Istorija
Niekas negali pasakyti, kas išrado šautuvą. Europoje jų ėmė rastis, kai europiečiai pradėjo ieškoti galimybių naudoti Kinijoje išrastą paraką. Vis dėlto šiuolaikinių karabinų istorija prasideda tada, kai kariniai ginklai pradedami naudoti civilinėms reikmėms.
Pirmieji ginklai buvo tarsi miniatiūrinės patrankos – metaliniai vamzdžiai ir parakas, iššaunantis iš vamzdžio rutulį. Šauta degikliu, o ne nuleistuku. XVI amžiuje per Anglijos pilietinį karą po šautuvą jau turėjo beveik kiekvienas karys, o vėliau bandyta sukurti ginklą su nuleistuku ir įvairiais uždegimo mechanizmais. Didžiausia šių ginklų problema buvo tikslumas.
Graižtvos yra vertikalios įpjovos vamzdyje, jų tikslas – pagerinti šūvio tikslumą. Per Napoleono karus britų armija sukūrė eksperimentinius šaulių dalinius, kurie naudojo Beikerio karabinus – ginklus, kurių vamzdžiuose buvo graižtvos. Šie ginklai buvo tikslesni iš tolesnių atstumų, lyginant su tuo metu plačiai naudotomis lygiavamzdėmis muškietomis.
Tokie šoviniai, kokius juos žinome šiandien – su kulka, kapsule, paraku ir tūta, pirmą kartą atsirado XIX amžiaus pradžioje, ir jie gerokai sumažino užtaisymo laiką. Pamažu šios technologijos išsivystė iki tokio dizaino, kokį žinome dabar. Įdomu, kad šoviniai tobulinti siekiant pagerinti karinį efektyvumą ir tik vėliau pritaikyti civilių reikmėms.
Karabinai su spyna atsirado XIX amžiaus paskutinį dešimtmetį su šovinių dėtuvėmis. Ši sistema pasitvirtino kaip efektyvi ir patikima, ginklą tapo labai lengva pertaisyti, ir šis klasikinis dizainas vis dar populiarus.
Iki XIX amžiaus pabaigos graižtviniai ginklai buvo labai ilgi, kartais net iki 2 metrų, siekiant kuo geresnio tikslumo, bet tokie ginklai nebuvo patogūs kavalerijai. Vis dėlto, atsiradus daug galingesniam bedūmiam parakui, buvo galima naudoti ginklus trumpesniu vamzdžiu.
XX amžiaus pirmojoje pusėje kariai buvo treniruojami tiksliai šaudyti iš toli, o per Pirmąjį pasaulinį karą karabinuose Lee-Enfield jau buvo specialūs taikikliai, leidžiantys šaudyti net iš 1600 m.
Mūsų dienomis klasikiniai karabinai daugiausia naudojami medžioklėje, išskyrus paukščių, kur pirmenybė teikiama lygiavamzdžiams. Karabinai, iš pradžių sukurti karinėms reikmėms, buvo pripažinti daugelio medžiotojų.
Kaip toli gali nuskrieti karabino kulka?
Maksimalų kulkos atstumą nustatyti labai sunku, jį galima teoriškai apskaičiuoti pagal įvairius veiksnius. Reikia atsižvelgti į kulkos svorį, ginklo tipą ir net vamzdžio būklę, nes iš nešvaraus karabino vamzdžio kulka nelėks taip toli, kiek gali.
Tolimiausias mirtinas snaiperio pataikymas užfiksuotas Irake – 3540 m. Ankstesnis rekordas buvo 2475 m, pasiektas 2009 m.
Kulką veikia dvi jėgos – Žemės trauka, verčianti kulką leistis, ir jos greitis iššaunant. Kulkos skriejimo trajektorija lenkta – iš pradžių ji kyla aukštyn, paskui staigiai krinta.
JAV kasmet nuperkama 10–12 mlrd. kulkų. Vien JAV yra 465 ginklų ir amunicijos gamintojai.
Kulkos greitis vamzdžio gale gali būti skirtingas. Dūminio parako muškietos kulkos greitis – 120–370 m/s, o modernių ginklų kulkos greitis gali siekti net 1200 m/s su .220 Swift ir .204 Ruger kalibrais.
Šiuolaikinio karabino kulkos greitį lemia parako kiekis ir jo kokybė, kulkos svoris, vamzdžio ilgis.
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose.
