Patirtis

Gerai privilioti – pusė darbo. 10 patarimų stirninų medžioklei0

Nuotrauka: Hans Veth, unsplash.com

Autorius Andrejis Belickis

Antras kulminacijos taškas stirnų medžioklėje po stirninų medžioklės pradžios – rujos metas. Pagaliau atėjo laikas medžioti vyriausiuosius stirninus, jau turinčius garbingus ragus. Žinoma, tik jeigu mokame juos prisišaukti, antraip jie liks nepastebėti. Medžioklės viliojant ekspertai dalijasi, į ką reikėtų atkreipti dėmesį.

Per savo ilgą gyvenimą visi padarome klaidų, kai kurie ne vieną kartą. Vieni teisinasi blogomis oro sąlygomis, kiti tiesiog pažaliuoja iš pykčio, treti dievagojasi, kad pasitaisys, o dar kam nors išvis niekas nesvarbu. Yra klaidų, kurios būtinos, kad tobulėtume, todėl jų neįmanoma išvengti. Taip pat yra ir daug klaidų, kurių galima išvengti, jeigu vadovaujamasi moto „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“.

Taigi pakalbėsime apie dalykus, vedančius mus prie sėkmės ir padarančius mus laimingus, apie priemones ir būdus, būtinus medžiotojui, norinčiam privilioti senąjį stirniną išeiti priešais šautuvą, apkerint jį rujos garsais. Tai yra stebuklas – medžioklės ir moteriškos traukos stebuklas, kurį perimame ir galime sėkmingai panaudoti tik tada, jeigu suprantame, kur slypi ši paslaptis ir ko mums reikia, kad tiesiogine prasme pasislėptume už moteriško patrauklumo kaukės. Pradėsime nuo dešimt įsakymų, kuriuos kiekvienas turi žinoti mintinai, kad ši medžioklė nusisektų.

1. SĖKMĖS NEBUS TINKAMAI NEPASIRENGUS

Geras medžiotojas pažįsta savo medžioklės plotą kaip savo penkis pirštus, nujaučia ir net žino, kur yra stirninai praėjus teritorinėms birželio kovoms. Jis pažįsta senuosius stirnų šeimos ponus, prie kurių neseniai prisijungė koks nors jaunuolis. Medžiotojas ypač stebi jų judėjimą, kaitą ir jungimąsi. Senieji stirninai praktiškai visuomet yra nepatiklūs ir labai suirzta, kai kas nors įlenda į jų teritoriją, todėl darytina tik tai, kas būtina, ir nereikia be reikalo jų trikdyti. Pasirinkite nepriekaištingą savaitgalio popietę ir ištyrinėkite vieną ar dvi viliojimo vietas prie kokio didelio medžio, padarykite ten takelį į slėptuvę, bet tik mintimis – nepradėkite iš karto versti medžių! Kiek užtruks nutiesti šį taką, priklauso nuo jo ilgio. Iš pradžių daugiau nieko ir nereikia!

2. SAIKINGI VILIOJIMO ŠŪKSNIAI

Pagaliau atėjo stirninų medžiotojų ilgai laukta paskutinė liepos savaitė, kai dalis stirnų jau aplakstytos. Šen bei ten dar koks vyresnis stirninas ieško naujų draugių, jaunesnieji juda iš vienos vietos į kitą. O mes juk norime pasišaukti tą senąjį patiną, kurį priešais šautuvą galima pastatyti beveik tik per šias dvi savaites. Taigi reikia sugalvoti ką nors, kas nebūtų taip patrauklu stirninų jaunimui: rujos pradžioje viliotina taip, kad artintųsi senas stirninas, pašonėje turintis vieną stirną, be to, vadovaujančią patelę, o taip daugiausia būna iki paskutinių liepos dienų. Stirną, o kartu su ja ir patiną turime privilioti jaudulio, baimės kupinu cypimu. Jį galima panaudoti tik labai labai taupiai. Miške nešūkaukite, nes galite taip viską sugadinti. Cyptelėkite tik kartą – iš pradžių ilgai, pilna gerkle, tada lengvai pakeltu ir galiausiai baimės ir nevilties kupinu tonu. Tada palaukite, ar miško tankmėje kas nors sujudės ar net krūptelės – tada bus aišku, ar padarėte tinkamai.

Nuotrauka: Kataryna Šterna

3. BET KURIUO ATVEJU SVARBIAU MATYTI NEGU PASISLĖPTI

Nesvarbu, ar kas nors triukšmauja, ar ne, turite būti pasirengę, nes visų pirma pasirodys stirna, iki kailio galiukų kupina įtarimų, ir tik tada stirninas. Turite būti pasirengę per pusę sekundės. Maskavimasis yra silpnoji viliojimo dalis, kurios per daug taikyti nereikia. Svarbiau nei pasislėpti yra gerai matyti ir greitai, nesusirietus, nukreipti ginklą bet kuria kryptimi. Kiekvienas nereikalingas judesys trukdo! Todėl krūmynų danga visuomet pasirenkama kaip laikina slėptuvė, prismaigsčius į žemę medžių šakų, kurios tęsiasi iki sėdmenų, panašios į tai, kas auga netoliese, nekrinta į akis ir gali uždengti mūsų kojas ir ant kelių padėtas rankas. Kadangi šakos turi būti gana šviežios, jas galima susmaigyti tik porą dienų prieš planuojamą medžioklę, ir kartais tenka net pakeisti, norint naudoti slėptuvę kelis kartus iki rugpjūčio vidurio.

4. VILIOJIMAS PER RUJOS KULMINACIJĄ

Rujos kulminacija – tai metas, kai praktiškai visos stirnos aplakstytos, o stirninai ieško vėlai rujoti pradėjusių jaunų ar neapvaisintų stirnų, kurios po trijų savaičių rujoja dar kartą. Jei oras palankus ir stirninai pernelyg nepavargę, priešais vamzdį patiną galima prisišaukti praktiškai visuomet. Tereikia elgtis tinkamai ir turi sutapti visos aplinkybės. Gana retai tai dvi ar trys dienos rugpjūčio pradžioje ir ne daugiau kaip pora valandų per dieną. Likusiu laiku medžiotojas beveik praranda tikėjimą savo jėgomis, nes išvaikščiojo visas galimas vietas ir padarė viską, ką tik galima, bet nieko, visiškai nieko nevyksta. Bet jau kitą dieną stirninai laksto nuo ryto iki vakaro, ir net nereikia stengtis. Tada pakanka sucypti net prastai ištepto dviračio ratu!

Nuotrauka: Kataryna Šterna

5. AUKŠTAS / ŽEMAS SLĖGIS, RAMUS / NERAMUS METAS

Kada, kuriomis dienomis ir kuriuo dienos metu šansai geriausi? Aukštas slėgis paprastai laikosi tada, kai geros oro sąlygos, nedidelė drėgmė, vėsios naktys ir šiltos dienos, net ilgesni karščio periodai. Paprastai tai būna pirmąjį rugpjūčio trečdalį. Aukšto slėgio dienomis rujojama nuo aušros iki sutemų, ir porai valandų sustojama tik tada, jei vidurdieny būna per karšta. Tačiau šis principas negalioja visur ir visada. Pavyzdžiui, neramioje apylinkėje, kurioje daug bėgikų, dviratininkų, vaikščiotojų ir ko tik nori, gražią dieną galima pamiršti apie stirnų viliojimą ir ramiai eiti namo. Tokiose apylinkėse reikia laukti lietaus, kuris nuveja žmones nuo miško. Tada stirnos išlenda iš slaptųjų pakampių, giliausių griovių ir miško tankumynų. Tokiose vietose medžioti viliojant galima tik prastomis oro sąlygomis ir esant žemam slėgiui. Miestų medžiotojai apie tai galėtų sukurti aibę liūdnų dainų. Pirmasis žingsnis į sėkmę – barometras. Ar rodyklė kyla, ar krinta, ar yra prasmės kitą dieną eiti į medžioklę, ar tiesiog nueiti pasidairyti, gal kas krūmuose juda? Medžiotojai yra optimistai, antraip jie nebūtų tapę medžiotojais.

6. AR ESTI GERI, GERESNI, GERIAUSI LAIKAI?

Šį reikalą galima labai kruopščiai ištyrinėti. Padalysime rujos laiką į paras, kuriose naktį spindi mėnulis, ir į paras, kai naktys juodos kaip derva. Jeigu naktis šviesi, didelė dalis rujos procesų vyksta mėnesienoje. Ypač tada, jei dieną buvo per karšta ir stirninai greitai nualso. Po tokių naktų išaušęs rytas nėra geras metas vystyti savo viliojimo meną, nes stirninai mieliau eina nusnūsti. Jeigu, priešingai, naktis buvo tamsi ir netinkama meilės žaidimams, tai ankstus rytas kartais būna net geriausias dienos metas. Tokį rytą galime leisti pasireikšti savo viliojimo įgūdžiams, o paskui medžioklės apylinkėje vėl stoja ramybė. Ir medžiotojas tada gali porą valandų virsti ant šono, nes nieko nepraleis. Kitas seansas suplanuotas apie pusiaudienį, lyg tyčia per patį dienos karštį. Iš tiesų neproporcingai daug atvejų, lyginant jaunų medelynų dalį visame miške, pusiaudienio stirnų ruja dažniausiai vyksta kaip tik atžalynuose. Galbūt tai lemia suprantamas noras viską matyti kuo aiškiau, kaip saugumo priemonė, kad išvengtų pasalūnų vilkų, lūšių ir lapių, taip pat žmonių. Kad priviliotų stirnų pusiaudienį, medžiotojas turi nukreipti žvilgsnį į miško atžalynus. Paskui paprastai miške vėl valdo ramybė, kol vakare atsiranda pirmoji vėsa ir pajaučiami pirmieji vakarinio vėjo gūsiai. Kai stirninai vėl ieško ramioje miško apylinkėje, tada geriausias metas. Neramiose apylinkėse geriausias metas medžioti yra pusiaudienis, kai dauguma žmonių susėdę prie stalų pietauja.

Nuotrauka: Kataryna Šterna

7. GREITAI NUSPRĘSTI, KĄ DARYTI

Per ilgą medžiotojo gyvenimą man teko praleisti daug stirninų, nes per lėtai nusitaikiau, buvau per tingus ar per daug delsiau. Arba ir todėl, kad nesugebėjau pakankamai greitai nuspręsti – šauti ar pasigailėti. Pirmoji klaida yra lemtinga, bet neapsisprendimas kartais, galbūt net dažniau nei atrodytų, gali išeiti į gera. Jeigu medžiotojui sunkiai sekasi priimti sprendimą ar to padaryti net neįmanoma, tai dvejonės yra geras dalykas, apsaugantis nuo vėlesnio gailesčio, stovint ir žiūrint į sumedžiotą patiną, kuriam verčiau būtų buvę nugyventi metus ar dvejus. Taikytis reikia palyginti greitai. Kad neprarastumėte laiko, keisdami rankoje žiūronus į ginklą, turite greitai nusitaikyti per taikiklį. Tam reikia praktikos ir įveikti patį save. Taigi kelias nuo sprendimo priėmimo iki atitinkamo piršto komandos yra trumputis, galintis nulemti sėkmę arba nesėkmę.

8. STIRNINAS NEPASITIKI – KĄ DARYTI?

Miško pakraštyje kyšo raudona dėmė, trumpam galima matyti, kad tai tas stirninas, kurį medžiotojas viliojo. Bet dabar jis stovi kaip stulpas ir nejuda arba pradeda lėtai sukti ratu, kad vėjyje pagautų kvapą. Ką tokiu metu daro medžiotojas? Reikia eiti va bank – arba pasiseks, arba stirninas pražiopsotas. Nulaužkite vieną šakelę, švelniai sucypkite, tada nulaužkite kitą. Jeigu tai nieko neduoda, teks imtis sunkiosios artilerijos – pradėti trypti žemę, kaip daro patinai. Nulaužkite dar vieną šakelę, sucypkite, o tada paleiskite iš vilbynės vieną šūksnį. Jeigu galite, pagąsdinkite kaip senas stirninas. Jeigu ir visa tai negelbsti, tada beprasmiška ko nors siekti. Nuleiskite kepurę – stirninas per gudrus.

9. KAS PER GREITAI IŠEINA IŠ MEDŽIOKLĖS LAUKO

Kaip minėjau, yra gerų ir blogų medžioklės dienų. Gerosiomis dienomis stirninas garantuotai iššoks iš pirmosios medžiotojo paryčiais ištyrinėtos proskynos. Blogosiomis dienomis gali kad ir visus plaučius išpūsti, bet nieko neįvyks. Vakare gali pasirodyti koks keistuolis ar net šernas, o tai itin baisu, nes po ranka – tik .222 Rem kalibro ginklas. Bloga medžioklės diena priverčia medžiotoją per dažnai keisti medžioklės vietas, taip atimant iš savęs jau ir taip menkus sėkmės šansus. Blogomis medžioklės dienomis stirninai neskuba, lėtai prisėlina, savo smalsumui per daug nepasiduoda. Net jei tampa beviltiškai nuobodu, tikrai verta pabūti dar bent ketvirtį valandos po paskutinio cyptelėjimo. Savo geriausią patiną nušoviau po to, kai daugiau kaip 20 minučių po paskutinio cyptelėjimo dar palaukiau, turbūt instinkto vedamas, kaip akmens amžiaus žmogus, kuriuo ilgainiui tampama!

Nuotrauka: Kataryna Šterna

10. PERNELYG GERI KETINIMAI

Kartą turėjau gerokai vyresnį dėdę, kuris kadaise buvo generolas. Kadangi generolai įpratę duoti įsakymus, jis manė, kad ir stirninai turi paklūsti jo norams, ir švilpė kiek įstengė. Tokios pastangos davė menkų arba jokių rezultatų, perdėtas cypimas stirninus labiau baidė nei viliojo. Sakau jau dabar – stirnos labai panašios į žmones! Kas tikisi sėkmės, turėtų lėtai nueiti į savo vietą, patogiai įsikurti, palaukti bent penkias minutes, paskui švelniai ir atsargiai išleisti vieną švilpesį ir laukti. Jeigu nieko neįvyksta, o taip dažniausiai, deja, ir yra, išleiskite du švilpesius, taip pat švelniai ir saldžiai. Jeigu ir jie nepriverčia stirnino atbėgti, galima švilpti kiek garsiau, bailiau ar reikliau, kaip pačiam norisi. Dukart, ne daugiau nei triskart, galima išleisti šaižų švilpesį, pabaigoje sustiprinant jį iki baimės šūksnio. Tada lieka laukti, laukti ir dar kartą laukti. Judėti gali tik akys, rankos turi gulėti ramiai apačioje, kad akliai kąstų, kiek nori. Jeigu praėjus ketvirčiui valandos nieko neįvyksta, tyliai eikite šalin, tikėdamiesi, kad kitoje slėptuvėje seksis geriau.

GERAS PATARIMAS PABAIGAI

Iš tiesų turėčiau šį patarimą patausoti, bet duosiu jį iš geros valios. Priimkite ir mėgaukitės rujos dienomis kaip ypatinga dovana. Džiaukitės mažais pasiekimais, nesisielokite, jei negaunate didelių. Ir be mirtino šūvio kiekviena valanda yra kupina gražių atsiminimų, net jeigu tai tik ulduko giesmė ar lapų čežėjimas medžių karūnose – tai irgi medžioklės dalis!

Išleistas naujas žurnalo numeris!

Susiję straipsniai

Žvėriena – žurnalo priedas, skirtas sumedžiotų gyvūnų apdorojimui

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.