Paulius Motiejūnas – krepšinio klubo Žalgiris ir Žalgirio arenos direktorius, buvęs Lietuvos krepšinio federacijos vykdomasis direktorius. Paulius gimė 1981 metais Kaune. Visą gyvenimą praleido gimtajame mieste, 2005 metais baigė Vytauto Didžiojo universitetą (VDU) ir gavo politikos mokslų ir diplomatijos bakalauro bei diplomatijos ir tarptautinių santykių magistro laipsnį. Dabar Paulius yra VDU tarybos narys.
Krepšinis – visam gyvenimui
Visas Pauliaus gyvenimas susijęs su sportu. Krepšinį jis žaidė nuo ankstyvos vaikystės. Kone visi Lietuvos gyventojai, o ypač kauniečiai, lanko krepšinio treniruotes, nesvarbu – vaikai, paaugliai ar suaugusieji, ir niekam tai neatrodo keista. Niekas nepasakys: „Ko švaistai laiką? Geriau užsiimk kuo nors naudingiau.“ Paulius įsitikinęs, kad tapti krepšininku svajoja 90 procentų Lietuvos vaikų.
„Krepšinį žaidžiu 22 metus. Pradėjau būdamas šešerių ir nustojau palyginti neseniai. Kaip viskas prasidėjo? Mano mama svajojo, kad tapčiau krepšininku, ir nuvedė mane į sporto mokyklą. Nuo pat pirmos dienos pamilau krepšinį ir vis dar esu šios sporto šakos fanas visa širdimi ir siela. Kai paimi į rankas krepšinio kamuolį, pamiršti visą pasaulį. Visos problemos, darbai, rūpesčiai – viskas dingsta ir lieka tik šis nepakartojamas žaidimas“, – sako Paulius.
Kaip tarptautinės diplomatijos specialistas perėjo dirbti į sporto sritį?
Kaip dažnai gyvenime pasitaiko, žmogus ką nors planuoja, bet aplinkybės arba Dievas (kaip kam artimiau ir labiau atitinka pasaulėžiūrą) viską sutvarko ir reikiamu laiku pastato žmogų į teisingą kelią. Paulius daug metų skyrė savo universiteto krepšinio komandai, puikiai atstovavo jai įvairaus rango varžybose, bet didžiausia gyvenimo svajonė buvo patekti į Žalgirį. Jis tikslingai siekė šio tikslo. „Mano karjera niekada nebuvo nukreipta tik į sportą. Iš pradžių mokiausi ir žaidžiau, paskui dirbau ir žaidžiau. Taip ir likau pusiau profesionalių žaidėjų kategorijoje“, – sakė Paulius. Kaip jis teigė kitame interviu, kai pagaliau pamatė, kokiu lygiu vyksta Žalgirio komandos treniruotės, suprato, kad kaži ar pasieks tokį meistriškumą.
„To meto Žalgirio direktorius mane pažinojo iš universiteto ir kaip krepšininką, ir jis buvo įsitikinęs, kad susitvarkysiu su klubo komunikacijos vadybininko pareigomis. Jis paklausė, ar mane domintų toks pasiūlymas. Žinoma! Išėjau iš tuometinio darbo ir netrukus pradėjau dirbti savo svajonių klube. Taip iš sportininko tapau sporto darbuotoju“, – lemtingo posūkio tašką prisimena dabartinis Žalgirio direktorius.
Iš pradžių buvo krizė
Maždaug po metų nuo Pauliaus darbo Žalgiryje pradžios prasidėjo ekonominė krizė. Pasak jo, situacija buvo itin sunki: klubui teko atsisakyti dalies žaidėjų, buvo bylų teisme ir kitų problemų. Tuo metu daugelis komandų ir net ištisos sporto šakos kovojo dėl išlikimo.
„Tai buvo 2009 metai, jei neklystu. Buvo labai sunku! Galvojome, kad klubas bankrutuos. Labai ilgai nebuvo jokio aiškumo. Mylėjau ir myliu savo klubą, bet buvau labai jaunas ir nepatyręs. Nežinojau, ką ir kaip daryti, nors ir nesuvokiau tikrojo krizės gylio ir apimties. Ši nežinia ir savikliova leido tikėti, kad galėsime klubą išgelbėti. Tiesiog ėmėme ir darėme“, – krizę prisimena Paulius su pastebimu jauduliu balse. Jis palygino savo karjeros pradžią su pirmuoju šuniuko plaukimu: „Tarsi kas nors būtų įmetęs mane į banguojančią jūrą ir žiūrėjęs, ar išplauksiu. Mūsų administracijos dėka ir dėl tikėjimo savo jėgomis išgyvenome.“
Dabar
„Turiu daug pareigų: esu klubo vadybininkas ir direktorius, taip pat vadovauju Žalgirio arenai. Administracijoje yra 60 žmonių, kurie viską seka ir organizuoja. Klubas, žaidėjai, pirmoji, antroji ir trečioji komanda, sporto mokykla, renginiai ir varžybos… Visa tai įeina į mano pareigas ir atsakomybę“, – pasakoja Paulius.
Be darbo Žalgiryje, jis yra ir VDU valdybos narys. „Vienu metu gavau pasiūlymą užimti postą savo Alma mater valdyboje. Man tai buvo svarbu, nes norėjau žinoti, kas vyksta universitete, kaip jis vystosi, kokie sprendimai priimami, ir galbūt kuo nors padėti. Dėl to ir sutikau“, – prisimena Paulius.
Paklaustas apie šeimą, Žalgirio direktorius atsako – kol kas yra laisvas vyras, bet tikisi rasti panašiai mąstančią gyvenimo draugę, su kuria galėtų viskuo dalytis.
Ateitis
P. Motiejūnas kadaise pradėjo mąstyti ir apie daktaro disertaciją. „Neketinu tapti profesoriumi ar dėstytoju. Man įdomu tyrinėti mokslinio metodo pritaikymą sporto ir verslo švietimo srityse, rasti tokį receptą, kad jos veiktų drauge. Mano magistro darbo tema buvo Politika sporte. Daktaro disertacijos temos, kuri atrodytų šimtu procentų verta rašyti, dar neradau“, – atvirauja Paulius.
Sporte Pauliaus ambicijos susijusios su Žalgirio pasiekimais: „Biure visi turime bendrą planą, kurį siekiame įgyvendinti. Labai tikimės ir dirbame, kad 2009 metų krizė nepasikartotų, o mūsų klubas, įskaitant jaunųjų sportininkų ruošimo sistemą, veiktų ir vystytųsi. Dabar Žalgirio tikslas – patekti į Eurolygos aštuonetą. Kol kas mūsų komanda yra trylikta – tikrai ne ta pozicija, kurią norėjome užimti. Turime šansų patekti į tolesnį etapą ir darysime viską, kad tai įvyktų!“
Medžioklė ir draugai
Pagal budistų išmintį, kalnų šlaituose yra daug takelių, bet jie visi veda į vieną viršūnę. Taip ir medžioklėje – kiekvieno žmogaus kelias skirtingas, bet visus jungia noras medžioti.
Paulius tapo medžiotoju palyginti neseniai – prieš šešerius metus. Pasak jo, labiausiai dėl visko kalti draugai, pasiūlę dalyvauti medžioklėje su varovais. „Iš pradžių nuvažiavau pažiūrėti, kaip vyksta medžioklė, ką daro varovai ir medžiotojai. Neturėjau tikslo tapti rimtu medžiotoju, bet visada patiko leisti laiką gamtoje“, – sako Paulius ir pripažįsta, kad tai vis dėlto nebuvo vienintelė priežastis.
Tėvynės gynėjai
Maždaug tame pačiame gyvenimo etape Paulius įstojo į Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgas. Ir tada, ir dabar galimos agresijos tema aktyviai ir rimtai aptariama, tad jis norėjo būti naudingas savo šaliai. „Jau anksčiau su draugais kalbėjome, kad jeigu kas nors, neduok Dieve, atsitiktų, niekur nebėgtume ir nesislėptume, o stotume petys į petį, gindami gimtinę. Būtų kvaila, jeigu karinių dalykų visiškai neišmanytume, todėl visi šeši kartu nusprendėme tapti savanoriais. Jeigu staiga kas nors įvyktų ir nebūčiau pasiruošęs, kaltinčiau save. Todėl nusprendžiau daryti viską, kas įmanoma, kad pasirengčiau pačiam blogiausiam scenarijui“, – apie patriotišką sprendimą pasakoja Paulius.
Vėliau kilo mintis, kad nenumatytos ar neeilinės situacijos atveju būtų daug patogiau ne ieškoti pasipriešinimo dalyvių punktų, o ginkluotis dar namuose, savo asmeniniu ginklu. „Pagalvojau ir supratau, kad asmeninį ginklą gali gauti būdamas medžiotoju. Nusprendžiau užsiregistruoti į medžiotojų kursus, bet ne todėl, kad pradėčiau medžioti. Buvau įsitikinęs, kad būti savanoriu be asmeninio ginklo – kažkaip kvaila. Taip nusprendžiau išsilaikyti medžiotojo egzaminą“, – atskleidžia Paulius.
Moto
Visuose gyvenimo darbuose, santykiuose ir priimdamas sprendimus Paulius laikosi to paties principo: „Visada įvertinti patį blogiausią variantą ir padaryti viską, kas įmanoma, kad pasirengtum bet kokiai situacijai. Visada pagalvoju, koks būtų pesimistiškiausias scenarijus. Panašiai kaip buvo Žalgiriui krizės metais.“ Prisimindamas situaciją prieš vienuolika metų, dabartinis krepšinio klubo direktorius tikina, kad būtent to meto krizė išmokė jį tokio požiūrio.
Kada viskas tapo tikra?
Medžioklė Pauliui niekada nebuvo asmeninis tikslas ar pašaukimas. Jis užsirašė į medžiotojų kursus, kad pasirengtų, jo nuomone, pačiam pesimistiškiausiam scenarijui – karui ir krašto gynybai. Tačiau tokie sprendimai niekada neateina šiaip sau, jeigu sieloje neglūdi kokia nors paslėpta priežastis.
„Prisimenu tą dieną, kai viskas pasikeitė. Pirmą kartą nuvažiavau į bokštelį. Tai buvo pirmas mano šūvis – sumedžiojau šerną. Kraujyje kunkuliavo tiek daug adrenalino, kad turbūt netekau valandos ar dviejų savo gyvenimo! Tos emocijos ir jausmai neapsakomi. Viskas apsivertė aukštyn kojomis. Man net atrodo keista pasakoti ir atskleisti tuos jausmus, nes tai buvo mano pirmas šūvis. Tą dieną supratau, kad noriu medžioti!“ – atvirauja Paulius.
„Kai įsigijau ginklą, maniau, kad į medžioklę važiuosiu gal tris kartus per metus. Tačiau nuo tos lemtingos dienos vykstu, vos pasitaiko galimybė“, – atskleidžia Paulius ir paaiškina, kad dabar medžioja penkis kartus per mėnesį. Ir tai nereiškia, kad kiekvieną kartą ką nors sumedžioja. Anot Pauliaus, net nėra minties, kad būtina sumedžioti kokį gyvūną, dažnai tiesiog nori pabūti gamtoje, pajusti jos pulsą ir pasiklausyti tylos.
Neteisingas žmonių požiūris į medžiotojus
Pauliaus darbas susijęs su žmonėmis, su daug jų tenka susidurti kasdien. „Kai pasakai, kad esi medžiotojas, visiems atrodo, kad būdamas miške privalai šaudyti ir tiesiog krauni gyvūnų lavonus aplink save, – savo pastebėjimu dalijasi Paulius. – Juokingiausia, kad anksčiau pats galvodavau taip pat!“
Kaip ir bet kurio medžiotojo gyvenime, reikia laukti savo laimikio, ypač jeigu atsakingai renkiesi, ar iššauti. „Galiu pusmetį lipti į bokštelį ir nemedžioti. Manau, kad dėl visko kaltas tas pirmasis šernas. Jis man parodė aukščiausią medžioklės emocijų tašką, todėl dabar galiu viską priimti palyginti ramiai, viską apmąstyti. Didžiulis malonumas stebėti gamtą, kaip dieną pakeičia naktis, gyvūnų veiklą, kaip jie ateina ir nueina, tarsi spektaklyje, kuriame tik vienas žiūrovas. Stebėdamas gamtą gali palydėti praėjusią dieną, pamiršti apie darbą ir problemas. Esi vienas ir su niekuo nereikia kalbėti. Visi galvoja, kad važiuoji į medžioklę su kulkosvaidžiu ir viską šaudai, bet iš tiesų tik sėdi ir susilieji su pasauliu. Tyloje ir ramybėje, – atskleidžia Paulius. – Jeigu nereikėtų dirbti, turbūt taip ir likčiau miške.“
Aiškinti, aiškinti ir dar kartą aiškinti
Daug medžiotojų užima aukštas pareigas, yra verslininkai, politikai ar svarbių įmonių vadybininkai, kaip ir Paulius. Jam dažnai tenka susidurti su neigiamu žmonių požiūriu į medžioklę. Kartais panieka labai stipri ir atvira. Regis, žmogus įsitikinęs, kad prieš jį – žudikas. „Labai dažnai tenka su tuo susidurti. Kartais atrodo, kad žmogus niekada su manimi nebekalbės sužinojęs, kad medžioju. Kai pajaučiu iš pašnekovo neigiamą požiūrį, stengiuosi paaiškinti, kas tai iš tiesų yra, ką reiškia būti medžiotoju, kokį darbą atliekame. Kartais pasikviečiu su savimi į medžioklę. Jeigu žmogus atvyksta su manimi pasėdėti bokštelyje, pasiklausyti vakaro garsų, stebėti gamtą, jis geriau ir greičiau supranta, ką reiškia medžioklė. Siunčiu nuotraukas, vaizdo įrašus su gyvūnais. Į pievą išeina stirnaitė, o pirmas nemedžiotojo klausimas – kodėl nešauni? Pradedi aiškinti, kad ji saugotina, turi stirniukų, dabar ne sezonas, bet anas medžiotinas, nes yra atrankinis ir t. t.“, – apie nemedžiotojų švietimą kalba Paulius.
Medžiotojų įvaizdis
Visuomenei reikia aiškinti medžioklės esmę ir ekonominę svarbą, stengtis gerinti medžiotojų įvaizdį. Kol kas vienintelis dalykas, ką žmonės mato žiniasklaidoje – tai neigiamos situacijos, pažeidimai, apie kuriuos pastaruoju metu tiek daug rašoma ir pasakojama.
„Reikia pripažinti, kad medžioklėje atimame iš gyvūno gyvybę. Tai tiesa. Pakeisti visuomenės požiūrį bus labai sunku, tačiau reikia aiškinti, kaip ir kodėl tai vyksta, ką reiškia atrankinė medžioklė, populiacijų tvarkymas ir kas be jo gamtoje būtų. Be to, jeigu pažiūrėtume į istoriją, visada tokie buvome: medžiojome, valgėme žvėrieną, kad išgyventume. Dabar medžioklė nebėra gyvybiškai svarbi, tačiau tai dalis valstybių ir tautų kultūros, senos tradicijos, ir man pačiam tai labai patinka“, – sako Paulius.
Kaži ar visi žmonės pajėgs suprasti, ką medžiotojui reiškia galimybė medžioti, nes kiekvienas turi savo požiūrį ir pomėgius – kas nors šokinėja su parašiutu, kitas nardo, dar kitas bėgioja. „Mes, medžiotojai, turime gilesnį ryšį su mišku, gyvūnija ir augalija. Ir kai kurios medijos tai pradeda suprasti, pavyzdžiui, Grynas.lt, kur neretai skelbiami vaizdo įrašai apie gamtą sukurti panaudojus gyvūnų stebėsenos medžiagą iš medžiotojų. Mąstantys žmonės supranta, kad mes ne tik medžiojame, bet ir prižiūrime gamtą, padedame gyvūnams, rūpinamės populiacijos pusiausvyra ir sveikata. Visų neįtikinsime, bet daugiau teigiamų žinių galėtų šiek tiek pakeisti medžiotojų įvaizdį“, – viliasi Paulius.
Medžioklės instinktas
„Tikiu, kad medžioklės instinktas egzistuoja, tik vienų žmonių jis ryškesnis nei kitų. Psichologinėse knygose rašoma, kad viena iš klasifikacijų skirsto žmones pagal jų reakciją į stresinę situaciją: vieni bėga, kiti rengiasi atsakui. Manau, kad antrųjų medžioklės instinktas daug stipresnis“, – teigia Paulius.
Medžiotojo „karjera“
Paulius yra iš tų medžiotojų, kuriems gauti trofėjų nėra pagrindinė priežastis ieškoti kokio nors gyvūno, todėl jis savo medžiotojo kelio nelygina su karjera. „Nesiekiu kaupti visų trofėjų. Man svarbu, kad šaldytuve visada būtų mėsos, kad galėčiau pakviesti draugus ir pagaminti jiems ką nors gardaus iš paties sumedžiotos žvėrienos. Visiems sakau, kad medžioju tik tai, ką pats paskui valgysiu. Šis tikslas visada svarbiau nei trofėjus, o svarbiausia man, kaip minėjau, – galimybė atitrūkti nuo kasdienių problemų ir grįžti į mišką, pajausti ramybę ir darną su gamta. Tam tikra meditacija, padedanti užbaigti darbo dieną ar savaitę, – paaiškina jis. – Medžioklė ir adrenalinas, kurio gaunu medžioklėje, leidžia man jausti tikrąjį vyriškumą. Nori nenori, turi išeiti iš savo komforto zonos, dažnai viršyti savo jėgas. Kaip medžiotojas, kaskart jaučiu stiprų ryšį su savo protėviais, kai pavyksta ką nors sumedžioti. Medžioklė yra grįžimas namo“, – sako Žalgirio direktorius.
Medžioklė keliaujant
Per savo neilgą medžiotojo „karjerą“ Paulius pasisvečiavo Latvijoje ir Estijoje. Iš trofėjų iki šiol jam pavyko gauti kelis elnius ir stirninus, bet, kaip minėjo, tai nėra svarbiausia priežastis medžioti. „Aš mąstau taip: jeigu ateina gyvūnas su medalio vertu trofėjumi, labai džiaugiuosi. Jeigu pavyks jį sumedžioti, būsiu dėkingas, bet specialiai paskui trofėjus nelakstau“, – paaiškina Paulius ir priduria, kad jį daug labiau džiugina galimybė iš populiacijos pašalinti atrankinį egzempliorių.
Nevalgomi trofėjai
Paklaustas apie savo požiūrį į plėšrūnų medžioklę, Paulius pripažįsta, kad labai norėtų sumedžioti vilką. „Dabar rašoma ir pasakojama, kad vilkų vis daugiau. Lengva pastebėti, lengva sumedžioti. Tikiuosi, kad ir man pavyks sumedžioti vilką, o galbūt ir lūšį Latvijoje. Tai labai gražus gyvūnas! – sako Paulius. – Tam tikra prasme šių plėšrūnų medžioklė yra egzotiška. Visai kaip Afrikoje. Aišku, ir mane vilioja medžioklė Juodajame žemyne, bet tai nėra gyvenimo prioritetas.“
Nepatogi medžioklė
Dar treniruodamasis savanorių stovykloje Paulius, kaip ir daugelis jo bendraminčių, turėjo galimybę dalyvauti išgyvenimo stovyklose ir gauti įvairių žinių. Vėliau, tapęs medžiotoju, suprato, kad labiausiai jį vilioja būtent medžioklė laukinėje gamtoje.
„Įsivaizduok: palieki telefoną, automobilį, visus įprastus komforto atributus ir išvyksti savaitei į nežinomybę. Būtų labai įdomu nuvykti į Tolimuosius Rytus ir sumedžioti vieną iš tų milžiniškų briedžių. Ir čia kalbu net ne apie patį trofėjų, o apie sąlygas, kuriomis vyksta ši medžioklė. Dvi savaites turi sunkiai dirbti, gyventi labai ekstremaliomis sąlygomis, kad sumedžiotum tą gyvūną. Toks išgyvenimas mane labai žavi!“ – atskleidžia Paulius. Jis įsitikinęs, kad tokiomis sąlygomis vyras turi galimybę patikrinti, ką sugeba, ko yra vertas.
„Tai laisvė! Kasdien visa galva panyri į darbus, atrodo, kad nėra nieko svarbiau. Kai atsiduri laukinėje gamtoje, toli nuo įprastos civilizacijos, esi priverstas išgyventi. Neturi galimybės nusiprausti, nežinai, ar pavyks ką nors sužvejoti ar sumedžioti, kad tą vakarą pavalgytum. Visos problemos, kurios šiaip užvaldo tavo protą ir neleidžia užmigti, tampa juokingai menkos ir nereikšmingos. Grįžti namo, suprasdamas, kad visa tai – smulkmena, ir tu viską įveiksi. Tai tikrų vyrų gyvenimas. Mieste, priešingai, viskas taip patogu ir paprasta: nueini atsigerti kavos ar papietauti, įlipi į automobilį ir važiuoji namo. Gamtoje, medžioklėje, vyras vis dar turi galimybę pasijusti stiprus ir suvokti savo galią“, – sako Paulius.
PRENUMERUOKITE Žurnalą nuo balandžio 1 d. iki 2023 metų pabaigos!
Naujas žurnalo numeris jau greitai prekyboje!
