Kalbantis ir diskutuojant su skirtingais šaudymo treneriais bei sportininkais paaiškėja viena: pro šalį prašauna visi – tiek pradedantieji, tiek profesionalai, tačiau pastariesiems rizika prašauti daug mažesnė. Daugelis medžiotojų šaudymą pro šalį laiko normaliu reiškiniu, bet taip neturėtų būti, nes juk mes einame į mišką ir šauname į gyvą padarą, todėl kiekvienas nuleistuko paspaudimas turi būti apsvarstytas, apgalvotas ir maksimaliai tikslus. Tai kaip tada neprašauti pro šalį? Štai kur klausimas.
Šaudant graižtviniu šautuvu 100 m atstumu ginklas paprastai sukomplektuotas medžiojimo reikmėms – gali pasitaikyti įvairių klaidų, atsirandančių dėl ginklo, oro sąlygų ir paties šaulio.
Šešių centimetrų paklaida galima, tačiau ją paveikti gali keletas veiksnių. Tarkime, medžiotojas paleidžia šūvį į stirną ir atsiranda tų šešių centimetrų paklaida. Briedžiui ši paklaida nereikšminga, lapei ji gali išgelbėti gyvybę, o kalbant apie stirną, jei bus bandoma pataikyti į kaklą, didelė tikimybė, kad šūvis skries pro šalį arba gyvūnas bus sužeistas. Todėl vienas svarbiausių principų yra šauti ten, kur yra mažiau galimybių klysti, stirnos atveju – į krūtinės ląstą. Kolega latvis Vilnis Jaunzemis pabrėžia: nešaukite į kaklą ir tada neprašausite pro šalį!
Šaudant nėra teisingų ar neteisingų principų, nes treniruojantis ir tobulinant šaudymo techniką galima rasti savo sėkmės formulę. Tačiau yra vienas bet, kuris vėl ir vėl iškyla per pokalbius – jei į šaudyklą treniruotis nevažiuosi, rezultatų nebus ir pro šalį pasitaikys daug dažniau.
Rezultatai ir treniruotės
Dabar pasuksiu daugelio nemėgstama linkme. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti tik tiek, kad šaudymo sportas yra vienas sunkiausių, ir tokią frazę kartoja daugelis šaudymo sporto entuziastų. Pati galiu pasakyti, kad šaudant stebuklų nebūna ir rezultatas atitinka treniruočių intensyvumą. Kartais pasitaiko, kad į klubo varžybas nuvažiuoji nesitreniravęs, bet kažkaip viskas susidėlioja ir pasieki gerą rezultatą, tik svarbiausias klausimas, ar gali tai pakartoti? Tai dažniausiai būna atsitiktinumas, kurio pakartoti nepavyksta, ir viskas baigiasi didžiuliu nusivylimu, pasibjaurėjimu šaudymu ir šaudyklomis. V. Jaunzemis taip pat pabrėžia, kad nesvarbu, kokią discipliną treniruojiesi, svarbiausia, kad šaudytum reguliariai.
Prenumeruokite žurnalą tiesiogiai internetu!
Iškart kas nors paklaus: o kas yra reguliariai? Kartą per metus? Pavyzdžiui, treniruotė birželio 1 dieną taip pat yra reguliari. Paprastam medžiotojui, neturinčiam jokių ambicijų startuoti varžybose, užteks treniruotės kartą per mėnesį. Žinoma, kuo daugiau, tuo geriau, bet tai būtų geras santykis tarp laiko, išlaidų ir rezultato. Be to, jei tai darai prižiūrimas išmanančio instruktoriaus ar trenerio, tuomet pavyks išspręsti daugybę problemų.
Rezultatą ne tik popieriuje, bet ir medžioklėje bus galima pajusti gana greitai. Ir nėra taip, kad šaudykloje reikėtų kankinti savo medžioklinį karabiną – galima šaudyti pneumatiniu ar mažo kalibro šautuvu, tai bus daug daug pigiau ir lygiai taip pat efektyvu. Pavyzdžiui, ten, kur įrengtos pneumatinės šaudyklos, šaudyti galima visus metus, taip pat ir žiemą, vietoje dažnai būna ginklų, kuriais galima naudotis.
Taigi dar viena aksioma dėl šovimo pro šalį: kuo daugiau treniruočių, tuo mažesnė tikimybė suklysti. Klaidų šimtu procentų nepašalinsi, nes prašauna visi, net ir sportininkai, bet jie prašauna pro šalį daug rečiau nei tie, kurie iš principo nevažiuoja į šaudyklą. Dar yra galimybė įsigyti kraujasekį šunį ir jį gerai išmokyti – jei šeimininkas nekenčia šaudyklų, darbo jam bus daug.
Asmeninė patirtis
Esu užkietėjusi skraidančių lėkščių šaulė, bet pastaruosius šešerius metus dar šiek tiek užsiimu ir tolimuoju šaudymu – dalyvauju Latvijos šaudymo federacijos praktinio šaudymo varžybų rungtyje Snaiperis, kur šaudoma gulimoje padėtyje 300 metrų atstumu graižtviniu ginklu. Šaudau komandoje Anima Libra, ir būtent dėl Dmitrijaus Kļešniņio rekomendacijų ir patarimų pamažu pavyko prasilaužti pro daugybę klaidų.
2017 m. trečiosiose varžybose sušaudžiau 191 tašką iš 200 – nepaisant to, kad per sezoną buvo dvejos varžybos ir kokios keturios ar penkios treniruotės. Tai buvo toks Wow! momentas, nes iki tol 180 taškų rezultatas man atrodė labai geras. Kitus sezonus buvo geresnių ir blogesnių momentų, daug klaidų, varžybų jaudulys, daugiau ar mažiau treniruočių, bet tas pirmasis 191 taškas buvo tokia neregėta laimė, ir to slenksčio peržengti daugiau nebepajėgiau. Būtina pasakyti ir tai, kad šiose varžybose man labai padėjo anksčiau įgyta šaudymo į lėkšteles varžybų patirtis. Be to, pagrindinė mano išvada – lėkštelės skrenda, o čia taikinys nejuda, todėl į jį lengviau pataikyti. Tam tikra prasme taip, bet ir šioje disciplinoje yra tiek daug įvairių mažų niuansų, nulemiančių – bus pataikyta į dešimtuką ar pro šalį.
Viskas prasidėjo nuo to, kad reikėjo šaudyti pagal tam tikrą planą, todėl negali spausti nuleistuko, jei nėra įvykdyti visi plane įrašyti punktai. Tai susiję su kvėpavimu, taikinio įžiūrėjimu, rankų padėtimi, gulėjimo poza ir raumenų įtempimu. Pradžioje reikėdavo apgalvoti kiekvieną punktą ir jei ko nepaisydavau, tada, aišku, jokio dešimtuko nebūdavo. Įdomiausia, kad šis šaudymo planas vis ilgėja ir ilgėja, kai paaiškėja naujų klaidų ir šūvio pro šalį priežasčių. Vienas pavyzdys: jei įtempiu dešinės rankos peties ir kairio klubo raumenis, gali susidaryti net iki penkių centimetrų paklaida šaunant į taikinį už 300 metrų. Taip metai iš metų tryniausi su keliomis treniruotėmis per metus, pasiekdama apytikriai 180–189 iš 200 rezultatą, nepajėgdama peržengti taip trokštamos 190 taškų ribos.
Tada netikėtai antrose šių metų varžybose vėl pavyko pasiekti 191 tašką iš 200. Be to, paklausius šaudymo entuziasto patarimų dėl nuleistuko paspaudimo. Iš pradžių nesupratau, apie ką jis kalba, bet visa tai pasirodė labai svarbu – nuleistuką reikia traukti, traukti, šūvis jau įvyksta, o mintyse toliau trauki nuleistuką. Voila! Treniruotėse pabandžiau, ir rezultatą pasiekiau. Žinoma, psichologiškai tai sunkus momentas, nes kitose varžybose iš savęs tikiesi labai daug, o jei nepavyksta, tada nusivili.
Toliau startavau išsprendusi dar vieną klaidą – supratau, kaip laikyti ginklą, kad nesvirtų į šoną. Elementari klaida, bet ją aptikti pavyko tik po ilgo laiko. Ir tada pagal naują sistemą Latvijos čempionate, kuris vyko rugpjūčio 24–25 d., 30-čia šūvių prišaudžiau 306 taškus. Pagal naująją sistemą taškai skaičiuojami kažkaip keistai, bet nesvarbu. Pagal senąją sistemą tai tikriausiai būtų 296 taškai iš 300, kas, mano akimis, buvo kosminis rezultatas. Tačiau šiuo atveju kalbame apie tai, kad man prireikė šešerių metų dalyvavimo varžybose ir treniruočių, kad įvyktų stebuklas, kurio tikisi kiekvienas į poligoną važiuojantis šaulys. Be to, per pastarąsias varžybas mano galvoje skambėjo kolegos Vilnio Jaunzemio interviu nuskambėjusi frazė: „Atidėti šūvį, jei ne viskas gerai!“
Išlieka klausimas, ar kitąmet pavyks pakartoti ar pagerinti rezultatą, tačiau jau žinau: tai tikrai priklausys nuo treniruočių intensyvumo. Jei nebus treniruočių, nebus ir normalaus tęsinio. Todėl pagrindinė išvada yra ir lieka visiškai banali ir nuobodi – kad nešautum pro šalį, reikia treniruotis! Net aukštus rezultatus galima išlaikyti tik treniruojantis, ir tiktai, kitaip rezultatas lėtai, bet atkakliai slys žemyn. Išvada viena: intensyviau treniruojantis rezultatą galima pasiekti ir greičiau, tam neprireiktų šešerių metų. Kita vertus, tai procesas, leidžiantis augti tiek psichologiškai, tiek šaudymo technikos požiūriu.
Naująjį žurnalo numerį jau galima įsigyti spaudos vietose ir internete!
