Tekstas: Kostas Slivskis
Nuotraukos: Ernesta Stankevičienė
Tik trejetą metų su šautuvu ant peties vaikštanti Stumbro (Plungės r.) medžiotojų būrelio narė Ernesta Stankevičienė, parsiradusi iš medžioklės, jau svajoja apie kitą. Pabendravęs su žavia, iškalbinga moterimi, supratau, kad ji neabejotinai yra sužavėta medžiokle. Gal ne tiek tuo, kai medžioklėje paleidžia taiklų šūvį, kiek buvimu gamtoje. Bet per tuos kelerius metus ir ne vieną trofėjų jau sumedžiojo.
Dažnas nusistebėtų, kaip čia nutiko, kad moteris tapo medžiotoja, juk tai labiau vyrų pomėgis. Tačiau moterų medžiotojų Lietuvoje jau yra apie pusę tūkstančio. Įkurtas Moterų medžiotojų klubas ir feisbuko grupė Moterys medžiotojos. Taigi nieko keisto, kad E. Stankevičienė pasuko žvėrių takais.
Medžioja jos vyras Alvydas, sūnus Deividas, svainis Kazimieras Stankevičius. Medžiotojas buvo ir vyro senelis Alfonsas Stankevičius. Kelių dešimtmečių medžiotojo stažą yra sukaupęs ir vyro dėdė Rimantas Stankevičius. Žodžiu, visi giminės vyrai – medžiotojai, o dabar jau ir moterys.
„Nieko nuostabaus, kad tapau medžiotoja. Ne tik mano vyras, bet ir aš pati medžiotojų šeimoje augau. Tėveliui greitai bus 68-eri, o medžioja jau 40 metų, yra būrelio Girėnai narys. Esu kilusi iš kaimo. Nuo pat vaikystės mėgstu gamtą, žaviuosi pamatytais žvėrimis. Tad medžioklė man, ko gero, įskiepyta.
Su vyru susipažinome prieš 25 metus. Jis medžioja nuo aštuoniolikos. Medžiotojas buvo jo senelis, kuris sakydavo: „Jeigu medžioklei trukdo darbas, reikia mesti darbą.“ Tie žodžiai man labai svarbūs.
Nepatikėsite: susituokė vyro senelis su savo išrinktąja Zita ir pirmąjį vedybinio gyvenimo vakarą išėjo į medžioklę tykant. Medžioklė jųdviejų gyvenimui netrukdė. Jie nugyveno gražų amžių.
Tapti medžiotoja prieš trejetą metų paragino vyras, kuris yra Stumbro būrelio vadovas. Nesispardžiau – pasiūlymas man patiko. Dabar vis laukiu šeštadienio, ypač kai prasideda medžioklės su varovais. Tai nuostabi diena! Visa šeima laukiame to šeštadienio. Iš mokslų šeštadienį parsiranda ir sūnus. Ko gero, medžiotojo genai persidavė. Be to, turime puikiai medžioklėje dirbantį šunį – lietuvių skaliką. Jis irgi laukia šeštadienio.
Mudu su vyru dalyvaujame ir šaudymo varžybose. Tad laisvalaikį kartais leidžiame šaudykloje, taikydamiesi į skriejančias lėkštutes. Pernai mūsų, Plungės moterų, komanda Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos varžybose užėmė pirmąją vietą. Šiemet buvome antros.
Norite nusipirkti žurnalą internetu arba jį užsiprenumeruoti?
Pirmas trofėjus? Jo niekada neužmiršiu. Vieną dieną išsilaikiau egzaminus ir gavau medžiotojo bilietą, o jau kitą dalyvavau medžioklėje tykant. Bokštelyje sėdėjau kartu su vyro brolio drauge Ieva. Ji kol kas tik varovė, bet jau turi tikslą tapti medžiotoja. Jau buvo prietema, bet dar galėjai matyti. Prie bokštelio atėjo didžiausias šernas. Mano šūvis buvo taiklus. Galiu pasigirti, kad jau keturis tokius esu paguldžiusi. Būrelio vyrai jau šmaikštauja, jog prie mano bokštelio tik kuiliai ateina. Esu ir ne vieną stirniną sumedžiojusi“, – apie savo medžiokles pasakoja E. Stankevičienė.
Paklausta, gal jau patyrė kokių nuotykių, moteris sakė, kad yra praradusi ne vieną galimybę iššauti. Kartą jai medžioklėje su varovais visai prie pat atėjo briedžio patelė su jaunikliu ir spoksojo į medžiotoją, o šios šautuvas užtaisytas šratais – gi į kanopinį žvėrį galima šauti tik kulka.
„Mes į medžioklę važiuojame ne dėl to, kad parsivežtume žvėrienos. Buvimas gamtoje, žvėrių stebėjimas yra didžiausias malonumas. Daug kartų šūvio nepaleidi. Medžioklėje atsipalaiduojame nuo kasdienybės, o noras medžioti tik stiprėja“, – pokalbio pabaigoje tokius žodžius ištarė E. Stankevičienė.
Norite nusipirkti žurnalą internetu arba jį užsiprenumeruoti?
