaukti bent 20 minučių be garso ir judesių! Tada galima pradėti mėgdžioti. Atkreipkite dėmesį, kad į aukštesnio tono cypsėjimą gali atsiliepti stirna, kuri dėl kokios nors priežasties nebeturi jauniklio. Tarp cyptelėjimų reikia padaryti poros sekundžių pauzes.
Per seriją švilpti reikia į skirtingas puses pagal laikrodžio rodyklę, nes gyvūnas nestovi ramiai, o sukioja galvą. 5–6 cyptelėjimai serijoje, tarp jų – 1–2 minučių pauzė, per kurią reikia labai atidžiai stebėti aplinką. Po 2–3 serijų reikia padaryti bent 20 minučių pauzę, tada serijas galima pakartoti.
Kartais galima pabandyti kitą žaidimą – pamėgdžioti pavojaus šauksmą. Jauniklio pavojaus šauksmu privilioti stirną labai lengva, o stirniną galima apgauti stirnos pavojaus šauksmu, kurį ji išleidžia tada, kai ją netikėtai bando apvaisinti svetimas patinas, o stirna tam nepasirengusi. Teritorijos šeimininkas reaguotų iš karto, todėl šiam metodui reikia dviejų medžiotojų – sucypsėti ir iššauti vienu metu neįmanoma. Stirninas išlekia kaip akis išdegęs, o pamatęs, kad pavojus netikras, dingsta.
Naujasis žurnalo priedas jau prekyboje!
