2019 metais Latvijos medžiotojų bendruomenė balsavo už tai, kad jaunimui nuo 16 metų, prižiūrint patyrusiam medžiotojui, būtų leista medžioklėje naudoti šautuvą, ką leidžia ir Europos Tarybos direktyva. Kadangi ši idėja sulaukė gana didelio vienos visuomenės dalies pasipriešinimo, žurnalas Medžioklė pradėjo straipsnių seriją apie tai, kokia galėtų būti jaunimo dalyvavimo medžioklėje nauda.
Ne paslaptis, kad daug garsių muzikantų, mokslininkų, aktorių ir verslininkų yra medžiotojai. Ir daugybės kitų profesijų atstovai, įskaitant pasaulinio lygio sportininkus, išdidžiai vadina save medžiotojų bendruomenės nariais ir atitinkamai auklėja savo vaikus. Vienas jų yra Pasaulio ir Europos čempionatų bei olimpinių žaidynių prizininkas, Latvijos bobslėjininkas Oskaras Kibermanis (Tarptautinės bobslėjaus ir skeleto federacijos informacija), kuris pernai Europos čempionate Siguldoje iškovojo aukso medalį dviviečių ekipažų varžybose.
„Mano sūnui dabar 3,5 metų. Dar reikės truputį palaukti, tačiau tikrai vesiuosi jį kartu į mišką. Eis į medžioklę, kaip ir aš eidavau vaikystėje. Jeigu jam tai patiks, bus medžiotojas, jeigu ne – neversiu. Medžioklė yra širdies reikalas. Nieko negali padaryti medžiotoju per prievartą“, – savo požiūrį paaiškino sportininkas, medžiotojas ir tėtis O. Kibermanis.
Paklaustas, kada pats pradėjo eiti į medžioklę, sportininkas atsakė, kad iš tiesų neatsimena, bet tai buvo dar ikimokykliniais laikais. Pirmieji Oskaro atsiminimai susiję su medžiokle žiemą. Jie eidavo į kvartalą varovais kartu su kitu medžiotoju, o kai berniukas nebegalėdavo prasibrauti per pusnis, kolega nešdavo jį ant pečių. Visą vaikystę ir jaunystę Oskaras ėjo varovu, kol 18-os metų išlaikė egzaminą ir tapo visateisiu medžiotoju.
Sportininkas pripažino, kad medžioklė tam tikra prasme panaši į sportą – ji stiprina ir kūną, ir sielą. „Šiuolaikinis jaunimas, ištisai sėdėdamas prie kompiuterių, gadina savo sveikatą. Su gailesčiu žiūriu į tuos vaikinus ir merginas, kurie pusiau sulinkę eina su telefonu rankose“, – sakė sportininkas.
Medikai ir psichoterapeutai mano, kad vaikai ir jaunuoliai turėtų daugiau laiko skirti aktyviai veiklai. Didžiąją dalį dienos praleidžiant prie kompiuterio, net labai jauniems žmonės gali atsirasti rimtų fizinių ir net psichologinių problemų.
„Prie kompiuterio žmogus paprastai sėdi viena poza, sustingęs. Šiuolaikiniai vaikai ir jaunuoliai taip gali praleisti kelias valandas. Taip formuojasi neigiami laikysenos pokyčiai: sukumpę pečiai ir nulenkta galva. Įtampa pečių juostoje turi poveikį kraujo cirkuliacijai į smegenis, taigi nukenčia ir gebėjimas mokytis, suprastėja pažymiai.
Vaikai ir jaunimas, kurie daug laiko skiria kompiuterinėms technologijoms, dažniau skundžiasi galvos svaigimu, pykinimu ir kaklo bei sąnarių skausmu. Kyla ir ypatingas krūvis nykščiams, dėl kurio sulaukus 40-ies gali išsivystyti ankstyva artrozė. Sportininkams ir aktyvaus poilsio mėgėjams tokių problemų nekyla“, – nurodė Liepojos regioninės ligoninės Fizioterapijos ir reabilitacijos specialistė Lyga Priediena.
Medikė paaiškino, kad ilgos prie ekrano praleistos valandos labai stipriai apkrauna ir regą. Žiūrėdamas į ekraną žmogus daug rečiau mirksi ir dėl to akys rečiau drėkinamos, taigi prasčiau pamaitinamos – joms nesuteikiama pakankamai maistinių medžiagų. Taigi, ne tik spinduliai kalti dėl suprastėjusios jaunosios kartos regos. Pasyvus gyvenimo būdas blogai veikia ir medžiagų apykaitą, virškinimo trakto veiklą ir skatina nutukimą.
Apie neigiamą nejudraus gyvenimo būdo poveikį kalbama labai daug. Didžiųjų miestų gyventojai skatinami pradėti mankštintis namuose savarankiškai arba tiesiogiai su treneriu. Vis dėlto nemažai šeimų ir jaunimo vis dažniau eina į žygius, pasivaikščioti į gamtą ir miesto parkus. Gydytojai, psichologai ir net pedagogai yra vienos nuomonės, kad vaikams ir jaunimui reikia kuo daugiau laiko praleisti gamtoje. Jų nuomone, medžioklė yra vienas būdų stiprinti savo fizinę formą, gauti naujų žinių ir bendravimo įgūdžių.
Daug apklaustų medžiotojų pripažįsta, kad jų pamėgta medžioklės rūšis yra būtent medžioklė su varovais. Jos suburia bendraminčius, suteikia kolektyvo bendrystės jausmą, leidžia mokytis pačiam ir mokyti jaunąją medžiotojų kartą. Neretai varovais eina ir klubo narių, ir jų pažįstamų bei draugų atžalos, taigi jaunimas pritraukiamas prie šios senos profesijos. Mūsų pašnekovas bobslėjininkas Oskaras domėtis medžiokle irgi pradėjo labai anksti ir būtent medžioklėje su varovais.
Dabar ši medžioklės rūšis tebėra Oskaro mėgstamiausia, bet būtent jai lieka mažiausiai laiko: spalį atidaromos medžioklės su varovais, o kartu prasideda ir sporto varžybų sezonas. Oskaras pripažįsta, kad medžioklėje su varovais jį labiausiai traukia galimybė susitikti su draugais ir kolegomis. Sumedžioti nėra svarbiausia – už laimikį daug svarbesnė yra bendra veikla, miško darbai, gyvūnų šėrimas ir kontaktas su gamta.
Kiekvienam jaunuoliui, aišku, jeigu pritaria šeima ir jis pats, rekomenduotina dalyvauti medžioklėje ir per šias dvi suvirš valandos nuolat judėti, įveikti didesnes ar mažesnes kliūtis. Žmogus turi judėti kasdien! Skirtumas tarp tų vaikų ir jaunimo, kurie sėdi namuose, ir tų, kurie lanko sporto užsiėmimus, gyvena arčiau gamtos, padeda ūkyje ar dalyvauja medžioklėje, yra tiesiog akivaizdus.
Medžiotojo šeimoje augę vaikai būna sveikesni, stipresni, fiziškai ir psichologiškai ištvermingesni, jie supranta medžioklės prasmę ir procesus. Svarbiausia tai, kad jaunuoliai patys norėtų veikti. Sprendimas gyventi aktyviai nepriklauso nuo tėvų ar bendraklasių. Sulaukęs 14, 15 ar 16 metų, jaunuolis jau turi turėti savo nuomonę! Tokio amžiaus žmogus sugeba priimti savarankiškus sprendimus. Jeigu paauglys nepriima sprendimo gyventi aktyviai, nesikeis nei jo laikysena, nei svoris, nei sveikata. Na, o jeigu sprendimas priimtas, fizioterapeutų nuomone, tada nesvarbu, ar ta veikla yra bėgimas, plaukimas ar dalyvavimas medžioklėje. Svarbiausia, kad kūnas aktyviai juda, auga ir normaliai vystosi.
Medžioklė vyksta kartą ar du per savaitę. Jų dalyviai judėdami lauke vidutiniškai praleidžia dvylika valandų. Dalyvaujant medžioklėje atsiskleidžia kiekvieno fizinių galimybių lubos ir tenka ieškoti galimybių tas ribas plėsti. Vienam tai iššūkis, kitam – priežastis tokios veiklos atsisakyti, tačiau kol nepabandysi, nesužinosi savo galimybių ribos.
Medžiotojų vaikai nepatiria jokio streso ar, kaip dabar madinga sakyti, psichologinės traumos sumedžiojus gyvūną. Jeigu vaikas nenori tų vaizdų matyti, jis į medžioklę net neis, pabrėžia Oskaras. „Man visa tai patinka, visas tas procesas apskritai. Kitam galbūt norisi eiti į teatrą ar šokti, bet aš mėgstu medžioklę. Tai arba yra, arba ne. Ir sumedžioti nėra svarbiausias tikslas“, – aiškino sportininkas.
Oskaras su gailesčiu pripažino, kad medžioklės priešininkai medžioklėje mato tik vieną aspektą, juo naudojasi, visa kita jų nedomina. O medžiotojai ir jų vaikai žino, kad į medžioklę einama ne tik sumedžioti žvėries. Pavyzdžiui, žiemą medžiotojai į mišką veža šieno ir kitokio pašaro. Ypač jis svarbus stirnoms, kurioms giliame sniege sunku judėti ir ieškoti maisto. Deja, medžioklės priešininkų nedomina jokia medžiotojų veikla. Jie yra didžiausi ekspertai, nors apie medžioklės esmę nieko nežino. „Tai nieko nauja. Žmogus, kuris mažiausiai supranta, tampa didžiausiu ekspertu“, – atsiduso Oskaras.
Galbūt žmonių požiūrį į medžioklę paveikė tarybinių laikų paveldas – kalbos apie gėrimą, „gamyklišką“ gyvūnų medžiojimą. „Pats tų laikų nesu patyręs, tačiau teko girdėti daug negražių istorijų. Dabar viskas pasikeitę. Šiaip dauguma medžiotojų bendruomenės dabar labiau išsilavinusi, atsakingesnė. Vaikų ir jaunimo įtraukimas į medžioklę, patirties gausinimas, ankstyvas lavinimas yra svarbi visos medžioklės srities ir ūkio vystymosi sąlyga. Be jaunosios kartos nebus ateities“, – teigė Oskaras.
Trumpas dosjė
Talentingas Latvijos sportininkas O. Kibermanis bobslėjumi pradėjo užsiimti 2011 m. vasarą. Dar 2012 m. pasaulio čempionate su jauniais iškovojo sidabrą keturvietėmis ir bronzą – dvivietėmis rogėmis. Tų pačių metų Pasaulio jaunimo olimpiadoje dviviečių varžybose O. Kibermanis užėmė 4 vietą.
Pirmos sėkmės Pasaulio taurėje sportininkas sulaukė 2016–2017 m. sezoną, kai dvivietėmis rogėmis iškovojo du bronzos ir vieną – sidabro medalį, taip pat laimėjo keturviečių etapą Sankt Morico trasoje. Pirmą pergalę dviviečių rogių varžybose viename Pasaulio taurės etapų iškovojo 2020 m. vasario 15 d. Siguldos trasoje kartu su stūmėju Matysu Mikniu.
Praėjus dienai nugalėjo dar kartą – iškovojo aukso medalį 2020 m. Europos čempionate. 2019–2020 m. Pasaulio taurės bendrojoje įskaitoje užėmė 2 vietą dvivietėmis rogėmis ir 4 vietą – keturvietėmis, abiejų rungčių kombinacijoje – 3 vietą.
PRENUMERUOK Žurnalas Medžioklė arba ieškok spaudos prekybos vietose!
Posted by Žurnalas Medžioklė on Sestdiena, 2021. gada 1. May
