Šunys

Dažniausi požymiai, kad lyderis – šuo, o ne tu0

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Kiekvienas medžiotojas turi savo metodą, principus ir norimą bendradarbiavimo su savo keturkoju padėjėju modelį. Gana paplitęs požiūris, kad medžioklinio šuns apskritai nereikia mokyti, kad jam reikia duoti maksimalią saviraiškos laisvę ir tada jis bus idealus kompanionas. Bet ar taip iš tiesų yra? Kur baigiasi nepriklausomybė ir prasideda savivalė? Ir svarbiausia – kokių rezultatų galima tikėtis einant į medžioklę su šunimi, kuris šeimininko nelaiko pagarbos vertu individu?

Pirma nusišlapinsiu ir tada ateisiu!

Labai dažnas vaizdelis. Šeimininkas pašaukia šunį, bet šis kažką uostinėja, pasišlapina šen, pakelia koja ten ir lėtu žingsniu atsivelka, kelios minutės po nuskambėjusios komandos. Toks elgesys būdingesnis patinams negu patelėms, nes jiems svarbu pasižymėti kiekvieną žolės stiebą, vis dėlto kartais panašiai elgiasi ir kalytės.

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Iš principo šuo ateina, ir daugeliui to užtenka, tačiau delsimas yra nepagarba ir bandymas manipuliuoti, paveikti šeimininką, nustumti paklusnumą į prioritetų sąrašo pabaigą. Tokioje situacijoje reikia būti atkakliam ir pasiekti, kad šuo ateitų nedelsdamas ir niekur nenukrypdamas.

Ignoravimas

Tarp šunų ignoravimas yra vienas geriausių auklėjimo būdų. Taip jie parodo kitam šuniui, kad jis kažką pažeidė, nusižengė, kad yra hierarchijoje žemiau už konkretų individą. Jeigu šeimininkas pašaukia, bet šuo tęsia pradėtą užsiėmimą ar bėga toliau neatsigręždamas, šeimininkas turi pagalvoti, kuriuo momentu paleido iš rankų pavadį.

Ką daryti? Tiek prieš tai aprašytoje situacijoje, tiek šioje niekada nereikia bėgti paskui šunį. Jeigu duota komanda „šalia“ ar „pas mane“, reikia laukti, kada šuo ateis, arba eiti priešinga kryptimi, dingti iš akiračio už medžių, krūmų, pastatų.

Pageidaujama komandos nekartoti, antraip šuo niekada nesupras, kad reikia ateiti pirmą kartą ją išgirdus. Kai šuo pasiveja šeimininką, jį reikia pagirti ar duoti kokį gardėsį. Jokiu būdu negalima šuns barti, jeigu jis ateina po komandos, net jeigu tai buvo vos kelios minutės. Geriausiai šis būdas veikia su mažyliais. Taip šuo išmoksta stebėti šeimininką ir žiūrėti, kad jis nedingtų, o ne atvirkščiai.

Šuo šokinėja aplink už poros metrų

Faktiškai tai yra kvietimas palakstyti, pažaisti. Netgi labai gerai, kai šuo kviečia šeimininką žaisti, jeigu tik tai nevyksta kaskart, kai šeimininkas savo kompanioną pašaukia. Gali būti, kad šuo jau suprato, jog šeimininkas jo pagauti negali, ir tokiu būdu žmogų žaismingai erzina.

Tokioje situacijoje galima elgtis pagal pirmiau aprašytą scenarijų – galima atsukti nugarą ir su šunimi nekalbėti. Jis ateis, pauostys ranką, bakstelės nosimi. Tik žmogus turi apsišarvuoti kantrybe ir susitvardyti nuo staigių emocijų. Šuo to nesupras ir galvos, kad štai pasiekė, ko norėjo, vėl pradės šokinėti ir neklausyti. Susidaro toks užburtas ratas, iš kurio kaskart vis sunkiau ištrūkti.

Taip pat galima atsukti nugarą ir atsisėsti ant žemės. Šuo susidomės, kas įvyko, prieis, ramiai prisilies nosimi arba letena, eis aplink, pauostinės, pavizgins uodegą. Gali nutikti, kad šuo užpuls iš nugaros su žaisminga agresija. Pageidaujama sučiupti jį už pakarpos ir apversti ant nugaros, šiek tiek palaikyti tokioje padėtyje ir ramiu, bet žemu balsu pasakyti: „Sakiau pas mane!“ Tada šunį galima paleisti, po poros minučių vėl pakartoti komandą ir laukti, kol jis ateis pašauktas. Tada šunį būtina pagirti. Tęsiant treniruotes šuns elgesį ir požiūrį galima pakeisti.

Neatsisuka, bet ir nesprunka

Gali būti, kad šeimininkas šaukia, o šuo net galvos nepasuka, bet ir nesprunka. Čia greičiau dresūros klaida. Niekada negalima prie šuns eiti, pasakius komandą „pas mane“ ar „šalia“. Jeigu šeimininkas neturi kantrybės ir pats po šios komandos nueina pas šunį, tai nereikia stebėtis, kad šuo jos taip ir neįsidėmės, nes šeimininkas pats ateina uždėti antkaklį ar prisegti pavadį. Taip pat toks elgesys gali reikšti baimę. Nukreiptas žvilgsnis reiškia, kad šuo vengia kontakto, situacijos.

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Saugo savo daiktus

Jeigu šuo saugo savo daiktus, tai gali rodyti nepagarbą, be to, dresūros klaidas. Jeigu žmogus bijo ir yra įsitikinęs, kad šuo daikto neatiduos, ir laiko tai norma, gyvūnas taip ir elgsis. Jeigu mažylio amžiuje šuo buvo erzinamas, iš jo imti žaislai, tai suaugęs jis savo daiktus saugos.

Tokį „privatininką“ galima permokyti pakeičiant elgesio modelį. Faktiškai tai yra ne nepagarbos, o pasitikėjimo trūkumas, ir žmogus turi jį atgauti.

Tai galima pasiekti mainant daiktą į ką nors skanaus ir iš karto jį atiduodant. Galima įsigyti naują žaisliuką ir duoti jį šuniui pauostyti, paimti į dantis, iš karto paprašyti atiduoti ir šuniui duoti gardėsį, paskui žaislą grąžinti ir su šuniu pažaisti.

Galima pririšti daiktą prie plonos virvelės. Kai šuo jį padės, reikia patraukti į save. Šuo bėgs iš paskos, bet žmogus paims daiktą ir vėl duos šuniui. Taip žaidžiant galima šunį įtikinti, kad niekas jo žaislo neatims ir visada grąžins atgal.

Kam to reikia? Savo daikto – grobio – atidavimas yra paklusnumo ir pagarbos, sėkmingo bendradarbiavimo ir draugystės ženklas. Žmogaus medžiotojo ir šuns santykiuose tai esminis dalykas. O jeigu šuo savo daiktus saugo itin agresyviai, rekomenduojama susisiekti su profesionaliu kinologu.

Saugo ėdalą

Panašiai kaip ankstesnis atvejis, maisto saugojimas greičiau yra baimės, o ne nepagarbos požymis. Pasitikėjimo trūkumas priverčia šunį saugoti dubenėlį. Tai negeras įprotis, kuris išugdomas, jeigu nuo mažens kas nors jį erzindavo, grasindamas atimti ėdalą. Juk labai juokingai atrodo – mažylis urzgia, kai jam sakoma atiduoti kauliuką…

Tai sudėtinga situacija, ir šuns pasitikėjimui atgauti reikės kantrybės ir laiko. Galima šunį šerti laikant dubenėlį rankose, kita ranka laikant už antkaklio, kartkartėmis ramiai pastumiant dubenėlį nuo šuns snukio ir paskui pasiūlant jam toliau ėsti, pagiriant, kai jis neurzgia ir reaguoja ramiai į dubenėlio pastūmimą.

Galima eiti ir kitu keliu: mokyti laukimo komandos, kurią reikia vykdyti prieš padedant dubenėlį į vietą. Šuo turi toliau ramiai sėdėti, net kai dubenėlis padėtas. Prieiti ir pradėti ėsti galima tik po komandos, pavyzdžiui, „imk“. Išmokius laukimo komandos, ją galima panaudoti sustabdant šunį bevalgantį, paimant dubenėlį, ramiai šunį pagiriant ir dubenėlį grąžinant. Tokia disciplinuojanti procedūra daugeliu prasmių pagerins žmogaus ir jo šuns santykius.

Paimant dubenėlį galima jį pauostyti, apsimesti valgant ir tada grąžinti šuniui. Daugelis šiuolaikinių kinologų mano, kad tokio būrio vado elgesio demonstruoti nereikia, bet ir nepakenks. Galbūt šuo pagalvos, kad ėda žmogaus valgį, ir jausis laimingesnis… (Juokauju.)
Kaip ir ankstesnėje situacijoje, jeigu šuo ėdalą saugo labai agresyviai, pageidaujama kreiptis pagalbos į specialistą, nes toks šuo kurią dieną gali užpulti vaiką, kurie šunų dažnai laikomi žemesniais būrio nariais, ar net suaugusį žmogų.

Saugo sofą

Aišku, tai tinka tik kalbant apie šunis, kurie gyvena viduje kartu su žmonėmis. Ne paslaptis, kad net medžiokliniai šunys kartais miega šeimininko pataluose. Daugelis medžiotojų teigia, kad taip nėra, bet iš tiesų net kiečiausiems vyrams patinka, kai jų taksiukas ar skalikas, apsivertęs aukštyn kojomis, knarkia šalia sofoje ir timpčioja letenas, sapne vydamasis kokį elnią. Idiliškas vaizdas.

Vis dėlto būna ir kitokių santykių. Šuo guli ant sofos ir urzgia ant šeimininkų, kurie nori prisėsti. Tokį elgesį reikia nutraukti nedelsiant ir šunį pastatyti į vietą – tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme. Šuo turi turėti savo vietą, kurioje jo niekas netrukdys, kur šilta, minkšta ir tylu. Jeigu šuo nenori ten likti, galima pririšti. Šuo turi suprasti, kad turi savo vietą. Ant sofos tokio urzgiko leisti negalima, kol jis nustos bandyti užlipti pats. Kai šuo supras, kad šeimininkas valdo sofą, šunį galima pašaukti ir nuo tada leisti įsikamšyti pagalvėse tik leidus šeimininkui.

Už namų saugo šeimininką

Šunys saugo silpnesnius. Jeigu šuo pradėjo nesuprantamose ar pavojingose situacijose ginti šeimininką, loti ir urgzti ant pavojaus šaltinio (kad ir kas tai būtų), bando užpakaliu stumti žmogų šalin, vadinasi, jis nėra užtikrintas šeimininko gebėjimu kontroliuoti situaciją ir apginti juos abu nuo pavojaus. Jis galvoja, kad šiame tandeme žmogus yra silpnoji pusė ir ją reikia saugoti. Šeimininkas turėtų įvertinti savo elgesį.

Dažniausiai toks šuns požiūris susijęs su žmogaus emocine būsena, neužtikrintu elgesiu, abejonėmis dirbant su šunimi, chaotiškomis komandomis ir reakcijomis. Galbūt kaltas supratimo ir žinių trūkumas dresuojant šunį ir kasdien su juo bendraujant. Tada verta pasikonsultuoti su kinologu ar perskaityti šunų dresūros pagrindus ir apie jų neverbalinę kalbą. Šuns reiškiami ženklai labai padeda suprasti savo kompanioną.

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Saugo vieną iš šeimininkų

Jeigu šeimos santykiuose vyrauja darna ir nėra kalbos apie vieno šeimos nario smurtą prieš kitą, tai žmonos ar vyro saugojimas yra dviguba šuns rodoma nepagarba: vieną partnerį šuo laiko savo nuosavybe, o kitą – silpnesniu varžovu.

Priklausomai nuo situacijos, atstumtasis partneris turi ramiai ir įtikinamai atkariauti savo vietą. Žmogus, kurį šuo laiko savo nuosavybe, turi parodyti, kad šeimininkas yra jis. Iš esmės tai veiksmų visuma, kurią sudaro paklusnumo komandų treniruotės ir griežtos namų taisyklės: šuniui skirta vieta, ėdimo laikas, kambariai, į kuriuos jis gali eiti. Abu partneriai turi sutarti ir dirbti su šunimi vienodu stiliumi. Tai sutvirtins „komandą“ ir parodys šuniui, kad abu šeimininkai yra lygiaverčiai ir abu už jį pranašesni.

Apšlapina koją

Vienas didžiausių nepagarbos požymių yra šeimininko ar kito žmogaus apšlapinimas. Tai – visiškas paniekinimas, ką čia ir bepridursi. Reikia galvoti, ko trūksta šuns ir šeimininko santykiuose, ir, aišku, tokį elgesį nedelsiant nutraukti, be to, šunį bent labai griežtai subarti.
Seksualinis elgesys su žmogumi

Toks elgesys ne visada susijęs su netinkama šuns orientacija ar ypatingais jausmais šeimininkui, jo partneriui, vaikams ar kitiems žmonėms. Tai gali būti tiesiog bandymas dominuoti. Tokiu būdu šuo dažnai parodo kitam, kad šis turi paklusti, šuo įtvirtina būrio hierarchiją.

Ir pirmiau minėtu atveju, ir tokioje seksualinio išpuolio situacijoje šunį geriau paimti už pakarpos ir šiek tiek pakelti, atitraukiant nuo žemės bent priekines letenas. Jeigu šuo nėra labai didelis ir šeimininkui užtenka jėgų, šunį galima pakelti visą, palaikyti, griežtai subarti žemu balsu ir paleisti. Ir taip kiekvieną kartą, kol jis supras, kad taip elgtis negalima.

Urzgimas ir kandimas

Agresyvų šuns elgesį prieš šeimininką, urzgimą ir kandimą reikia labai atsargiai įvertinti ir išanalizuoti. Reikia suprasti priežastį. Gal šeimininkas manė, kad mažylio agresija rodo puikias medžiotojo savybes, gal jis sąmoningai skatino, erzino, kiršino mažylį, gal net panaudojo fizinį smurtą ar prašė tai daryti kitus žmones, kad šį pyktį kultivuotų.

Taip, pyktis ant gyvūno yra gyvybiškai svarbus medžioklėje, bet šuo, kuriam žmogus nenustatė ribų, ilgainiui nebeskiria situacijų ir mano, kad jis yra karalius, kad viskas, ne tik medžiojamasis gyvūnas, bet ir automobilio užpakalinė sėdynė, ėdalas, sofa, kambarys, šeimininkas priklauso jam ir visa tai jis gins labai agresyviai.

Galbūt mažylio amžiaus šuo buvo muštas ir erzintas, gal vaikams leista jį kankinti ir skriausti – tada pyktis ir kandžiojimasis rodo savisaugą ir baimę. Dauguma atvejų šunys loja ir puola iš baimės.

Nesvarbu, ar šuns agresyvumas yra baimės, ar pykčio išraiška, situaciją reikia rimtai įvertinti ir galvoti, kaip ją pagerinti. Nieko nekeičiant viskas tik blogės ir gali baigtis liūdnai žmogui ar jo šuniui.

Pabaigai

Šunų dresūroje puikiai veikia sausainio ir botago principas. Tai nereiškia, kad šunį reikia mušti – to apskritai reikia vengti. Bausmė gali būti ignoravimas, praleistas šėrimas, pririšimas porai valandų konkrečioje vietoje, sugėdinimas žemu ir griežtu balsu, griežtas ir rimtas žvilgsnis ir viršaus ar suėmimas už pakarpos. To užtenka, kad parodytumėte šuniui, kas yra lyderis. Kol šuo mažiukas, užtenka griežtų žodžių nusižengus ir žaislo, gardėsio, paglostymo už tinkamą elgesį. Šuo bus laimingas darydamas tai, kas šeimininkui patinka ir reikalinga.

Susiję straipsniai

Už kiekvieną įvykdytą komandą ar darbą, už atėjimą be pašaukimo, už daikto atnešimą net be komandos, už kiekvieną tinkamą veiksmą šunį reikia dosniai ir širdingai pagirti. Tada jis žinos, dėl ko dirba ir kas yra geriausias šeimininkas pasaulyje.
Svarbiausia – nuoseklumas! Jeigu komanda duota, ją reikia įvykdyti, jokių „šį kartą nepavyko, padarys kitą kartą“. Šuniui reikia vedlio, visada žinančio, ką ir kada daryti, antraip šuo perims valdymą ir žmogui tai kaži ar patiks.

Nuotrauka: Kataryna Šterna

PRENUMERUOK Žurnalas Medžioklė arba ieškok spaudos prekybos vietose!

Žurnalo „Medžioklė“ „YouTube“ kanalas

Posted by Žurnalas Medžioklė on Sestdiena, 2021. gada 3. aprīlis

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.