Dešimtmečius žmogaus priešistorė buvo aiškinama pagal labai paprastą modelį. Vyrai medžiojo, o moterys rinko augalus, prižiūrėjo vaikus ir laukė medžiotojų stovykloje. Šis požiūris taip giliai įsitvirtino populiariojoje kultūroje, vadovėliuose ir net mokslinėse interpretacijose, kad uolų piešiniuose pavaizduotas ginkluotas žmogus beveik automatiškai buvo laikomas vyru.
Naujesni archeologiniai tyrimai rodo gerokai sudėtingesnį vaizdą. Moterų kapuose aptinkama stambiųjų gyvūnų medžioklei skirtų įrankių, o kai kuriuose priešistoriniuose uolų piešiniuose moterys vaizduojamos su lankais ir strėlėmis, persekiojančios gyvūnus ar dalyvaujančios bendrose medžioklėse. Etnografiniai duomenys taip pat liudija, kad medžioklė ne visose medžiotojų ir rankiotojų bendruomenėse buvo vien vyrų veikla.
Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad reikia atskirti tris skirtingas įrodymų grupes. Kapai su medžioklės įrankiais yra tiesioginiai archeologiniai duomenys, uolų piešiniai reikalauja interpretacijos, o šiuolaikinių ar neseniai gyvavusių medžiotojų ir rankiotojų bendruomenių tyrimai negali būti automatiškai perkeliami į priešistorę.
Devynių tūkstančių metų senumo medžiotojos kapas
Vienas svarbiausių atradimų buvo padarytas 2018 metais Vilamaja Patžos archeologinėje vietovėje Peru Andų aukštikalnėse. Maždaug 3925 metrų aukštyje archeologai aptiko maždaug prieš devynis tūkstančius metų palaidoto jauno žmogaus kapą.
Šalia palaikų buvo rastas gausus įrankių rinkinys. Jį sudarė akmeniniai svaidomųjų ginklų antgaliai, skeltės, gremžtukai, galimas peilis, gyvūnų dorojimo įrankiai ir raudonosios ochros gabalėliai. Pagal radinių išsidėstymą tyrėjai nusprendė, kad tai buvo vientisas stambiųjų gyvūnų medžioklės ir laimikio dorojimo priemonių rinkinys.
Iš pradžių manyta, kad palaidotas žmogus buvo vyras. Tačiau osteologinis tyrimas sukėlė abejonių, o dantų emalio baltymų analizė patvirtino, kad palaikai priklausė jaunai moteriai. Tyrėjų vertinimu, mirties metu jai buvo maždaug septyniolika–devyniolika metų.
Izotopinė analizė parodė, kad ji maitinosi ir sausumos augalais, ir gyvūninės kilmės maistu. Archeologinio konteksto, įrankių padėties, žmogaus lyties nustatymo ir kitų tyrimų visuma leido mokslininkams šį kapą laikyti patikimiausiu ankstyvosios medžiotojos palaidojimo atveju Amerikoje.
2020 metais žurnale Science Advances paskelbto tyrimo autoriai neapsiribojo vien šiuo radiniu. Jie peržiūrėjo duomenis apie 429 vėlyvojo pleistoceno ir ankstyvojo holoceno laikotarpių žmones iš 107 archeologinių vietovių Šiaurės ir Pietų Amerikoje.
Su stambiųjų gyvūnų medžioklės įrankiais buvo susieti 27 asmenys, kurių lytis buvo nustatyta. Vienuolika iš jų buvo moterys, o šešiolika – vyrai. Remdamiesi statistiniu modeliavimu tyrėjai apskaičiavo, kad moterys galėjo sudaryti maždaug 30–50 proc. ankstyvųjų stambiųjų gyvūnų medžiotojų tirtose populiacijose.
Tačiau šie skaičiai nereiškia, kad galima tvirtai teigti, jog visose priešistorinėse Amerikos bendruomenėse pusė medžiotojų buvo moterys. Patys tyrimo autoriai nurodė archeologinių duomenų ribotumą. Ne visi kapai vienodai gerai išlikę, ne visų asmenų lytis nustatyta biomolekuliniais metodais, o kartu su žmogumi palaidotas ginklas ne visada neabejotinai įrodo jo kasdienę veiklą.
Vilamaja Patžos kapas išsiskiria tuo, kad palaidojimo kontekstas buvo vientisas, palaikų lytis patvirtinta keliais metodais, o įrankių rinkinys aiškiai susijęs su medžiokle ir gyvūnų dorojimu.
Moterys medžiotojos Centrinės Indijos uolų piešiniuose
Kitą svarbią įrodymų grupę sudaro Centrinės Indijos uolų piešiniai. Archeologė Meenakshi Dubey-Pathak 2020 metais paskelbtame darbe Women in Indian Rock Art išanalizavo moterų atvaizdus Madhja Pradešo, Čhatisgarho ir Radžastano uolų mene.
Indijos uolų piešiniai šiuo požiūriu yra ypač svarbūs. Europos paleolito mene dažniausiai vaizduoti gyvūnai, o žmonių figūros retos ir dažnai labai schematiškos. Centrinės Indijos piešiniuose žmonės vaizduojami gerokai dažniau, o jų apranga, kūno forma, papuošalai, ginklai ir atliekami veiksmai kai kuriais atvejais leidžia tyrėjams spręsti apie jų lytį.
Mezolito laikotarpiui priskiriamame Belkhandaro uolų patvėrės piešinyje Boryje, Pačmarhio regione, pavaizduota šerno medžioklė. Gyvūną supa vyrai ir moterys. Urdėno vietovės piešiniuose moterys kartu su vyrais vejasi medžiojamus gyvūnus.
Kitoje scenoje moteris vaizduojama įtempianti lanką. Netoliese esantys žmonės šoka, groja ir, kaip mano tyrimo autorė, gali švęsti sėkmingą medžioklę. Bhimbetkos uolų piešiniuose tyrėjai nurodo devynias medžioklės scenas, kuriose medžiotojomis laikomos moterų figūros.
Pačmarhio uolų mene aptikta ir nėščia moteris su lanku bei trimis strėlėmis. Jos pilvo forma ir kiti figūros bruožai tyrimo autorės interpretuojami kaip nėštumo požymiai. Šis atvaizdas ypač reikšmingas, nes prieštarauja įsitvirtinusiam įsivaizdavimui, kad nėštumas savaime visiškai atskyrė moterį nuo medžioklės veiklos.
Vis dėlto uolų piešinys nėra fotografija ar rašytinis dokumentas. Figūros lytis ir scenos prasmė nustatoma pagal kūno formą, aprangą, papuošalus, ginklus, figūrų tarpusavio ryšį ir etnografines analogijas. Kai kurios scenos gali vaizduoti tikrą medžioklę, kitos – ritualą, pasakojimą, mitologinį įvykį ar sėkmingos medžioklės šventę. Todėl šiuos atvaizdus būtina vertinti kartu su jų archeologiniu kontekstu.
Moterys Ispanijos Levanto uolų mene
Moterų vaidmuo nagrinėtas ir Ispanijos Levanto uolų mene. Šis menas paplitęs rytinėje Pirėnų pusiasalio dalyje ir pasižymi dinamiškomis žmonių, gyvūnų, medžioklių, kovų, šokių bei kasdienės veiklos scenomis.
2002 metais archeologė Trinidad Escoriza Mateu paskelbė tyrimą Representations of Women in Spanish Levantine Rock Art. Autorė analizavo požymius, pagal kuriuos galima identifikuoti moterų figūras, ir jų vietą bendrose scenose. Tyrime nurodyta, kad moterys vaizduojamos atliekant įvairias veiklas, o kai kurios moterų figūros įtrauktos ir į medžioklės scenas. Vienas iš minimų pavyzdžių yra El Milano uolų patvėrė Mursijoje.
Tačiau Ispanijos Levanto mene moterys medžioklės scenose vaizduojamos rečiau nei vyrai. T. Escoriza Mateu tai siejo ne vien su galima darbo pasidalijimo sistema, bet ir su tuo, kokias veiklas priešistorinės bendruomenės laikė vertomis įamžinti uolų mene.
2024 metais paskelbtoje platesnėje Ispanijos Levanto moterų atvaizdų tyrimų apžvalgoje Margarita Díaz-Andreu, Laura Fernández Macías ir Neemias Santos da Rosa nagrinėjo, kaip archeologų požiūrį nuo XX amžiaus pradžios veikė to meto visuomenėje vyravę lyčių stereotipai. Autoriai pažymėjo, kad ilgą laiką ginkluotos arba aiškių lyties požymių neturinčios figūros dažnai automatiškai buvo laikomos vyrais, o moterų atvaizdai pirmiausia sieti su motinyste, šokiais, vaisingumu ar buitine veikla.
Tai nereiškia, kad kiekvieną priešistorinį lankininką dabar reikėtų paskelbti moterimi. Tyrimas atkreipia dėmesį į kitą problemą – figūros lytis negali būti nustatoma vien pagal iš anksto susikurtą įsitikinimą, kad medžiotojas būtinai turėjo būti vyras.
Ką rodo medžiotojų ir rankiotojų bendruomenių tyrimai
2023 metais žurnale PLOS ONE paskelbtame tyrime buvo išanalizuoti etnografiniai duomenys apie 63 medžiotojų ir rankiotojų visuomenes iš Šiaurės ir Pietų Amerikos, Afrikos, Australijos, Azijos bei Okeanijos.
Penkiasdešimtyje iš 63 tirtų visuomenių, arba 79 proc., buvo rasta dokumentuotų duomenų apie moterų dalyvavimą medžioklėje. Iš 41 visuomenės, apie kurią buvo pakankamai duomenų medžioklės pobūdžiui įvertinti, 36 visuomenėse moterų medžioklė apibūdinta kaip tikslinga, o ne vien atsitiktinis gyvūno sumedžiojimas užsiimant kita veikla.
Moterys medžiojo įvairaus dydžio gyvūnus. Kai kuriose bendruomenėse jos daugiausia gaudė smulkius gyvūnus, kitose dalyvavo vidutinių ar stambių gyvūnų medžioklėse. Jos medžiojo vienos, kartu su vyrais, kitomis moterimis, vaikais ar šunimis. Naudoti lankai, strėlės, ietys, peiliai, tinklai, spąstai ir kitos priemonės.
Šis tyrimas remiasi XIX–XXI amžiaus etnografiniais aprašymais, todėl jis tiesiogiai neįrodo, kaip žmonės gyveno prieš devynis ar dvidešimt tūkstančių metų. Be to, 2024 metais prie publikacijos buvo paskelbtas pataisymas. Tyrimo rezultatus reikia vertinti kaip įrodymą, kad moterų medžioklė žmonių visuomenėse nėra nei neįmanoma, nei išskirtinai moderni veikla, tačiau etnografiniai duomenys negali pakeisti konkrečių archeologinių įrodymų.
Ar moterų kūnas buvo pritaikytas medžioklei
Dar vieną požiūrį 2023 metais pasiūlė antropologės Sarah Lacy ir Cara Ocobock. Žurnale American Anthropologist paskelbtuose dviejuose tarpusavyje susijusiuose straipsniuose jos atskirai nagrinėjo archeologinius ir fiziologinius argumentus, kuriais ilgą laiką buvo grindžiamas modelis vyras medžiotojas, moteris rankiotoja.
Autorių teigimu, turimi duomenys nepatvirtina, kad paleolito visuomenėse egzistavo visuotinis ir griežtas darbų pasidalijimas pagal lytį. Vyrų ir moterų skeletuose aptinkami panašūs su intensyviu fiziniu krūviu ir traumomis susiję požymiai. Įkapės, įrankiai, mitybos duomenys ir meniniai atvaizdai taip pat neleidžia visų su medžiokle susijusių radinių automatiškai priskirti tik vyrams.
Fiziologijos analizė rodo, kad didesnė vidutinė vyrų raumenų masė galėjo suteikti pranašumą veiklose, kurioms reikėjo didelės jėgos ir greičio. Tačiau medžioklė ne visada buvo trumpa jėgos dvikova su gyvūnu. Ilgai sekti laimikį, įveikti didelius atstumus ir išlaikyti pastovų fizinį krūvį reikėjo ištvermės.
S. Lacy ir C. Ocobock atkreipė dėmesį į estrogeno poveikį organizmui. Šis hormonas padeda efektyviau naudoti riebalus kaip ilgiau išliekantį energijos šaltinį, tausoti angliavandenių atsargas ir mažinti raumenų irimą per ilgalaikį krūvį. Tai nereiškia, kad visos moterys buvo ištvermingesnės už visus vyrus, tačiau paneigia prielaidą, kad moters fiziologija savaime darė ją netinkamą medžioklei.
Populiariojoje žiniasklaidoje šie darbai kartais pristatomi kaip galutinis įrodymas, kad moterys ir vyrai milijonus metų medžiojo vienodai. Pačios mokslinės publikacijos tokio universalaus teiginio nepagrindžia. Jos parodo ką kita: biologinių priežasčių iš anksto pašalinti moteris iš paleolito medžioklės nėra, o konkretų darbo pasidalijimą turėjo lemti aplinka, medžioklės būdas ir bendruomenės socialinė sistema.
Ar senasis modelis visiškai klaidingas
Tyrimai neįrodo, kad visose akmens amžiaus visuomenėse vyrai ir moterys medžiojo vienodai arba kad aiškaus darbų pasidalijimo niekur nebuvo. Medžiotojų ir rankiotojų bendruomenės gyveno labai skirtingoje aplinkoje, naudojo skirtingus ginklus, medžiojo skirtingus gyvūnus ir turėjo savitas socialines sistemas.
Darbo pasidalijimas galėjo priklausyti nuo medžiojamo gyvūno, medžioklės būdo, sezono, žmonių skaičiaus, vaikų priežiūros galimybių ir bendruomenės tradicijų. Vienur stambiuosius gyvūnus galėjo medžioti daugiausia vyrai, kitur medžioklėje galėjo dalyvauti visi tam pasirengę bendruomenės nariai.
Svarbiausia naujųjų tyrimų išvada nėra teiginys, kad moterys visada medžiojo taip pat dažnai kaip vyrai. Jie rodo, kad senasis universalus modelis, kuriame visi vyrai yra medžiotojai, o visos moterys tik rankiotojos, yra pernelyg paprastas.
Devynių tūkstančių metų senumo moters kapas su stambiųjų gyvūnų medžioklės įrankiais, Centrinės Indijos mezolito piešiniai ir moterų atvaizdų tyrimai Ispanijoje suteikia pakankamą pagrindą teigti, kad moterys priešistorėje galėjo aktyviai dalyvauti medžioklėje. Kiek dažnai ir kokiomis sąlygomis jos tai darė, priklausė nuo konkrečios vietos, laikotarpio ir bendruomenės.
Female Hunters of the Early Americas
Women in Indian Rock Art
Representations of Women in Spanish Levantine Rock Art
From Graceful and Feminine to Silenced
The Myth of Man the Hunter
34 trofėjai Afrikoje, moterys seka medžiotoją, o krokodilas nevalgomas? Pokalbiai apie medžioklę #94
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
