Stirna yra gražus, elegantiškas laimikis, nors ne visuomet medžiotojai įvertina šį nedidelį, bet labai vertingą gyvūną. Kartais kuris ne kuris paurzgia – stirninų pas mus kaip piktžolių, ties kiekvienu krūmu po tris, o medžioti norime elnius. Trys rimtos žiemos kartu su įvairiais plėšrūnais praretino stirnų gretas taip, kad kiekviena pamatyta stirna kelia džiaugsmą. Stirnų Lietuvoje, palyginti su 2002 metais, padaugėjo beveik du kartus. Prieš 14 metų Lietuvoje buvo suskaičiuotos 69 276, o 2014 metais – 111 427 stirnos.
Nuo 2009 metų didesnių populiacijos svyravimų nepastebėta. Taip pat ir sumedžiotų individų skaičius per pastaruosius metus buvo stabilus, išskyrus 2009 metus, kai buvo sumedžiotos 20 688 stirnos. 2013 metais jau sunaudota mažiau leidimų – 16 763.
Stirna yra neabejotinai gracingiausia ir dailiausia miško gyventoja. Pavasarį, baigiantis žiemai, stirniokai augina ragelius, pamažu pilkasis kailis virsta rudai raudonu vasaros švarkeliu. Šio rudumo žalioje pievoje ar kokioje proskynoje su niekuo nesumaišysi. Pastabi medžiotojo akis jį pamatys iš karto. Vasarą stirninas nerūpestingai laksto po pievą – priešų čia jis neturi.
Vienas kitas jauniklis net bus pasirengęs į stirnino vertą kovą iškviesti žmogų, tik paskutinę akimirką supras, su kuo turi reikalą, ir keikdamasis, bet elegantiškai pradings krūmuose. Vasara yra metas, kai stirninai bando užkariauti savo damų širdis. Rudenį krinta ragai ir reikia ruoštis šaltiesiems mėnesiams. Stirnoms tai nėra lengviausias metas, joms labiau prie širdies šiluma, o ne šalčiai. Sniego sąlygomis sunku judėti, rasti maisto, stirnai grasina ir daug priešų. Vis dėlto tos, kurios išgyvena sunkius laikus, yra pakankamai stiprios ir sveikos, kad toliau karaliautų savo miške.
Populiacija ir priešai
Kad būtų išsaugota normali stirnų populiacija, patinų ir patelių skaičius turi būti lygiavertis. Idealus santykis yra 1:1 arba 1:2 – tokiu būdu užtikrinamas maksimalus prieaugis. Medžiojant tik patinus galiausiai nelieka stiprių stirninų, kurie pasirūpintų naujos kartos atsiradimu.
Didžiausi stirniukų priešai yra lapės, vilkai ir lūšys. Mažą stirniuką užpuola ir krankliai, usūriniai šunys, bet didžiausią grėsmę jiems kelia žemės ūkio kultūrų pjovimas, neprižiūrėti šunys.
Dantys ir žala
Net toje pačioje stirnų populiacijoje ryškiai skiriasi dentino (audinio, sudarančio pagrindinę danties masę) atspalvis. Stirnos šypsena gali būti šviesiai arba tamsiai ruda.
Palyginti su kitais kanopiniais, stirnų padaryta žala žemės ir miško ūkiui yra menka, bet niekas patinėliui nesutrukdys patrinti ragus į kokį jauną medelį.
Mityba ir išgyvenimas
Stirnos maitinasi rytais ir vakarais, o žiemą ir ankstyvą pavasarį galima pastebėti ėdančias beveik visą dieną, nes per trumpą laiką jos nesugeba rasti pakankamai maisto.
Stirnos įsikuria poilsiavietę nuvalydamos nuo žemės žoles, samanas ir sniegą, kaskart susirasdamos naują ir šviežią gultą.
Stirnų išgyvenimas žiemą paprastai priklauso nuo prieinamo maisto kiekio.
Pavojus! Sek paskui mane!
Signalizacijai stirnos naudoja balto kailio lopinėlį pasturgalyje, vadinamą veidrodžiu. Kilus pavojui stirna įtempdama raumenis veidrodį atkiša, taip padidindama jo plotą. Stirniukas sekdamas mamą orientuojasi pagal šią baltą dėmę.
Įsigykite naujausią žurnalo numerį internetu!
Naujasis priedas. Medžioklės ginklai ir šaudymas
