Stirninų medžioklės sezonas įsibėgėjo, ir daugeliui medžiotojų tai yra vienas laukiamiausių metų laikotarpių. Dienos ilgos, vakarai prisipildo javų laukų ir žydinčių pievų kvapo, po saulėlydžio dangų puošia sidabriški debesys, o rujos apimti stirninai ieško savo išrinktųjų.
Šiuo metu, tinkamai maskuojantis, išnaudojant vėjo kryptį ir vietovės ypatybes, prie stirnino galima prisėlinti labai arti arba jį prisivilioti naudojant vilbynę. Stirninų viliojimas – vienas įdomiausių medžioklės būdų, kai tarp medžiotojo ir laukinio gyvūno užsimezga savotiška sąveika. Stirniną galima prisivilioti visai arti arba nukreipti į konkrečią vietą, kur šūvis bus saugus ir tikslus.
Medžioklės situacijos būna labai įvairios, todėl ne kiekvienas šūvis pataiko idealiai. Svarbu žinoti, kad gyvūno organizmas į kulkos pataikymą reaguoja skirtingai. Stebima reakcija gali suteikti daug informacijos apie pataikymo vietą dar prieš medžiotojui apžiūrint sumedžiotą stirniną ar kitą žvėrį arba peržiūrint vaizdo įrašą, jei šūvio momentas buvo nufilmuotas. Žinoma, nedaugelis filmuoja savo medžiokles, tačiau medžiojant su kolega, gidu ar sėdint bokštelyje tokia galimybė dažnai atsiranda.
Sėkmingos medžioklės pagrindas visų pirma yra tikslus šūvis. Priartėjus prie žvėries, jo kokybę lemia daugybė veiksnių. Pirmiausia – medžiotojo gebėjimas suvaldyti jaudulį, patikima atrama, nes šauti iš rankos galima, tačiau daug saugiau naudoti atraminę lazdą, specialų stovą, medžio kamieną, bokštelio kraštą ar kitą tvirtą atramos tašką. Ne mažiau svarbu reguliariai pasitikrinti ginklą šaudykloje, tačiau svarbiausios visada išlieka žinios.
Kaip gyvūnas reaguoja į pataikymą į skirtingas kūno vietas
Aukštas pataikymas į krūtinės ląstą
Pataikymas į viršutinę krūtinės ląstos dalį, mentės srityje, dažniausiai sukelia staigų šuolį, po kurio gyvūnas toliau bėga. Net ir mirtinas sužeidimas ne visada reiškia, kad žvėris kris vietoje, todėl labai svarbu įsidėmėti jo pabėgimo kryptį.
Vienas nesėkmingiausių pataikymų į krūtinės ląstą yra šūvis į ertmę po stuburu ir virš plaučių. Tokiu atveju gyvūnas gali nubėgti labai toli, o jei nepažeistos stambiosios kraujagyslės ir neprasideda gausus nukraujavimas, jis gali net išgyventi.
Pataikymas į kepenis
Pataikius į kepenis, gyvūnas dažnai tampa vangus, šiek tiek susikūprina ir nubėga vidutiniu tempu. Tokiu atveju jis beveik neabejotinai pabėgs, tačiau didelio atstumo įveikti nebegalės, nes kepenys ne veltui vadinamos kraujo rezervuaru – jų pažeidimas sukelia labai greitą ir gausų kraujo netekimą.
Pataikymas į širdį
Pataikymas į širdies sritį, po mente, paprastai sukelia labai staigią reakciją. Gyvūnas stipriai atsispiria ir nubėga, tačiau dažniausiai įveikia tik nedidelį atstumą.
Daugelis medžiotojų žino, kad pataikymas į vadinamąjį dešimtuką dar nereiškia, jog žvėris kris vietoje. Stirninas gali nubėgti nuo dešimties iki penkiasdešimties metrų, šernas – net tris kartus toliau. Taip pat ir taurusis elnias, pataikius į širdį, gali nubėgti gana didelį atstumą.
Paaiškinimas paprastas. Šūvio metu organizme išsiskiria didelis kiekis adrenalino, raumenys dar būna prisotinti deguonies, todėl organizmas kurį laiką gali veikti net ir tada, kai širdis jau nebepumpuoja kraujo.
Pataikymas į pilvo ertmę
Pataikymas į pilvo ertmę sukelia būdingą susikūprinusią laikyseną. Gyvūnas dažnai bėga lėčiau ir gali nueiti gana didelį atstumą. Tokiose situacijose ypač svarbu neskubėti pradėti paieškos.
Labiausiai tikėtina, kad žvėris netrukus atsiguls, ir jei nebus trikdomas, ten ir liks. Žinoma, pasitaiko atvejų, kai pataikymas į pilvą reiškia ilgą ir sudėtingą paiešką, tačiau tai dažniau būdinga šernams ir tauriesiems elniams, nes stirnos nėra tokios ištvermingos.
Vadinamasis žaliasis dešimtukas tikrai nėra geras šūvis, nes, pirma, sukelia gyvūnui kančias ir, antra, blogina žvėrienos kokybę.
Įdomus pastebėjimas
Anksti ryte sumedžiotų stirninų, kurie ką tik buvo prisipildę skrandį šviežiu pašaru, virškinamojo trakto turinys neturi įprasto nemalonaus kvapo – jis labiau primena šviežiai sukramtytos žolės aromatą. Taip pat stirninų, besimaitinusių žirnių laukuose, šviesiai žalias skrandžio turinys dažnai skleidžia salstelėjusį, tarsi lengvai raugintos žirnių košės kvapą.
Pataikymas į kaklo slankstelius arba stuburą
Pataikymas į kaklo slankstelius paprastai sukelia momentinį kritimą arba visišką judėjimo praradimą.
Pataikymas į stuburą dažniausiai taip pat sukelia momentinį kritimą. Dauguma medžiotojų stengiasi tokio pataikymo išvengti, nes jis sugadina vertingiausias skerdenos dalis. Tokiu atveju nugarinė būna pažeista, o naudojant ekspansinę švino kulką, smūgis į stambų kaulą gali lemti, kad nemaža dalis mėsos bus užteršta švino skeveldromis. Tyrimai, įskaitant rentgeno nuotraukas, rodo, kad švino dalelės iš ekspansinių kulkų gali pasklisti gana toli nuo pataikymo vietos. Pavyzdžiui, briedžio organizme mikroskopinių švino dalelių buvo aptikta maždaug vieno metro atstumu nuo šūvio vietos. Todėl vis daugiau medžiotojų renkasi ekspansines bešvines kulkas.
Pataikius į užpakalinę stuburo dalį, gyvūnas gali iš dalies išlaikyti judrumą, tačiau nebegali pabėgti. Todėl būtina nedelsiant patikrinti šūvio rezultatą ir kuo greičiau nutraukti gyvūno kančias.
Reikia prisiminti, kad kiekvienas šūvis yra skirtingas, o gyvūno reakciją gali lemti kulkos konstrukcija, kontaktas su kaulu, šūvio atstumas ir pataikymo kampas. Daugeliui medžiotojų yra tekę matyti situaciją, kai atrodė, jog žvėris stovi visiškai šonu, tačiau kulkos išėjimo anga nebuvo tiesiai priešais įėjimo vietą, o buvo pasislinkusi įstrižai per kūną. Taip gali nutikti, jei gyvūno padėtis buvo netiksliai įvertinta arba kulka, kūno viduje atsitrenkusi į kaulą, pakeitė savo trajektoriją.
Pataikymas į kojas
Pataikymas į koją dažniausiai sukelia labai ryškią ir iš karto pastebimą reakciją. Gyvūnas gali suklupti, pargriūti ant kelių ar net ant šono, tačiau jei nepažeistas stuburas ar kiti gyvybiškai svarbūs organai, dažniausiai po akimirkos atsistoja ir mėgina pabėgti. Priklausomai nuo sužeidimo sunkumo, jis gali bėgti trimis kojomis, vilkti sužeistą galūnę arba aiškiai šlubuoti.
Toks pataikymas savaime nėra mirtinas, todėl medžiotojas privalo nedelsdamas įvertinti situaciją ir būti pasirengęs kuo greičiau atlikti pakartotinį tikslų šūvį, kad gyvūnas nepatirtų bereikalingų kančių. Jei gyvūnui pavyksta pabėgti, būtina įsidėmėti jo bėgimo kryptį ir, jei reikia, nedelsiant pradėti paiešką, pasitelkiant kraujasekį šunį.
Reikia ir toliau stebėti
Viena svarbiausių medžiotojo savybių – kantrybė ir gebėjimas išlikti ramiam. Jauniems medžiotojams tai ne visada lengva, tačiau reikia prisiminti, kad ramus ir apgalvotas šūvis yra medžiotojo atsakomybė ir pareiga gyvūnui. Būtent toks šūvis duoda geriausią rezultatą.
Nuspaudus nuleistuką, kad neprarastumėte kulkos trajektorijos ir nepamestumėte gyvūno iš akių, būtina toliau stebėti vaizdą per optinį taikiklį. Tuomet medžiotojas gali pamatyti gyvūno reakciją į šūvį, apytikriai įvertinti pataikymo rezultatą ir iš anksto pasirengti galimai paieškai arba nuspręsti, kad prieš einant prie žvėries verta šiek tiek palaukti. Todėl senosiose medžioklės knygose ir šiuolaikinėje literatūroje dažnai pateikiamos tokios schemos, kurios padeda vizualiai įsiminti gyvūno reakcijas į skirtingus pataikymus ir vėliau medžioklėje automatiškai suprasti, kas iš tikrųjų įvyko.
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
