Patirtis

Iš archyo. Futbolininkas Darvydas Šernas0

Nuotrauka: iš archyvo

Futbolas yra darbas, medžioklė – gyvenimas

Žmogaus gyvenimas yra sprendimų ir kompromisų grandinė. Tai, ką pasiekiame, kur patenkame, kokiais žmonėmis tampame, priklauso beveik tik nuo mūsų pačių. Net iš pažiūros nepriklausomos aplinkybės vis tiek verčia mus sąmoningai ar nesąmoningai rinktis. Tai formuoja mūsų asmenybę, lemia gyvenimo kokybę ir šeimos laimę. Vienas pasirenka eiti lengvesniu ir pigesniu keliu, gyvena savo malonumui, o kitas pasiruošęs aukotis, kad jo mylimi žmonės būtų šalia ir laimingi.

Neretai manoma, kad profesionalus sportas neleidžia gyventi normalaus šeimos gyvenimo. Kaipgi kitaip, jeigu vienas sutuoktinis visą laiką užsienyje, kraustosi iš vienos valstybės į kitą? Ir vis dėlto jis pasirenka prisitaikyti prie svetimos kalbos, kitokio klimato ir žmonių mentaliteto ir investuoti sunkiai uždirbtus pinigus, kad tik šeima būtų šalia. Tai vienas pasirinkimų, kuris lemia ne tik jo paties, bet ir žmonos bei vaikų gyvenimą šiandien ir ateityje. Jis – Darvydas Šernas, ilgametis Lietuvos futbolo rinktinės narys, klubų karjeroje žaidęs Lietuvoje ir daugybėje užsienio šalių, neseniai pasirašęs sutartį su Kfar Sabos Hapoel (Izraelis).

Iš kur esate kilęs?

Gimiau 1984 m. liepos 22 d. Alytuje, ėjau ten į darželį ir mokyklą. Kadangi sportavau nuo ankstyvos vaikystės, visi mokyklos reikalai buvo paaukoti dėl sporto. Mokiausi normaliai, bet tik tam, kad gaučiau pažymį. Sportininkui svarbiausia, kad mokytojas parašytų bent penkis ir kuo greičiau paleistų namo. Dešimtukai nebuvo mano tikslas. Baigiau Vilniaus pedagoginį universitetą ir įgijau kūno kultūros mokytojo profesiją. Pats mokytis nenorėjau, po mokyklos galvojau tik apie sportą, bet tėvų įkvėptas ir kiek spaudžiamas įstojau į universitetą ir dabar visiškai nesigailiu. Tėtis ir mama manė, kad žmogui reikia mokytis, įgyti kokią profesiją, tad taip tapau mokytoju.

Dabar iš tiesų džiaugiuosi, kad pasidaviau tėvų valiai, ir esu jiems labai dėkingas. Ypač mamai – be jos nebūčiau to padaręs. Studijos praplėtė mano akiratį ir parodė gyvenimą visai kitokioje šviesoje. Ten sutikau nuostabių žmonių: dėstytojai, besidalijantys savo žiniomis, bendrakursiai – visi priverčia kitaip pasižiūrėti į gyvenimą. Pirmus trejus metus mokiausi dieniniame skyriuje – kasdien ėjau į paskaitas, bet paskui perėjau į neakivaizdinį. Norėjau mokytis toliau ir baigti universitetą, bet turėjau dvi tris treniruotes per dieną, tad tik taip galėjau suderinti jas su studijomis. Mano draugai po treniruočių važiuodavo ilsėtis namo, o aš turėdavau skubėti į paskaitas… Bet buvau jaunas ir jėgų užteko viskam.

Kada pasirinkote futbolą?

Man buvo šešeri, kai pradėjau lankyti futbolą. Tėvo draugas buvo treneris, jis pradėjo kurti naują grupę, paskambino mano tėčiui ir pasiūlė man pabandyti. Patiks, galės treniruotis, nepatiks… Prisimenu viską nuo pirmųjų treniruočių. Turėjome nuostabų trenerį Antaną Bytautą. Jis mokėdavo labai gerai motyvuoti, pasakodavo mums stebuklų istorijas. Dabar, visa tai prisimindami, su komandos draugais juokiamės. Jis mus įtikindavo, kad treniruotes ir rungtynes stebi agentai iš Milano. Įsivaizduojate? Žaisdavome Alytaus stadione, atėję pasižiūrėti keli tėčiai, o treneriui pavykdavo mums įteigti, kad tribūnose stovi garsios komandos agentas. Mums buvo aštuoneri devyneri metai ir mes šventai tikėdavome, kad gerai žaisdami galime patekti į Manchester United. Dabar juokinga, bet tada tai buvo geriausia motyvacija.

Ar iš jūsų pirmųjų komandos draugų kas nors vis dar žaidžia?

Taip! Vytautas Lukša, Mindaugas Panka… Tarp kitko, Vytautas tapo medžiotoju ir ne be mano pagalbos. Tai buvo maždaug prieš dešimt metų. Pradėjau jį kviestis į mišką, kad pasižiūrėtų, jam patiko, ir dabar jis jau labai aistringas medžiotojas. Toks pats maniakas kaip aš! Vytautas – mano geriausias draugas. Profesionaliam futbolui jau esame gana seni, dar kokie treji metai turbūt teliko, ir dabar medžioklė sudaro rimtą konkurenciją sportui.

Darvydas Šernas

Palyginkite kovą dėl pergalės aikštėje su medžioklės instinktu.

Šia tema niekada negalvojau. Man vis dėlto tai yra du skirtingi dalykai. Futbolas yra pomėgis, darbas, atsakomybė sirgaliams ir klubui. Turi nuolat treniruotis, žaisti maksimaliai atsiduodamas. Medžioklė yra visiškai kitas pasaulis – tik grynas malonumas, draugai, kompanija, gamta, nuotykiai, trofėjai.

Kaip klostėsi jūsų sporto karjera?

Alytuje ėjau į paprastą vidurinę mokyklą ir lankiau futbolą. Iš pradžių žaidžiau mokyklos rinktinėje, o mano pirmasis profesionalus futbolo klubas buvo Alytaus Dainava.

Vaikystėje žaisdavau gynėju, paskui krašto gynėju. Esu neaukšto ūgio – tik 177 centimetrų. Sporto mokykloje tai nebuvo svarbu, užtat profesionaliame sporte gynėjų ūgis būna apie 190. Taigi 24 metų amžiaus pradėjau žaisti puolėju ir nuo tada apie dešimt metų žaidžiu šioje pozicijoje. Nuo vaikystės esu žaidęs visose pozicijose, tik vartuose nestovėjau. Man pačiam labiausiai patinka gynėjo vaidmuo.

Po Dainavos patekau į Vilniaus Vėtrą. 2008 metais klubas patyrė finansinę krizę ir išnuomojo mane Rusijos aukščiausiosios lygos Nalčiko komandai Spartak. 2009 metais patekau į Lenkijos pirmosios lygos klubą Lodzės Widzew, paskui žaidžiau Liublino Zagłębie ir Turkijos komandoje Gaziantepspor. Pernai žaidžiau Vilniaus Žalgiryje, taip pat buvau Lietuvos rinktinės narys. Iš viso rinktinėje sužaidžiau apie keturiasdešimt rungtynių.

Dabar esu Izraelyje – sausio pabaigoje pasirašiau naują sutartį ir čia, Kfar Saboje, iki vasaros žaisiu komandoje Hapoel. Sutartis tik šešiems mėnesiams, nes Izraelio čempionatas vyksta kiek kitaip nei pas mus. Lietuvoje čempionatas prasideda dabar ir baigiasi žiemą, o Izraelyje kova dėl čempiono titulo prasideda vasarą ir baigiasi gegužę. Mane pasiėmė iki čempionato pabaigos ir paskui bus sprendžiama, ar tęsti bendradarbiavimą.

Pastarąjį dešimtmetį dažnai žaidžiau užsienyje. Su komandos draugais bendrą kalbą rasti lengva – jie tokie patys žmonės kaip ir aš, tik dabar nėra daug laiko bendrauti. Ir treniruotės nevyksta labai dažnai, jos palyginti lengvos, nes varžybų grafikas intensyvus, o jeigu daug treniruojiesi, nelieka jėgų rungtynėms.

Be futbolo treniruočių, reikia rimtai rūpintis savo fizine būkle. Tai ne pramoga draugų būryje, tai profesionalus futbolas, kur turi būti šimtu procentų pasirengęs išeiti į aikštelę ir atlikti savo geriausią pasirodymą. Būti profesionaliu sportininku reiškia prisiimti atsakomybę komandai ir sirgaliams.

Deividas Šernas Wikipedijoje

Turbūt turite geležinę sveikatą?

Profesionalus sportininkas turi labai rimtai rūpintis savo sveikata. Visi žiūrime, kaip rengiamės, ką valgome. Privalome tinkamai maitintis ir pakankamai miegoti. Kai žmogus išsimiegojęs, gerai pavalgęs ir daug sportuoja, tai ir virusai mažiau kimba. Aišku, pasitaiko visaip, tačiau ir sirgdamas einu į treniruotes ir niekam nesakau, kad jaučiuosi ne itin gerai. Profesionaliame sporte svarbiausia rezultatas.

Niekada nepasidarė nuobodu, nekilo noras ką nors keisti?

Kilo, ir ne kartą. Sezonui rengiamasi labai intensyviai: treniruotės tris kartus per dieną, be to, reikia nubėgti po dešimt kilometrų. Būni pavargęs, nesinori nei futbolo, nei nieko kito. Tačiau tai tik akimirkos silpnybė, reikia eiti pirmyn, išlaikyti. Jeigu esi profesionalas, turi sugebėti padaryti viską, negali pasiduoti. Jeigu ką nors užsibrėžiu, niekada nepasiduosiu, kol nepasieksiu tikslo.

Kokia buvo jūsų jaunystės svajonė?

Kaip kiekvieno sportininko – žaisti savo šalies rinktinėje. Vieną dieną man paskambino ir pasakė, kad esu Lietuvos jaunimo rinktinės narys. Tuo metu emocijos nebuvo tokios stiprios, kaip dieną, kai buvau išrinktas dalyvauti suaugusiųjų rinktinėje. Buvau be galo laimingas – išsipildė mano svajonė! Pirmą kartą mane pakvietė prieš dešimt metų. Buvo treji metai, kai manęs nekvietė į rinktinės mačus, bet praeitą sezoną vėl dalyvavau visose rinktinės rungtynėse.

Profesionalus sportas reikalauja maksimalių fizinių ir dvasinių pastangų, ir ne paslaptis, kad karjera baigiasi po trisdešimties. Ar galvojote, ką darysite paskui?

Kai tik baigsiu žaisti, eisiu medžioti. Mėnesį gyvensiu miške (juokiasi)! Ir šiemet gegužę grįšiu į Lietuvą, kaip tik į stirninų medžioklės sezoną.

O jeigu rimtai, dar pagalvosiu. Mano nuomone, trenerio darbas, kuris atrodo logiškas sportininko karjeros tęsinys, yra labai sunkus. Turi būti geras psichologas, įkvėpėjas. Geras treneris iš savo auklėtinių daro ne tik gerus sportininkus, bet ir gerus žmones. Nemanau, kad būsiu treneriu, bet niekada negali žinoti, kaip gyvenimas pasisuks. Šiuo metu esu susitelkęs į futbolą ir apie nieką kita negalvoju. Kiek man liko? Keletas metų? Paskui galvosiu, ką daryti toliau.

Ar profesionalus futbolininkas gali turėti šeimą?

Žinoma! Su žmona Sandra turime du sūnus – vienam dveji, kitam ketveri, ir abu netrukus švęs gimtadienius. Stebint juos kol kas neatrodo, kad domisi futbolu. Žiūrėsime, kaip bus ateityje. Nebūsiu toks kaip kiti tėvai, manantys – jeigu žaidžiu aš, tai ir vaikai privalo lankyti tą patį sportą… Jeigu tik norės, galės rinktis bet kokią sporto šaką ar apskritai užsiimti kuo nors kitu.

Kuo užsiima jūsų žmona?

Sandra jau ketverius metus kuria moterų drabužius. Jos dirba dviese su drauge, Vilniuje turi butiką, o svetainėje female.lt galima apžiūrėti visas naujausias sukneles ir jų įsigyti.

Kur gyvenate?

Vilniuje. Į sostinę persikėliau 2002 metais, pasirašiau sutartį su Vėtra ir įstojau į universitetą. Nuo tada čia ir gyvenu. Kai būnu Lietuvoje. Nuo 2007 metų nuolat žaidžiu užsienyje ir kraustausi iš vienos šalies į kitą. Rungtyniavau Rusijoje, Lenkijoje, Turkijoje, Australijoje, Škotijoje, paskui vėl Turkijoje.

Australijoje buvo labai smagu – karšta, kengūros… Įdomu, kad persikeliant iš Lietuvos į Australiją pas mus buvo 22 laipsniai šalčio, o nusileidus Australijoje – 44 šilumos! Pirmasis mėnuo buvo labai sunkus – negalėjau ne tik bėgioti, bet net vaikščioti buvo sunku. Treniruotės vykdavo anksti ryte. Ten karšta visą laiką – ir naktį, ir ryte. Perto mieste, Vakarų Australijoje, gyvenau nuo sausio iki birželio.

Tai labai graži šalis, gyvenimo lygis aukštas. Gyventi ten būtų gerai, yra daug įdomių vietų. Vis dėlto sportuoti ten sunku, išimtis būtų banglentės, plaukiojimas, nardymas. Neišėjo panardyti koralų rifuose, bet kai baigėsi sutartis, su žmona ir vyresniuoju sūnumi Darvydu likome Australijoje dar porai savaičių ir šiek tiek pakeliavome. Buvome Sidnėjuje, Melburne, apžiūrėjome žymiausias vietas.

Šeima keliauja kartu su jumis?

Taip, visada. Nusprendėme, kad reikia būti drauge. Mat išvažiuoji ne mėnesiui ar dviem, o pusmečiui, metams. Grįšiu namo ir nepažinsiu nei vaikų, nei žmonos. Esu vedęs jau penkerius metus ir visą šį laiką Sandra kraustosi iš vienos šalies į kitą kartu su manimi. Jai dabar 28 metai.

Turite planą, kur ir kaip gyvensite ateityje?

Taip, abu su žmona labai mylime Lietuvą ir Vilnių – tai mums gražiausias miestas pasaulyje. Sandra užaugo Vilniuje, čia gyvena ir jos tėvai. Kai esame namuose, jie labai padeda su vaikais.

Pakalbėkime apie medžioklę. Kada pradėjote?

A, tai buvo seniai. Kai tik išmokau vaikščioti, tėvas ir pasiėmė į medžioklę. Šeimoje juokiamės, kad pirma gavau ne pieno, o kraujo. O jeigu rimtai, tai kartu su tėvu į medžioklę važinėju nuo tada, kiek tik save atsimenu. Kai sukako aštuoniolika, pats išlaikiau egzaminą ir tapau medžiotoju. Pirma, ką atsimenu iš medžioklės, buvo viena šalta ir snieguota žiemos diena, kai su savo lietuvių skaliku ėjome varovais. Iš viso negaliu įsivaizduoti medžioklės be šuns. Kartą šunį sužeidė šernas, ir reikėjo važiuoti į kliniką siūti žaizdų. Kol šuo sveiko, pats nenorėjau eiti į medžioklę. Man buvo dešimt metų, kai pradėjau eiti į varymus, ir tada mūsų namuose atsirado mažylis skalikas. Ji buvo man kaip brolis – kartu vaikščiojome, kartu mokėmės.

Man labai patinka žiema ir sniegas. Kai buvau mažas, medžioklė nebuvo tokia kaip dabar – iš bokštelių, individuali. Tada kiekvieną šeštadienį visi važiuodavo į varymus. Kultūra buvo visai kitokia. Visi susėsdavo į vieną gaziką, nes automobilių nebuvo daug, ir važiuodavo į mišką kartu su šunimis. Gražu. Ir žiemos buvo kitokios – snieguotos, šaltos. Tik prieš penkiolika metų pasirodė pirmieji naujųjų laikų vėjai – visi pradėjo statyti bokštelius, galvoti apie selekciją.

Tokiam mažam nebuvo baisu eiti varovu?

Tada apie tai negalvodavau, tiesiog eidavau ir gindavau. Apimdavo toks azartas! Ir jokios baimės nebuvo. Tik dabar pradedi galvoti, kas gali nutikti, kaip geriau pasiruošti medžioklei. Anuomet turėjau vieną kombinezoną dvejiems metams, o dabar viską apsvarstau, gerai apgalvoju, ką rengtis, kaip gražiau ir šilčiau apsirengti.

Jūsų tėvas vis dar medžioja?

Taip, jis yra mūsų būrelio Varėnė prezidentas jau apie dvidešimt metų. Netenka labai dažnai medžioti kartu su mūsų vyrais, nes daugiausia būnu užsienyje, bet jeigu atsiranda laiko, būtinai sudalyvauju. Turime apie 9800 hektarų ir 45 vyrų kolektyvą – tai didelis, bet labai draugiškas ir vieningas būrelis.

Kokią medžioklę labiausiai mėgstate?

Įdomiausia man yra medžioklė su varovais žiemą, su šunimis, pavyzdžiui, medžioti šernų. Galbūt todėl, kad nuo ankstyvos vaikystės ėjau varovu, tad ši rūšis man mylimiausia. Aišku, mane labai domina ir stirninų medžioklė vasarą: naktį beveik visą laiką šviesu, galima ilgai būti laukuose, kad ir visą parą. Pritariu selekcinei medžioklei. Svarbiausia, kad kiekvienas oželis būtų savitas. Trys ir trys – tai jau nuobodu. Selekcinių stirninų visi ragai kitokie, kiekvienas kažkuo įdomus. Visada sakau, kad norėdami stiprios populiacijos turime pirmiausia medžioti silpniausius, selekcinius egzempliorius.

Mėgstu visas medžioklės rūšis. Antys, fazanai, stirninai, elniai per rują, kur dar elnių medžioklė rugsėjį! Trūksta žodžių, kad išsakytum visas emocijas, kurios apima klausantis, kaip jie miške mauroja. Su Vytautu Lukša įsigijome elnių trimitą ir išmokome prisišaukti elnius. Tikras džiaugsmas girdėti, kad elnias atsako, ir sulaukti jo ateinančio. Kai žaidžiau Žalgiryje, turėjau progų nuvažiuoti į mišką pamedžioti tauriųjų elnių. Neradome paties gražiausio elnio ir nieko nesumedžiojome, bet pati galimybė pasikalbėti su elniu vien ko verta! Nepavyko sumedžioti medalinio elnio trofėjaus, bet turiu elnio ragus iš Lenkijos.

Kai žaidžiu užsienyje, visuomet stengiuosi susipažinti su medžiotojais ir ieškau galimybių pamedžioti. Štai Škotijoje sumedžiojau labai gražų stirniną. Jų labai gera populiacija, mačiau daug puikių egzempliorių. Šioje šalyje viskas kitaip nei pas mus. Jeigu pats neturi privačios žemės, medžioti negali, nebent kas nors leidžia.

Turkijoje mane patraukė paukščių medžioklė, vadinama bildircin. Tai kurapkos, tik ten jos gyvena laisvėje. Kitoje medžioklėje man pasisekė sumedžioti raudonkojų keklikų.

Lenkijoje buvau medžioti laukinių fazanų. Lietuvoje tokios galimybės nėra, čia galima medžioti tik nelaisvėje augintus paukščius, kurie prieš tai paleidžiami. Lenkijoje fazanų daug. Man be galo patiko natūrali medžioklė. Pasisekė nueiti ir į individualią medžioklę. Paukščių ieškojome soduose, kurių Lenkijoje labai daug, ir paukščiai juose mielai gyvena. Buvome keturi vyrai ir vienas vokiečių dratharas. Buvo leidžiama šaudyti tik patinus, nes patelės tausojamos, kad kitąmet vėl būtų daug jauniklių. Labai graži ir įdomi medžioklė. Tarp kitko, dratharai labai geri šunys, dar man patinka vokiečių spanieliai, kurių vieną turi įsigijęs mano tėvas. Labai geras šuo!

Ar pats turite šunį?

Taip, turiu geltoną labradorą vardu Musonas. Savo darbą jis dirba profesionaliai, labai geras šuo! Esu su juo medžiojęs fazanus, antis. Musonui dabar dešimt metų. Į medžioklę be jo niekada nevykstu. Imu jį drauge visur, ne tik į paukščių medžioklę, pavyzdžiui, vasarą eidamas į bokštelį. Būta visokių situacijų, daugybę kartų būčiau likęs be laimikio, jeigu neturėčiau su savimi šuns. Aišku, jis neina paskui kraujo pėdsakus kelis šimtus metrų, bet už 200–300 metrų kritusius gyvūnus tikrai suras. Dirbtinio pėdsako nesu jam daręs, rodžiau, aiškinau ir išmokiau realiose medžioklės situacijose.

Musonas su manimi visada ančių ir kitų paukščių medžioklėje. Čia irgi viskas išėjo labai lengvai ir natūraliai. Kai šuniui buvo šeši mėnesiai, pasiėmiau jį ir sumedžiojau antį. Paukštis nukrito, o šuo nežinojo, ką daryti. O ką aš? Nusivilkau drabužius ir ėjau su juo kartu į vandenį. Parodžiau vieną kartą! Nuvažiavome į kitą vietą, po penkiolikos minučių sumedžiojau kitą antį, ir šuo iškart pats viską suprato. Nuplaukė ir atnešė man paukštį. Kartą parodžiau, ir jau dešimt metų jis dirba kaip laikrodis. Musonas – labai protingas ir ramus šuo.

Labai gerai, kad dabar draudžiama medžioti paukščius be šuns. Net jeigu matai, kur paukštis nukrito, labai tikėtina, kad jo nerasi. Net pasitaiko, kad šuo jo negali surasti – paukštis panyra, ir viskas. Be šuns žmogaus šansai rasti paukštį maži. Kad ir koks šuo, jis vis tiek labai padeda.

Taip pat ir bokštelyje. Sužeidi mažą šerniuką, jis nubėga ir kur nors nukrinta. Vaikštai, ieškai, randi kraujo, staiga jis dingsta, tada vėl pasirodo. Sutemsta, eini su žibintuvėliu. Gali pro gyvūną praeiti už dvidešimties metrų, o tavo laimikis galbūt guli kur nors pagriovyje. Be šuns jo nerasi. Na, o šunį paleidi ir po poros minučių jau sėdi automobilyje ir vežiesi laimikį namo.

Labai myliu ir gerbiu šunis. Mano nuomone, medžioklės rezultatyvumas 50 procentų, jeigu ne daugiau, priklauso nuo šuns. Šuo man yra pirmoje vietoje – pirmiausia imu jį, o tik paskui ginklą.

Ar turite svajonių trofėjų? Ar norite sumedžioti ką nors, kas neįprasta Lietuvai?

Na, Afrika manęs pernelyg nevilioja. Galbūt galėčiau nuvažiuoti vieną kartą, pažiūrėti, kaip ten yra. Kaip sako, geriau kartą pamatyti negu šimtą kartų išgirsti. Norėčiau nuvykti į Rusiją ir sumedžioti mešką. Tai mano pirmasis tikslas. Dar yra keli gyvūnai, kurių norėtųsi, pavyzdžiui, lūšis. Norėčiau sumedžioti ir vilką, būtų labai įdomu sudalyvauti vilkų medžioklėje su vėliavomis. Deja, dabar labai retai kas taip medžioja. Ir oro sąlygos pasikeitė, didelis sniegas Lietuvoje retenybė. Kai įgyvendinsiu pirmąjį tikslą – mešką, – tada galvosiu, ką noriu sumedžioti dar.

Ką manote apie Lietuvos plėšrūnus?

Manau, kad vilkų pas mus daug. Juos per ilgai tausojome, ir dabar jie jau kelia problemų. Jie ne tik miške medžioja, bet ateina prie žmonių ir drasko avis, veršius. Negali nustatyti 60 vilkų medžioklės limito ir apsimesti, kad nematai visos padaromos žalos. Reikia galvoti, ką nors dėl to daryti.

Lūšių jau irgi palyginti daug, manau, kad bus problemų. Lūšis – tai ne vilkas, kuris sumedžioja kokį gyvūną ir ėda kelias dienas. Miško katė sumedžioja stirną, paėda ir kitą kartą ieško naujo grobio, prie seno nebeina. Apie tai reikia kalbėti kuo daugiau, o valdžios institucijos turi galvoti, ką daryti, kad plėšrūnai netaptų didele problema.

Kokių jau turite medžioklės trofėjų?

Turiu šernų ilčių, stirninų ragų, iš tauriojo elnio trofėjų – tik selekcinius ragus. Nieko netradiciško, pavyzdžiui, muflonų ar šakalų, nesu sumedžiojęs. Man medžioklėje medalinis trofėjus nėra svarbiausia. Aišku, kam eiti į medžioklę, jeigu nieko nemedžioji, bet didžiulis trofėjus nėra mano tikslas.

Rudenį man labai nuskilo – sumedžiojau didelį, gražų, apie 200 kilogramų svorio šerną. Tai buvo lapkričio 3-ioji, Šv. Huberto diena. Pamaniau, ar tik tai ne jo dovana prieš pasirodant afrikiniam kiaulių marui? Galbūt tai paskutinis šernas, kurį man pavyko sumedžioti, ir jų nebebus?

Kokios firmos aprangą vilkite?

Dabar daugiausia Blazer, bet turiu ir šį tą iš Härkila. Apranga turi būti praktiška, šilta ir tinkama bet kokiai medžioklei.

Ar pritariate moderniosioms technologijoms?

Mane labai domina naktinė optika. Lietuvoje diskusijos šia tema visada plačios ir ugningos. Manau, kad reikėtų ją leisti – šūvis tikslesnis, mažiau sužeistų gyvūnų. Pavyzdžiui, atėjus prie šėryklos šernams, paskutinės vakaro šviesos ne visuomet užtenka, kad tiksliai pasirinktum taikinį. Pavyzdžiui, sėdi bokštelyje, ateina penkiolika šernų. Žinai, kad jie ten yra, bet negali nustatyti, kokie… Su naktiniu taikikliu galima labai lengvai pasirinkti tinkamą taikinį! Medžioklėje svarbiausia geras šūvis, kai gali pasirinkti ir pataikyti, todėl manau, kad naktinę optiką reikėtų leisti. Jeigu medžiotojai turėtų galimybę naudoti naktinius taikiklius, rečiau kristų šernės, nes dauguma rinktųsi medžioti pernykštį šerniuką, o ne suaugusį egzempliorių.

Nei naktinė optika, nei termovizorius neturės įtakos brakonierystės apimčiai. Viskas priklauso nuo paties medžiotojo kultūros. Jeigu žmogus nesupranta, kas teisinga, jis ir vidury dienos šaudys neatsakingai ir galbūt net nusileis iki brakonieriaus lygio. Bet jeigu esi kultūringas, protingas medžiotojas, visomis aplinkybėmis galvoji, ką ir kaip šauni, kodėl tau to reikia. Tai – medžioklės etika.

Kaip formuojasi medžioklės kultūra ir etika?

Yra tradicijos, žmonės patys jas kuria ir puoselėja. Aš net nesu galvojęs, kaip medžiotojas jų išmoksta. Mane mokė tėvas. Manau, kad kiekvienas geras medžiotojas turi rodyti pavyzdį jaunimui, žengiančiam į šią sritį. Kursuose reikia mokyti, kad gamta ir gyvūnai turi būti gerbiami. O svarbiausia yra auklėjimas – tai pagrindas, įdėtas į širdį jau nuo vaikystės.

Dabar yra nauja tendencija, kuri man labai prie širdies. Daugelis medžiotojų būrelių pradėjo rūpintis ateitimi. Jie investuoja pinigų, įsigyja danielių kaimenių, išleidžia jas į laisvę, kelerius metus maitina, prižiūri ir tik paskui medžioja. Tai labai toliaregiška, man labai patinka. Tai reiškia, kad medžiotojai nebegalvoja tik apie savo reikmes, o rūpinasi ateities kartomis ir medžioklės įvairove.

Ką galvojate apie ateitį? Medžiosite?

Taip, žinoma! Būtų gerai, jeigu galėčiau medžioti dar šimtą metų!

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.