Pastaruoju metu labai aktuali tema – elektroninis medžioklės lapas. Ji išlenda per visas nuotolines diskusijas su naująja valdžia, kur dalyvauja medžiotojų atstovai, nepriklausomai nuo pagrindinės susitikimo temos. Valdžios argumentas – „bet juk mes įsirašėm tai į Vyriausybės programą“ – skamba juokingai.
Galima buvo įsirašyti skrydį į Marsą arba mokėti pensiją jaunystėje, kai visko reikia, o paskui atidirbti. Gal geriau pasigilinti į temą prieš įsirašant į rimtą programą visokius niekus. Kokią funkciją, kurios dabar negali atlikti Aplinkos ministerijos (AM) pareigūnai, atliks elektroninis medžioklės lapas? Jeigu paaiškės, kad tai medžiotojų sekimo įrankis, – skųsim tai iki Strasbūro.
Idėja, paleista į eterį žalstiečių aplinkos ministro, bendrame skaitmenizacijos kontekste atrodo patraukliai ir šiuolaikiškai, bet yra keletas niuansų. Koks tikslas? Ogi pagerinti medžiotojų kontrolės galimybes inspektūrai – lakstyti po laukus ir miškus yra sunkus darbas, o kitokio rezultato, negu už kažką „pagautas“ medžiotojas, viešai ir garsiai nepateiksi. Demaskuoti pramoninius teršėjus, ypač valstybines įmones, ar reikalauti kelininkų įrengti žaliuosius tiltus gyvūnų migracijai yra dar sunkesnis ir nemalonesnis užsiėmimas.
Daugybėje šalių (esu medžiojęs daugiau negu 40 valstybių) nėra jokio medžioklės lapo, nei popierinio, o elektroninio – juo labiau. Kai kur net medžiotojo bilieto nėra, tik leidimas ginklui. Dažnai būna saugumo technikos instruktažo lapas visai medžioklei – trunka 1–3 ar 5 dienas, arba savaitę. Kažkodėl fauna neišnyko. Medžiotojų ir inspektorių santykiai tik pas mus tokie iškreipti. AM oficialiai paklausus apie inspektūrą Lenkijoje buvo gautas atsakymas: Palenkės vaivadijoje (1,5 mln. gyventojų) yra penki inspektoriai ir jie neužsiima medžiotojų tikrinimu, turi ką veikti ir be to. Fauna irgi niekur neišnyko.
Kaip žinia, pas mus medžiotojai kalti aprioriškai, tik tingisi juos sekti. Juk Medžioklės taisyklės irgi valdžios konstruojamos tik medžiotojams pagauti ir lengvai nubausti. Niekas nenori vadovautis sveiku protu ir supratimu, kad medžiotojai nori išsaugoti fauną ir ateities kartų medžioklei.
Pastarajame pasitarime (kovo 5 d. AM ir medžiotojų pasitarime apie santykius tarp žemės, miškų savininkų ir medžiotojų) nuskambėjo AM atstovo teiginys: „Elektroninis lapas pagerins medžiotojų kontrolę ir palengvins savininkų ir medžiotojų santykių problemų sprendimus“. Įdomu kaip?
Yra gera išeitis – kiekvienas, norintis gauti medžiotojo bilietą, turi užsidėti apykoję, kaip lygtinai laisvėje prižiūrimas kriminalinis nusikaltėlis. Visada bus matomas ir lengvai kontroliuojamas. Visiškai atitinka valdžios ir inspektūros mentalitetą. Nemažoje visuomeninių medžiotojų organizacijų dalyje beveik neįvyko struktūrinių ir kitokių permainų nuo tarybinių laikų, bet gamtosaugos „milicijoje“ jų dar mažiau.
Bet grįžkime prie nelemto elektroninio medžioklės lapo ir jo galimybių padidinti medžiotojų kontrolę. Inspektūros noras online matyti medžioklės lapą (nuo pat jo pildymo pražios) suteiktų jiems teisę žinoti mano buvimo vietą tam tikru laikotarpiu ir tikėtiną mano nebuvimo namuose laiką, kas gali būti įdomu kriminaliniam pasauliui – juk seife lieka šautuvai.
Ir šiaip, kieno reikalas, kur aš esu? Gamtosaugos pareigūnams dabar prilyginti ir miškininkai, o dar visuomeniniai inspektoriai – informacija prieinama šimtams žmonių. O ar Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas tai toleruoja? Bloga Lenkijos patirtis su elektroniniu lapu (kuris nebuvo privalomas) rodo – kai kurios jėgos organizuodavo vietinių moksleivių protestus prieš medžioklę klubų medžioklės vietose, gavusios informaciją pagal elektroninius medžioklės lapus. Trukdymas medžioklei Lietuvoje niekaip neįteisintas, medžioklės vietą žymintys ženklai irgi. O tai pavojinga visiems – ir miškų lankytojams, ir kontroliuojantiems pareigūnams.
Elektroninis lapas automatiškai numato mobiliųjų technologijų naudojimą. Normaliai tai turėtų būti daroma mobiliuoju telefonu. Visagalis internetas mūsuose labai geras, bet tik ten, kur gyvena žmonės. Kur žmonių nėra, niekas nestato antenų, neatveda elektros, nes tai neapsimoka. O žvėrys kaip tik ten ir gyvena. Pažiūrėkite Lietuvos mobiliojo ryšio operatorių deklaruojamus signalo stiprumo žemėlapius, ypač pasienio regionuose (kur pažymėta juoda spalva – ryšio visai nėra). Čia signalo stiprumas pakankamas tik pokalbiams.
Duomenų perdavimo signalo stiprumo pakankamumo žemėlapiai yra tik gyvenvietėse ir pagrindiniuose keliuose, ir tai ne visuose keliuose ryšio kokybė yra patenkinama. Dažnai dar likus keliems kilometrams iki valstybės sienos jau gauni pranešimą: „Sveiki atvykę į Baltarusiją.“ Patyrinėjus medžioklės plotų žemėlapį iš Biomon matosi – tiesiogiai su kitomis valstybėmis besiribojančiuose plotuose veikiančių klubų (pirmas pasienio klubų ratas) yra apie 120. Su antra ir trečia pasienio klubų eile jų bus apie 300. Tai trečdalis Lietuvos medžiotojų klubų, kurių plotuose ryšio sąlygos duomenims perduoti toli gražu nėra užtikrintos.
Prieš kažko reikalaudama, valdžia turėtų sudaryti galimybes tai įvykdyti. Pradėti pildyti lapą galima namuose, kur ryšio galimybės bus neblogos. Nuvykus į konkrečią medžioklės vietą reikės palaikyti ryšį su kitais medžioklės dalyviais ir pildyti medžioklės dokumentą. Pajudinęs iš sumedžiojimo vietos žvėrį ir neįrašęs jo į lapą tampi pažeidėju. Mūsų sąlygomis visko fiksuoti online nepavyks, o ar tikrai yra reikalas? Normaliose šalyse sumedžiojus žvėrį pirmiausia sutvarkoma žvėriena ir trofėjus, tada, nusiplovus rankas ir atsisėdus prie stalo, sutvarkomi dokumentai. Ten irgi fauna neišnyko. Pas mus sistema laukia, kada medžiotojas padarys kažkokią klaidą, nes reikalavimai ne visada sutampa su sveiku protu.
Kai buvo nutarta medžioklės lapus leisti patiems klubams, inspektūrai buvo šokas: kaip čia jie patys viską darys? Juk galima lapą sunaikinti ir išduoti naują tuo pačiu numeriu! Aplinkos apsaugos departamentas (AAD) įvedė lapų spaudavimą. Po to per pirmus metus planinių lapų patikrinimuose per visą Lietuvą rado apie penkis spalvotu Xeroxu nukopijuotus. Manau, to priežastys – vidinės klubo narių ir autoritarinių jų vadovų santykių problemos, o ne noras apgauti valstybę dėl jos išteklių pereikvojimo. Beje, kovo 5 d. nuotolinėje viešojoje konsultacijoje apie žemių savininkų ir medžiotojų santykius iš AAD atstovo vėl nuskambėjo panašūs skaičiai – maždaug penki suklastoti medžioklės lapai.
Už dokumentų klastojimą numatyta baudžiamoji atsakomybė. Kiek AAD per pastaruosius 5 metus iškėlė bylų šiuo klausimu? Juk daug fainiau, generalizuojant Lietuvos mastu penkių medžioklės lapų suklastojimą, reikalauti naujos duomenų apdorojimo sistemos už mokesčių mokėtojų pinigus, kuri vargu, ar bus techniškai įgyvendinta ir duos norimą rezultatą.
Taigi, panagrinėkime techninę mobiliųjų prietaisų ir svajojamos AAD bei Vyriausybės programos sudarytojų priemonės suderinamumo ir veikimo galimybę. Įvesdama kažkokią privalomą priemonę, valdžia turėtų užtikrinti visiems vienodą galimybę ją įvykdyti, t. y. reikėtų garantuoti nuolatinį sistemos veikimą visiems piliečių turimiems visų rūšių mobiliojo ryšio prietaisams, jų operacinėms sistemoms, programinėms versijoms ir jų nuolatiniams atnaujinimams, numatyti atvejus, kas būtų įvykus ryšio įrenginių gedimams, informaciją perdavus, bet negavus. O jeigu taip nevyktų – tai kieno būtų atsakomybė?
Posted by Gediminas Vaitiekunas on Pirmdiena, 2018. gada 17. decembris
AM žmonių teiginys, kad būtų sukurta programėlė, į kurią suvedus duomenis ji jų nebepamirštų, o atsiradus tinkamoms ryšio sąlygoms ištransliuotų ten, kur reikia, vargu, ar atitinka realybę. Tokie aparatai, kurie neištrinamai fiksuoja įrašą net be ryšio, o paskui duomenis perduoda, vadinami fiskaliniais, kaip kasos aparatai.
Šiuolaikiniai mobilieji įrenginiai šios funkcijos neatlieka, jie neturi fiskalinio bloko. Gal AM pavyktų susitarti su Iphone, Samsung ar kitais gamintojais dėl suderinamumo su AAD noru gaudyti medžiotojus. Tikriausiai apsimoka už mokesčių mokėtojų pinigus per metus sugaudyti 5–6 medžioklės lapų kopijuotojus ir porą šimtų kitų pažeidėjų.
Toje pačioje kovo 5 d. vykusioje viešojoje konsultacijoje Policijos departamento atstovo pranešta – medžiotojų sąvado funkcijos prijungimas prie policijos ginkluotų asmenų duomenų bazės (ne atskiros sąvado IT sistemos atnaujinimo ar sukūrimo), kur policijos ir AAD pareigūnai matytų, ar pilietis turi teisę medžioti (turi galiojantį medžiotojo bilietą), kainuotų 200–250 tūkst. eurų. Apie tai AAD informuotas praėjusių metų vasarį. Nieko neįvyko. Įdomu, kiek eurų turėtų būti skirta elektroninio medžioklės lapo projektui?
PRENUMERUOK Žurnalas Medžioklė arba ieškok spaudos prekybos vietose!
https://www.medzioklezurnalas.lt/
Posted by Žurnalas Medžioklė on Ceturtdiena, 2021. gada 1. aprīlis
