Kol Latvijoje elniai dar tik apšilinėjo, gavau kvietimą į medžioklę Lietuvoje, kur ruja jau vyko visu gražumu. Kaip sakoma, pasiūlymas, kurio negalėjau atsisakyti.
Išvažiavau laiku. Jurbarko rajone buvau pusę šešių vakaro. Persirengti skirtas pusvalandis virto maždaug valandą trukusiu džiaugsmingu susitikimu, dovanų ir naujienų apsikeitimu ir kavos gėrimu. Po pavakarių visi medžioklės dalyviai (iš viso buvome septyniese) susėdome į automobilius ir važiavome į plotus kažkur už Eržvilko. Saulė dar spindėjo danguje, jos netemdė joks debesėlis, pūtė vėjelis, o prognozės naktį žadėjo idealią temperatūrą – 7–9 laipsnius šilumos.
Buvau pasirengusi medžioklei miške sėlinant neaiškiomis oro sąlygomis, bet patekau į bokštelį, apsuptą gražaus miško, o neseniai nukultame lauke buvo ataugęs stambokas atolas. Jeigu būčiau stirna, pagalvočiau, kad patekau į rojų. Žingsniuojant į bokštelį, gyvūnų palikti kvapūs pėdsakai man sakė, ko šį vakarą bus galima laukti. Lapių. Jos tikrai čia sukiojasi, nes buvo ne tik kvapas, matėsi ir kitų ženklų. Stirnos. Nuskusti krūmai ir žolė po jais pamiškėje, kvapas – viskas rodė, kad bent stirninų čia tikrai yra. Kur stirninai, ten ir stirnos – abu vienas kito verti. Šerno tako kvapo su niekuo nesumaišysi. Vadinasi, vakaras bus tikrai įdomus.
Pirmą naktį skambėjo visas miškas. Pirmą elnią išgirdau dar apie septintą vakaro, ir ruja tęsėsi iki pat ryto. Du stambūs patinai keikėsi vienas ant kito maždaug už 300 metrų miško tankmėje. Vienas jaunėlesnis, bet labai atkaklus ir savimi užtikrintas artinosi prie tų dviejų ir urzgė kiek tik gali pikčiau, su pertraukomis, paspausdamas. Įdomu, kad kiekvienas turi savo intonaciją. Vieno patino sakiniuose buvo ne įprastas eeeoooaaa, o ryškus veaauuu, kaip liūtų Afrikoje.
Mėnulis išlindo iš miško patalų tarsi apsimiegojusi dama rausvais skruostais. Jis buvo milžiniškas ir labai ryškus. Rugsėjo pilnatis, kuri prasidėjo penktadienį, 13 dieną, buvo įspūdingai šviesi, ir gyvūnai net už poros šimtų metrų buvo įžiūrimi be pagalbinių prietaisų.
Lietuvoje draudžiama naudoti naktinius taikiklius, bet, kaip sakė žinomas juodųjų burtininkų medžiotojas Alastoras Rukna ketvirtajame Hario Poterio filme: „Šluotos į egzaminą imti negalima, bet burtų lazdelę leidžiama!“ Medžiotojo burtų lazdelę – termokamerą – su savimi turėjau. Iš viso įžiūrėjau kokias aštuonias stirnas ir porą lapių. Elnių neatėjo.
Buvo nuspręsta laukti iki vienuoliktos, tada kokias 3–4 valandas pamiegoti ir trečią nakties vėl tykoti. Medžiotojai miegojo savo bokšteliuose arba automobiliuose. Per visą miego laiką net per uždarytus automobilio langus girdėjau baubiant elnius. Pusę trijų nesusilaikiau ir nubėgau atgal į bokštelį. Apie jį dar norėčiau šį tą pridurti. Jis buvo be langų, su siauromis durelėmis, kurios net iki galo neuždengė staktos. Iš karto prisiminiau vieno medžiotojo komentarą, kad bokšteliai negali būti įstiklinti. Konstrukcija turi būti kuo skaidresnė, jeigu nori sulaukti ne tik nepatyrusių elniokų, bet ir rimto elnio ar šerno.
Gyvūnai, pasak to medžiotojo, visada pasižiūri į viršų. Medžiotojas to gali nepastebėti, bet jie taip daro. Šviesa turi šviesti per bokštelį ir turi matytis fonas už jo. Jeigu bokštelyje yra langai, kurie retsykiais atsispindi, jeigu jis masyvus ir ryškiai skiriasi nuo aplinkos, rimto trofėjaus ten nesulauksi. Žiemą tokiame bokštelyje reikia pasirūpinti kūno šiluma, o vasarą ir rudenį – nieko baisaus. Svarbiausia, kad virš galvos stogas.
Po saulėtekio, maždaug septintą ryto, išgirdau šūvį kitapus miško kvartalo. Apsidairiusi žiūronais pamačiau, kad suvažiavo medžiotojų automobiliai ir kai kurie skubiai žingsniuoja per lauką. Susiruošiau ir aš. Vienas medžioklės dalyvis sumedžiojo elnią. Pamatė jį iš tolo per termokamerą. Vėjas buvo labai nepalankus, tačiau, laimė, priešais pamiškę buvo ganyklos ir šieno ritiniai. Lėtai žingsniuojant kartu su brendančių patelių būriu, medžiotojui pavyko nueiti iki šieno ritinio, kuris buvo vos už 150 metrų nuo elnių būrio, ir paimti selekcinį patiną.
Paskui visi aptarė, kad patelės, matyt, maskavo žmogaus kvapą, tad kitą kartą į medžioklę reikės eiti su elne ant pavadžio.
Po šūvio elnias pritūpė ir taip nuėjo 20 metrų iki griovio, kur ir pasiliko stambiame krūmyne. Pataikyta į širdį per abi mentes. Medžiotojai ištraukė jį iš šakų ir ėmėsi vidurių. Jie džiaugėsi, kad atsirado taisyklių pakeitimai, ir dabar žolėdžius kanopinius galima skrosti sumedžiojimo vietoje. Paskui, kai visureigiu elnias buvo ištrauktas iš griovio, vyrai nutempė liekanas giliau į mišką ir užmaskavo žole, kad netyčia praeivio žvilgsnis nesusidurtų su kruvina kupeta.
Elnias buvo šalintinas iš populiacijos – simetriškus, gana gražius ragus vainikavo dvi labai trumpos žnyplės. Nusifotografavus su trofėjumi, visi vyko į medžiotojų namelį. Ten elnias buvo apdorotas ir padalytas, o paskui bus nugabentas į mėsos perdirbimo cechą. Sakė, kad iš karbonado reikia daryti traškučius, o visa kita – dešroms.
Apžiūrėjęs apatinį elnio žandikaulį, Daivaras Rybakovas nustatė, kad gyvūnui buvo septyneri metai. Tai rodo trečiojo krūminio danties dilimas, kur matyti vienas žiedas ir formuojasi kitas, kuris kol kas atrodo kaip aštuonetas.
Šeštadienį medžioklė tęsėsi visai neįprastai, bet pagal sezoną – elnių kvieslių seminaru, kuriame tada laukiamo Lietuvos atvirojo čempionato dalyviai mokėsi elnių rujos giesmės ypatumų. Pavyzdžiui, kai elnias gano savo pateles ir išleidžia tą trumpų stenėjimų seriją, medžiotojas į kvieslio trimitą turi stengtis įpūsti ne „o“ ar „a“, o garsą „e“. Mėgdžiojant jauną patiną, balse negali būti nė trupučio agresijos. Jis turi skambėti ramiai, ilgesingai ir liūdnai. Seminaro vedėjas D. Rybakovas pamokė, kaip lengvai pakeisti trimito garsą, kad tuo pačiu įtaisu būtų galima pamėgdžioti dviejų subrendusių elnių balsus kvieslių užduotyje, kuri taip ir vadinasi – Dviejų subrendusių elnių dvikova. Tačiau tai tegu lieka intrigai!
Po vakarienės vėl susiruošėme į mišką, kur šį kartą buvo daug tyliau. Galėjau iki soties prisižiūrėti stirnų. Šernas irgi buvo atėjęs, bet laikėsi saugiu atstumu. Atėjo ir jaunas, perspektyvus elnias su dviem patelėmis. Elniai baubė tik kažkur toli ir tik nakties pradžioje.
Paryčiui nutilo. Matyt, su naujos krypties vėju atplaukę debesys žadėjo oro pokyčius, ir gyvūnai tai jautė. Žemyn lipome apie septintą ryto. Po pusryčių atsisveikinome, padėkojome medžioklės šeimininkui ir vykome namo. Atsiminimai ir įspūdžiai šildė širdį, o briedžio vertas didelis elnio karbonadas bagažinėje džiugino praktinę mano sielos pusę.
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!
