Apie visą Vilniaus medžiotojų draugijos (VMD) istoriją ir jos raidą teko pakalbinti buvusį jos valdybos pirmininką Algį Petrauską. Pakalbis buvo ilgas, su tų laikų dokumentų paieška, senų medžiotojų pasakotais prisiminimais, senų fotografijų peržiūra ir pan. A. Petrauskas, ilgametis VMD vadovas, buvęs valdybos pirmininkas, gana išsamiai papasakojo apie VMD istoriją ir jos raidą. Pradėkime nuo istorinių faktų ir ištakų – nuo ko prasidėjo VMD.
Truputis VMD istorijos
1939 m. rugsėjo 17 d. Sovietų Sąjunga įsiveržė į Lenkiją, rugsėjo 19 d. užėmė Vilnių, o rugsėjo 21 d. ir Vilniaus kraštą. Spalio 10 d. pasirašyta Lietuvos ir TSRS sutartimi Lietuvai grąžinta tik dalis Vilniaus krašto. Po Lietuvos okupacijos, 1940 m. lapkričio 6 d., prie Lietuvos prijungta likusi Vilniaus krašto dalis (Druskininkai, Dieveniškės, Švenčionys).
Pasak A. Petrausko, tada per trumpą atokvėpį ir buvo įkurta VMD. 1940 m. kovo 7 d. organizacijos įkūrimo aktą tuo metu pasirašė trys steigėjai – Brazauskas, Gustaitis ir Kaunas. Deja, jų vardai nežinomi ir organizacija gyvavo neilgai – iki visiškos Lietuvos okupacijos. Faktas tas, kad jau tuo neramiu metu rūpintasi medžioklės ūkiu ir jo gyvavimu.
1940 m. vasario 29 d. Vilniaus miškų urėdo Igno Zalecko pastangomis Vilniuje įsteigta Medžioklės draugija.
Susirinkime dalyvavo 27 medžiotojai, draugijos pirmininku išrinktas I. Zaleckas. Susirinkime draugija nutarė įstoti į Lietuvos medžioklės draugijų sąjungą. Draugija 1940 m. vasario 22 d. įregistruota Vidaus reikalų ministerijos Spaudos ir draugijų skyriuje.
Paskutinis Lietuvos medžioklės draugijų sąjungos metinis suvažiavimas įvyko 1940 m. balandžio 21 d. Vilniuje, Miškų mokyklos patalpose. Dalyvavo 13 draugijų įgaliotiniai, Centro valdybos nariai, svečiai vilniečiai. Pradėdamas susirinkimą valdybos pirmininkas A. Rukuiža pažymėjo, kad ir mūsų sostinės įkūrimas susijęs su medžiokle (Gedimino sapnas), todėl galėjęs sukviesti šį suvažiavimą mūsų amžinojoje sostinėje Vilniuje svarbiems medžioklės klausimams aptarti.
Pirmuoju darbotvarkės punktu suvažiavimas sąjungos narėmis pripažino Vilniaus ir Kupiškio draugijas. Vienu svarbiausių Centro valdybos darbų buvo Medžiotojo žurnalo leidimas ir platinimas. Žemės ūkio ministerija žurnalą užprenumeravo visiems miškų urėdams ir girininkams, be to, žurnalą prenumeravo pavieniai asmenys, kai jis buvo pradėtas leisti kas mėnesį.
Vykdydama šio suvažiavimo nutarimus, Centro valdyba visoms apskričių medžioklės draugijoms išsiuntė Medžioklės įstatymo pakeitimo ir papildymo projektą, kurį buvo parengęs Miškų departamentas. Visus šio projekto pageidavimus ir pastabas Centro valdyba prašė atsiųsti į Kauną.
Tačiau visus sumanymus ir planus tobulinti medžioklės ūkį nutraukė politiniai įvykiai Lietuvoje. Sovietų valdžiai įvedus kariuomenę ir okupavus Lietuvą, buvo pakeista vyriausybė. Naujai sudaryta Lietuvos Respublikos Vyriausybė nebevykdė savarankiškos politikos, o dirbo Maskvos nurodymų dvasia, nors Lietuva dar nebuvo inkorporuota į Sovietų Sąjungos sudėtį. Lietuvos medžioklės draugijos, kaip ir kitos visuomeninės organizacijos, buvo uždarytos. Tai buvo padaryta remiantis vidaus reikalų ministro pavaduotojo Dikčiaus 1940 m. liepos 31 d. nutarimu (A. Mališauskas, Medžioklė Lietuvoje 1918–1940 m., 43–44 psl.).
Jau beveik parašius straipsnį buvo gauti kiti įrodymai – kaip rodo rašytiniai šaltiniai, pirmą kartą VMD registruota dar 1881 m.! Kaip teigiama, ji tąkart gyvavo neilgai, tačiau 1905 m. vėl atkurta. Paminėti garbingą VMD 80-mečio jubiliejų šiemet, o paskui 2021 m. atšvęsti ir 140 metų, manau, nebus perteklinis šventimas.
Kur, kas ir kaip vyko įkūrus VMD organizaciją, tiksliai nėra žinoma, o ir archyvinių dokumentų ne per daugiausia išlikę. Kažkiek apie VMD užsimenama knygos Medžioklė Lietuvoje I tome ir archyviniame dokumente – ji įkurta (arba atkurta) 1940 m.
Po karo medžioklės veikla buvo apribota, tai suprantama – miško broliai buvo tarybų valdžios rakštis. O iš karto po karo buvo suspenduotos daugumos teisės turėti medžioklinį ginklą. Bet jau 1946 m. pabaigoje draugija atgijo. Jos vadovavimą perėmė, kiek žinoma, lakūnas Kairys. Deja, apie jį duomenų nėra išlikę, net visagalis internetas jų suteikti negali…
Jos būstinė įsikūrė tuo metu A. Antokolskio, dabartinėje J. Basanavičiaus gatvėje, vėliau perkelta ir iki šiol yra Stiklių g.
Per visą VMD gyvavimą jai vadovavo pirmininkai Vincas Počiauskas, Rimantas Klimas, Bronius Bradauskas, Gediminas Morkūnas, Vytautas Pronckus, Julius Jurginis, Audronius Vilkas, Leonas Meidus, Algis Petrauskas, šiuo metu – Vytas Mazuronis.
Iki Nepriklausomybės visas medžioklės ūkis buvo valdiškas ir reguliuojamas valstybės, o dabar šiuolaikinėje nepriklausomoje Lietuvoje vėl bandoma visą medžioklės ūkį „suvalstybinti“ ir jo kontrolę perduoti Aplinkos ministerijai, kuriai šios funkcijos yra svetimos. Iš mano, kaip medžiotojo, pozicijos tai atrodo perteklinis variantas. Pagal šių dienų realijas gamtosaugininkai užsiciklinę prie medžiotojų ir žvejų „nusižengimų“ ir nemato realių gamtos teršėjų.
Kai Lietuva tapo „broliškų respublikų“ nare, visas medžioklės ūkis, taigi ir visos buvusios medžioklės organizacijos pasidarė valdiški. Visos nepriklausomos tuometės organizacijos tapo medžioklės ūkiais visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose: Alytaus, Anykščių, Kapsuko, Kauno, Kėdainių, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Vilniaus; o mažesniuose tapo skyriais: Akmenės, Biržų, Ignalinos, Jonavos, Joniškio, Jurbarko, Kaišiadorių, Kelmės, Kretingos, Kupiškio, Lazdijų, Mažeikių, Molėtų, Pakruojo, Pasvalio, Plungės, Prienų, Radviliškio, Raseinių, Rokiškio, Skuodo, Šakių, Šalčininkų, Šilalės, Šilutės, Širvintų, Švenčionių, Tauragės, Telšių, Trakų, Ukmergės, Utenos, Varėnos, Vilkaviškio, Zarasų. Kodėl man norisi paminėti šį faktą ir išvardyti visas organizacijas, įkurtas tarybiniais laikais? VMD įsteigta dar prieškario laikais, o provincijos tokios iniciatyvos nerodė.
Sovietmečiu VMD buvo eilinė Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) organizacijos narė ir tapo Vilniaus medžioklės ir žūklės ūkiu, kuriam vadovavo šių dienų LMŽD garbės pirmininkas B. Bradauskas.
(foto no arhīva – telefonu grāmata)
Vis dėlto VMD buvo, galima sakyti, iniciatorė medžioklės ūkio veikloje. Tuo laiku įsteigta Daukšių bazė ir fazanynas, dirbtiniai urvai šunims mokyti.
Šioje bazėje vyko įvairi veikla – pradedant medžiokliniais fazanais ir baigiant medžioklinėmis šventėmis bei renginiais. Tačiau ir tuo metu nenutrūko medžiotojų rengimas, mokymas, trofėjų apžiūros. Rengiant būsimus medžiotojus didžiulis dėmesys buvo kreipiamas į jų paruošimą, taisyklingą faunos medžioklę ir jos reguliaciją. Tam į pagalbą pasitelkti visi įmanomi medžioklės profesionalai, buvo organizuojamos išvykos į gamtą pažinti žvėrių pėdsakus ir gamtą.
1995 m. skyriai buvo išformuoti ir nuo 1996 m. lapkričio 11 d. jie tapo vienos organizacijos – LMŽD – nariais. Tačiau VMD liko kaip atskira nepriklausoma organizacija. Po visų peripetijų tų pačių metų lapkričio 15 d. buvo įregistruoti LMŽD Vilniaus skyriaus įstatai, kuriuos pasirašė tuometinis LMŽD vadovas A. Vilkas.
Vis dėlto gyvenimas judėjo – 2005 m. sausio 24 d. VMD vėl atkurta. Kaip atskiras juridinis vienetas! Tų pačių metų balandį buvo suburtas ir įsteigtas Vilniaus medžioklinių ragų trio su maestro Henriku Mackevičiumi. Šis medžiotojų kolektyvas, matyt, davė pradžią ir impulsą visos šalies medžiotojams susidomėti visos Europos tradicijomis. Ir tai pasiteisino! Per visą šalį nuvilnijo susidomėjimas medžiokliniais ragais.
Su pasididžiavimu galiu pasakyti, kad ir aš esu VMD organizacijos narys nuo 1988 m., kai tapau medžiotoju.
Malonu, kad net VMD atstovai buvo pirmieji Lietuvos medžiotojai Dortmundo medžioklės parodoje Vokietijoje.
Tolesnė medžiotojų ateities vizija
Medžioklės, kaip seniausios žmonijos profesijos veiklos, ateitis šiais laikais labai miglota… Save vadinančių „gamtosaugos organizacijomis“ pakurstyti neadekvatūs piliečiai ragina šaudyti medžiotojus, jų artimuosius, fiziškai sunaikinti medžiojančius asmenis, jų turtą ir pan., puikiausiai reiškiasi socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidos komentaruose. Teisėsaugos institucijų reakcija – 0! Kai per visus socialinius tinklus mokytoja ar pan. ragina visus prisidėti prie akcijos „Aš sudeginsiu visus žinomus bokštelius“, viskas atrodo OK?!
Kodėl mums, atlikusiems nepriekaištingos reputacijos patikrą, patikrinus sveikatą, įskaitant psichinę, išklausius mokomąjį kursą ir išlaikius egzaminus, patikrinus seifus, kur saugomi ginklai, taikomi vieni standartai, o neadekvatiems piliečiams – kiti? Jei priimti tokie griežti įstatymai, mes lygūs visi!
Šiuo metu Lietuvos Respublikoje yra 8 medžiotojus „vienijančios“ organizacijos. Pseudoaplinkosaugininkai suskaldė visą medžiotojų bendruomenę savo neadekvačiais veiksmais ir davė peną žiniasklaidai suponuoti negatyviausią nuomonę apie medžioklę bei privedė prie to, kad medžiotojai tapo labiausiai susiskaldžiusia visuomenės grupe.
Kaip sako judėjų pranašai: dykumoje atsidūrę trys žydai sukūrė valstybę. Dykumoje atsidūrę trys lietuviai sukūrė keturias partijas. Juokinga? Ne.
Tik mūsų, medžiotojų, VIENYBĖ yra mūsų JĖGA. Medžioklei valio!
Tačiau nerimą kelia nesantaika tarp miesto ir kaimo… Turintys lopinėlį žemės, kaip ir aš, bandome pretenduoti į viską, ką sukūrė medžiotojų kolektyvai per visą savo gyvavimo laikotarpį.
Gal aš jau per senas, bet niekam nelinkėčiau susidurti su medžiotojų pseudogynėjais… Deklaruoja viena, o daro savo juodus darbus. Kuria savo verslus valstybės mokesčių mokėtojų sąskaita, mūsų visų sąskaita. Viso šito šaršalo rezultatas – visuomenės akyse tapome kraugeriais, žudikais, besiriejančiais tarpusavyje dėl didesnio mėsos kąsnio. Reikėtų visoms medžiotojus „vienijančioms“ organizacijoms pamiršti praeities nuoskaudas, vienytis ir sukoordinavus veiksmus atstovauti medžiotojų interesams. Palinkėsiu visos Lietuvos medžiotojams pamiršti rietenas, pagarbiau žiūrėti į savo oponentus, sutelkti jėgas, kurti stiprią, visus vienijančią organizaciją.
Facebook: Vilniaus Medziotoju Draugija
