Tekstas: Kostas Slivskis
Nuotraukos: Kostas Slivskis ir Edmundas Jankauskas
Tauragės Dabrupinės būrelio vadovas Audrius Vitkevičius, pasakodamas apie šį kolektyvą ir jo medžiotojus, ne kartą paminėjo Edmundą Jankauską. „Jei mūsų medžioklės plotuose pasirodė vilkų, tai jis tiesiog savaitėmis, o kartais ir visą mėnesį gyvena miške ir sumedžioja ne vieną vilką“, – patikino būrelio vadovas.
Nė kiek nenustebsiu, jei vilką sumedžios ir jo dukra Gabrielė, nes eina tėvo pėdomis – jau yra sumedžiojusi net medalio vertą taurųjį elnią, stirninų, šernų ir kitų žvėrių. Įspūdingame Jankauskų name esančiame medžioklės kambaryje jau eksponuojami ir jos trofėjai. Net neabejoju, kad mergina tuo didžiuojasi!
Žinoma, tarp daugybės trofėjų būtent vilko iškamša, kailiai, kaukolės pirmiausia krinta į akį, nors medžioklės kambaryje, be kitų trofėjų, nemažai eksponuojama tauriųjų elnių ragų ir net trofėjų iš E. Jankausko medžioklių Afrikoje, Namibijos Respublikoje. Jis yra medžiojęs ir daugelyje kitų kraštų. Apie E. Jankausko medžiokles esu rašęs Lietuvos šimtmečiui skirtoje knygoje Medžioklė, medžioklė… Joje pasakojau, kad ne tik E. Jankausko dukra medžiotoja – šautuvą žada užsikabinti jo žmona Dalia, medžiotojos bilietas jau jos rankose, o sumedžioti žvėrys – ateities planuose.
O straipsnis – apie vilkų medžioklę. Šiandien tarp medžiotojų tai viena dažniausiai eskaluojamų temų, nes vilkų populiacija (dėl sumanymo prieš gerą dešimtmetį ją padidinti ir gauto finansavimo) išaugo tiek, kad jau tapo nevaldoma. Kasmet didinamas sumedžiojimo skaičius (2021 m. – 190), bet jų vis daugėja, ūkininkai ir šiaip kaimo gyventojai dėl vilkų sudraskytų naminių gyvulių patiria didžiulių nuostolių. O žiemą, kai gyvuliai tvartuose, pilkiai pjauna kanopinius žvėris. Suprantama, medžiotojai tuo piktinasi, nes jie moka valstybei mokesčius.
„Kone visi mano vilkai sumedžioti Dabrupinės būrelio valdose arba netoli Tauragės. Vienas sumedžiotas Pagėgių savivaldybės miškuose. Pirmąjį vilką pasisekė sumedžioti prieš vienuolika metų ir visai atsitiktinai – per tauriųjų elnių medžioklę tykant. Vilkė persekiojo elnių patiną.
Panašiai daugelis yra sumedžioję vilką, bet tu išeik būtent tik į vilkų medžioklę… Kai tyrinėji pėdsakus, po miškus trankaisi savaitėmis, čia dar sezonas eina į pabaigą, o to vilko negali net pamatyti. Tada tai bus tikroji vilkų medžioklė.
Vilkų medžiokle visada domėjausi, mane tai traukė, vis tikėjausi kada nors sumedžioti. Daug naktų praleisdavau tuose miškuose, kur pasirodydavo vilkai. Ieškodavau pėdų. Užlygindavau sniege aptiktas. Vilkai turi savo teritoriją – jei migruoja, kas kelintą dieną apeina savo teritoriją. Nustačiau, jog ta pačia vieta jie eina kas penktą naktį.
Vilkai aktyvūs būna po vidurnakčio, iki ketvirtos–penktos ryto. Vakare žvėrys maitinasi ir būna atsargesni. Prisimaitinę jie nebebūna tokie atsargūs, atsipalaiduoja, tad lengviau tampa vilkų grobiu.
Keletą metų visa tai tyrinėjau. Tiksliai nesu suskaičiavęs, bet, manau, gal šimtą naktų, tykodamas vilkų, esu išsėdėjęs miške. Per savo medžioklinį gyvenimą mačiau 14 vilkų, du prašoviau, o 12 sumedžiojau. Prieš šūvį labai jaudinuosi. Pajuokausiu: ras mane kada nors negyvą su šautuvu rankose. Nepasisekė, nepataikei ir vėl metus slampinėji miškais, kol vėl nutykai.
Daugelis yra vilkų sumedžioję, bet tai dažniausiai būna atsitiktinai, per kokias medžiokles su varovais. Visai kitas reikalas – išeiti medžioti vilko ir jį sumedžioti. Tai jau rimtas medžioklinis pasiekimas. Aš išeinu medžioti vilko ir į jokį kitą žvėrį šautuvo nekeliu. Visi mano vilkai taip sumedžioti.
Keturis vilkus nutykojau pagal skaičiuoklę – tykojau kas penktą naktį. Išmokau kaukti vilku. Mokytis važiavau į Baltarusiją pas mokantį kaukti vilku ir jį privilioti. Tai mane itin sudomino. Mokiausi, kol išmokau.
Daug tyrinėjau vilkų gyvenimą, maitinimąsi. Nustačiau, jog vieni vilkai pjauna naminius gyvulius, o kiti praeina pro ganyklą ir neliečia – medžioja laukinius kanopinius žvėris.
Tačiau visa tai nustatyti nėra taip paprasta. Turi tiesiog įsijausti į vilko vaidmenį. Jei jį vilioji, turi iš lėto pradėti jį „žadinti“. Vilkas gali būti už poros kilometrų, užkaukiau – jis už kokių dešimties minučių ateis. Tačiau ne visada taip būna. Jei vilkas senesnis, tai kartą užkaukei ir tylėk. Jis po kelių valandų pasirodys, bet jei medžiotojas jau bus nuėjęs ir vilkas aptiks jo pėdas, tai tokio vilko niekada nebepriviliosi. Jis suprato, jog tai klasta. Turiu vieną tokį vilką, kurio niekaip nesumedžioju, nors žinau, kad tame miške gyvena. O štai vilkė, jei kas sumedžiojo jos vaiką, visus metus eis jo ieškoti ir būtent toje pačioje vietoje lankysis.
Prisivilioti ir nutykoti vilką būtina pasirinkti tinkamą vietą, numatyti, iš kur jis gali pasirodyti. Vilkas visada stengiasi apsukti ratą ir nustatyti, kur tas jo gentainis yra. Geriausia įsitaisyti tokioje vietoje, kurioje vilkas tavęs negalėtų apeiti. Itin tinka koks nors upelis ar negyvenamas namas. Gerai, kai pučia šoninis vėjas.
Man neteko vilkų medžioti kartu su kuriuo nors draugu. Čia reikia patikimo žmogaus, prisiekusio ir kantraus medžiotojo, galinčio miške pratūnoti visą naktį. Jei su tokiu susieičiau, gal ir daugiau ko išpasakočiau apie vilkų medžioklę. Toks žmogus daug ką turi pats suprasti ir išmokti.
Neeilinė medžioklė buvo, kai pavyko sumedžioti du vilkus. Kai jau gerai išmokau kaukti, išsiruošiau į medžioklę. Porą valandų miške pasisėdėjau, o tada nusiteikiau, užtaisiau ir šūviui paruošiau šautuvą… Ir užkaukiau. Už pusvalandžio pamačiau, kad ateina du vilkai – net širdis sustojo, ėmė trūkti oro, rankos dreba, o čia svarbu nepaskubėti, nepadaryti klaidos, nes kito karto gali nebebūti. Kai liko gal 80 metrų, šoviau į vieną, o antrasis iškart šoko į šoną, bet spėjau ir į tą paleisti šūvį. Abu dingo iš akių. Termovizoriumi aptikau kažkur už 50 metrų gulinčius. Tai buvo ypatinga ir sėkminga medžioklė – patyriau daug džiaugsmo“, – apie neeilinę medžioklę pasakojo Edmundas.
Vienas iš jo sumedžiotų vilkų įvertintas sidabro medaliu. Ne taip seniai sumanyto ir Lietuvoje įteisinto Penketo jis nėra sumedžiojęs – trūksta briedžio. Penkete yra medaliais įvertinti briedžio, elnio ir stirnino ragai, šerno iltys ir vilkas. Tad, kaip patikino E. Jankauskas, artimiausiu metu stengsis sumedžioti trofėjinį briedį.
Jo nuomone, vilkų daugėja ne tik dėl jų medžioklės apribojimo, o dar ir dėl to: jei šeimoje yra dvi patelės, o sumedžiojamas patinas, ji išyra, skyla ir tada atsiranda dar viena šeima. Tuo galima tikėti, nes vilkų gaujoje tik viena vilkė susilaukia palikuonių.
Pasak Edmundo, Tauragės krašte nėra vilkų pertekliaus. Jų gauja gyvena Laukėsos durpyne ir medžioja aplinkiniuose miškuose. Vilkai mėgsta įsikurti durpynuose, nes ten žmonių nelankomos vietos. Šiemet medžioklėje, vykusioje Laukėsos medžioklės plotuose, sumedžioti du vilkai. Ta vieta Tauragės ir Jurbarko krašte yra vilkingiausia. Aplink šią teritoriją aptinkami tik vilkai migrantai. Tokius sunku sumedžioti ir su vėliavėlėmis, nes pilkis nueina dešimtis kilometrų ir nustatyti jo dienojimo vietą ne taip paprasta.
„Medžioti su vėliavėlėmis man neteko nė karto. Labai norėčiau, tai labai įdomi medžioklė. Senais laikais žiemomis būdavo daug sniego ir lengviau aptikti vilkus. Dar buvau tik šešiolikos metų, kai sužinojau, jog su vėliavėlėmis aukso medaliu įvertintą vilką sumedžiojo dabar jau amžinatilsį Vaidas Jocas. Tai buvęs įspūdingas vilkas, sumedžiotas lygiavamzdžiu šautuvu.
Net neabejoju, kad tiek vilkų, kiek dabar yra Lietuvoje, tikrai neturėtų būti. Baltarusijoje vilkus medžioja visus metus ir jų nė kiek nemažėja. Manau, vilkų medžioklė turėtų būti nelimituota. Daug yra biurokratijos. Viskas padaryta taip, kad nenorėtum sumedžioti vilko: vilkei turi išimti gimdą, patinui – iltį, tuoj pat įregistruoti sumedžiotą. Nieko nuostabaus, kad medžiotojai tai klastoja ir vilkų tikrai sumedžiojama daugiau, nei nustatyta norma. Vilkas turi būti kaip eilinis žvėris: sumedžiojai, įrašei ir tuo viskas turėtų baigtis. Jau niekas neabejoja, jog tie sumanyti projektai, atseit mažėja vilkų, yra paprasčiausia komercija“, – apie vilkų medžioklę pasakojo E. Jankauskas.
Padėkite mums augti! Paspauskite PRENUMERUOTI ir varpelio piktogramos mygtuką!
