Vasaros viduryje stirnų gyvenimas pastebimai pasikeičia. Dar birželį savo teritorijoje ramiai besilaikęs stirninas tampa vis aktyvesnis, dažniau tikrina jos ribas, vaikosi konkurentus ir ieško poruotis pasirengusių patelių. Prasideda stirnų ruja, o kartu ir vienas įdomiausių stirninų medžioklės laikotarpių. Būtent tada medžiotojas gali pasinaudoti stirnų tarpusavio bendravimu ir pamėginti prisivilioti stirniną mėgdžiodamas patelės arba jauniklio balsą.
Tačiau stirninas reaguoja ne į bet kokį garsą ir ne bet kuriuo metu. Viliojimo sėkmė priklauso nuo rujos etapo, stirnų gausos, lyčių santykio, oro sąlygų, konkretaus stirnino amžiaus ir jo padėties vietos populiacijoje. Norint suprasti, kodėl vieną dieną stirninas į balsą atbėga beveik nedvejodamas, o kitą visiškai nereaguoja, pirmiausia reikia pažvelgti į jo organizme vykstančius procesus.
Viskas prasideda dar iki rujos
Stirna (Capreolus capreolus) yra sezoniškai besidauginantis gyvūnas. Patinų reprodukcinis ciklas susijęs su metų laikų kaita ir šviesiosios paros dalies trukme. Artėjant vasarai, stirninų organizme aktyvėja lytinė sistema, didėja sėklidės, prasideda intensyvi spermatozoidų gamyba ir kyla testosterono lygis.
Testosteronas nėra vien agresijos hormonas. Jis susijęs su visa stirnino reprodukcine elgsena. Didėjant jo koncentracijai, stiprėja teritorinis elgesys, susidomėjimas patelėmis ir pasirengimas konkuruoti su kitais patinais. Stirninas dažniau žymi teritoriją, trina ragus ir galvą į jaunus medelius, kapsto žemę, palieka kvapines žymes ir tikrina vietas, kuriomis reguliariai juda stirnos.
Moksliniai tyrimai rodo, kad stirninų lytinė sistema per metus išgyvena labai aiškų ciklą. Po reprodukcinio laikotarpio jos aktyvumas palaipsniui sumažėja, o prieš kitą rują vėl sustiprėja. Stirninų testosterono ir sėklidžių pokyčiai nėra staigus vienos dienos įvykis. Organizmas rujai rengiasi palaipsniui, todėl teritorinis elgesys gali būti ryškus gerokai anksčiau, negu prasideda aktyvus poravimasis. Tyrimas apie stirninų testosterono pokyčius Tyrimas apie sezoninį stirninų reprodukcinį ciklą
Teritorija užimama dar pavasarį
Subrendę stirninai teritorijas pradeda formuoti ir saugoti pavasarį. Stipresni patinai užima tinkamiausias vietas, kuriose yra pakankamai pašaro, priedangos ir reguliariai laikosi stirnos. Teritorijos ribos nėra pažymėtos žmogui aiškiai matomomis linijomis, tačiau gyvūnams jas nurodo kvapas, ištrinti medeliai, iškapstyta žemė ir ankstesni susidūrimai su kaimynais.
Jaunesni stirninai dažnai laikosi teritorijų pakraščiuose arba juda tarp stipresnių patinų užimtų plotų. Jie gali mėginti pasinaudoti trumpu momentu, kai teritorijos šeimininkas seka stirną arba yra nutolęs. Vyresnis ir fiziškai stiprus stirninas paprastai elgiasi ramiau, tačiau į konkurento pasirodymą savo teritorijoje gali reaguoti labai ryžtingai.
Artėjant rujai stirninai vis dažniau seka pateles. Teritorijos kontrolė ir patelės paieška pradeda persidengti. Stirninas ne tik veja konkurentus, bet ir nuolat tikrina vietas, kuriose gali pasirodyti rujoti pradedanti stirna.
Kada prasideda aktyviausia ruja
Mūsų regione pirmieji aiškūs rujos požymiai dažniausiai pastebimi liepos viduryje. Aktyviausias laikotarpis paprastai tęsiasi nuo liepos antrosios pusės iki rugpjūčio pirmosios pusės, tačiau konkrečios datos kasmet gali šiek tiek skirtis.
Rujos pradžią ir eigą veikia geografinė vieta, vietos mikroklimatas, stirnų tankis, patelių amžius bei individuali jų fiziologinė būklė. Todėl viename medžioklės plotų vienete stirninai jau gali aktyviai vaikytis pateles, o kitame, esančiame vos už keliolikos kilometrų, tikrasis sujudimas prasidės kiek vėliau.
Karštomis dienomis didžioji dalis aktyvumo gali persikelti į ankstyvą rytą, vėlyvą vakarą arba naktį. Vis dėlto rujos įkarštyje stirninas paskui patelę gali pasirodyti ir vidurdienį. Lietus, stiprus vėjas ir staigus temperatūros kritimas dažnai sumažina matomą gyvūnų aktyvumą, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad ruja sustojo. Gyvūnai gali laikytis tankesnėje augalijoje ir būti sunkiau pastebimi.
Kodėl stirninas bėga ratu
Rujoti pasirengusi stirna juda patino teritorijoje, o stirninas ją atkakliai seka. Ilgiau trunkantis vaikymasis kartais suformuoja pievoje, javų lauke ar miško aikštelėje aiškiai matomą apskritą taką. Tokie rujos ratai yra vienas lengviausiai atpažįstamų aktyvaus poravimosi požymių.
Stirninas seka patelės kvapą, tikrina jos pasirengimą poruotis ir stengiasi neįsileisti konkurentų. Šiuo metu jo dėmesys gali būti taip sutelktas į stirną, kad gyvūnas trumpam tampa mažiau atsargus. Tačiau tai nereiškia, kad per rują stirninai visiškai praranda budrumą. Išgirdęs neįprastą garsą, užuodęs žmogų ar pastebėjęs judesį, net ir labai susijaudinęs patinas gali akimirksniu pasitraukti.
Kaip veikia stirnino viliojimas
Stirninų viliojimas paremtas ne vien smalsumu. Rujos metu patinas aktyviai ieško poruotis pasirengusios stirnos ir reaguoja į garsą, kuris gali reikšti, kad jo teritorijoje yra patelė. Išgirdęs tokį balsą, stirninas mėgina nustatyti garso kryptį ir gali prieiti patikrinti.
Reakcija priklauso nuo konkretaus rujos etapo. Prieš aktyviausią rują stirniną gali sudominti stirnos kontaktinis balsas, tačiau jis dar nebūtinai skubės tiesiai prie garso šaltinio. Rujos įkarštyje patinas gali sureaguoti labai greitai, ypač jeigu tuo metu nėra su patele. Jeigu stirninas jau lydi rujoti pasirengusią stirną, į dirbtinį garsą jis gali visiškai nereaguoti. Jam nereikia ieškoti kitos patelės, nes viena jau yra šalia.
Rujos pabaigoje viliojimas vėl gali būti veiksmingas. Dalis stirninų dar aktyviai tikrina teritoriją ir ieško vėliau rujoti pradėjusių patelių. Vis dėlto šiuo metu reakcijos paprastai tampa retesnės ir sunkiau prognozuojamos.
Kokius balsus galima naudoti
Vienas dažniausiai naudojamų garsų yra ramus stirnos kontaktinis balsas. Tai trumpas, aukštas ir gana tylus signalas, kuriuo stirnos palaiko tarpusavio ryšį. Medžiotojui tai yra saugiausias garsas viliojimo pradžioje. Jis nekuria įspūdžio, kad gyvūnas atsidūrė kritinėje situacijoje, todėl tinkamai atliktas neturėtų iš karto sukelti įtarimo.
Intensyvesnis patelės balsas imituoja rujos metu patino persekiojamos arba jo dėmesio ieškančios stirnos skleidžiamą garsą. Jis gali paskatinti stirniną reaguoti greičiau, tačiau jį reikėtų naudoti tik tada, kai ramus kontaktinis balsas nesuveikė. Pernelyg garsus, dažnas ir monotoniškas viliojimas natūraliai nebeskamba.
Jauniklio balsas pirmiausia skirtas stirnai privilioti. Išgirdusi tariamą jauniklio pagalbos ar nerimo signalą, patelė gali ateiti patikrinti situacijos. Rujos metu paskui ją gali pasirodyti ir stirninas. Tačiau stiprus jauniklio nelaimės balsas nėra neutralus signalas. Jis gali sukelti patelės nerimą, todėl neturėtų būti kartojamas ilgai ir be pertraukų.
Kartais naudojamas ir pavojaus ar nerimo apimtos stirnos balsas. Jis gali sudominti netoliese esantį stirniną, tačiau netiksliai atkurtas garsas gali duoti priešingą rezultatą. Gyvūnas gali sustoti tankmėje, mėginti apeiti medžiotoją pavėjui arba visai pasitraukti.
Kaip vilioti praktiškai
Viliojimo vietą reikia pasirinkti dar prieš pradedant skleisti garsus. Medžiotojas turi atsisėsti taip, kad galėtų stebėti tikėtinas stirnino pasirodymo kryptis, tačiau pats liktų priedangoje. Ypač svarbi vėjo kryptis. Stirninas gali neiti tiesiai prie garso šaltinio, o mėginti jį apeiti ir patikrinti kvapą.
Atėjus į vietą verta palaukti, kol aplinka nurims. Tik tuomet galima pradėti nuo kelių tylių kontaktinių signalų. Po jų būtina daryti kelių minučių pauzę ir atidžiai stebėti aplinką. Stirninas gali pasirodyti greitai, tačiau gali artintis labai atsargiai ir kelias minutes stovėti beveik nepastebimas.
Jeigu reakcijos nėra, balsą galima pakartoti ir šiek tiek sustiprinti. Tik vėliau verta pereiti prie intensyvesnio stirnos arba jauniklio balso. Vilioti be pertraukos nereikia. Gamtoje stirna retai skleidžia visiškai vienodus garsus ilgomis serijomis, todėl toks signalas gali sukelti įtarimą.
Medžiotojas turi būti pasirengęs dar prieš pirmąjį garsą. Pasirodęs stirninas gali sustoti vos kelioms sekundėms. Kartais jis ateina tyliai, kartais iššoka iš augalijos labai greitai, o kartais sustoja tokioje vietoje, iš kurios pats puikiai mato medžiotoją, nors žmogus gyvūno dar nepastebėjo.
Dažniausios klaidos
Viena pagrindinių klaidų yra per anksti pradėtas intensyvus viliojimas. Jeigu stirninai dar nėra pasirengę aktyviai ieškoti patelių, garsas gali jų nesudominti. Kita klaida yra pernelyg dažnas ir garsus signalų kartojimas. Daugiau garso nebūtinai reiškia didesnę sėkmę.
Medžiotojai taip pat neretai per greitai palieka vietą. Stirninas gali ateiti ne iš karto. Jis gali ilgai stovėti priedangoje, klausytis ir mėginti užuosti tariamą stirną. Atsistojęs ar pradėjęs judėti medžiotojas dažnai pamato tik tolstantį gyvūną.
Dar viena klaida yra nepakankamas dėmesys vėjui. Stirninas gali atrodyti visiškai užvaldytas rujos, tačiau jo uoslė niekur nedingsta. Net ir tinkamai pamėgdžiotas balsas nepadės, jeigu gyvūnas užuos žmogų.
Ruja nėra vien kelių savaičių chaosas
Stirnų ruja yra ilgiau trunkančio biologinio proceso kulminacija. Testosterono lygis, teritorijų formavimas, kvapinės žymės, konkurentų vaikymas ir patelių paieška susijungia į vieną sistemą. Viliojimas veikia todėl, kad medžiotojas pasinaudoja šia sistema ir pamėgdžioja signalus, kurie stirninui tuo metu turi konkrečią biologinę reikšmę.
Sėkmingiausias viliojimas paprastai nėra garsiausias. Daug svarbiau tinkamas laikas, teisingai pasirinkta vieta, palankus vėjas, natūralus garsas ir kantrybė. Suprantant stirninų elgseną, viliojimas tampa ne atsitiktiniu bandymu, o apgalvotu medžioklės būdu.
Elnių minus 21 000, o mes sprendžiame, kas yra tamsusis paros metas. Pokalbiai apie medžioklę #88
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
