Lietuvoje medžioklė tai ne tik trofėjai, mėsa ar produkcija. Tai tradicijos, apeigos ir papročiai, perduodami iš kartos į kartą. Daug jų nėra parašyta taisyklėse, tačiau būtent jos kuria medžioklės kultūrą, pagarbą gamtai, gyvūnui ir pačiai medžiotojų bendrystei. Nemedžiotojui šie papročiai gali pasirodyti keisti ar net mistiški, tačiau medžiotojams tai savaime suprantama medžioklės dalis.
Kai šuo pritupia sėkmės ženklas
Lietuvoje žinomas senas medžiotojų paprotys: jei šuo prieš medžioklę pritupia „dideliam reikalui“, reikia pakelti kepurę. Tai laikoma geru ženklu, pranašaujančiu sėkmę. Jokio mokslinio paaiškinimo tam nėra, tiesiog taip daroma, nes tai neva atneša laimę. Paprastai sakoma: „Bus sėkminga medžioklė.“ Vokietijoje juokaujama, kad šuo taip „išsivalo galvą“ ir gali dirbti tiksliau. Jei medžiotojas šio papročio nežino ar jo nepaiso, kiti kartais net pasiima jo kepurę ir meta į griovį, nes tiki, kad neparodyta pagarba šuniui gali atnešti nesėkmę visai kompanijai. Iš pažiūros kvailas gestas, bet būtent tokie momentai sukuria tą ypatingą medžioklės ryto nuotaiką, kurios neįmanoma nei nupirkti, nei suvaidinti.
Šovinio pabučiavimas sėkmės užkalbėjimas
Kai kurie medžiotojai saugo vieną atsitiktinai ant žemės nukritusį šovinį. Jį pakelia, pabučiuoja arba papučia. Tikima, kad tas šūvis bus sėkmingas, medžioklės dvasios tarsi pažymi jį kaip ypatingą. Tai nelogiška, bet šioje nelogikoje slypi šiluma ir senas tikėjimas, kad sėkmė gimsta iš pagarbos.
Kepenėlių kepimas padėka ir bendrystė
Dar viena tradicija, giliai įsišaknijusi Baltijos kraštuose, yra šviežiai sumedžioto gyvūno kepenėlių kepimas. Iš šalies tai gali atrodyti kaip paprastas kulinarinis momentas, bet iš tiesų tai tylus padėkos gestas už laimikį ir už gyvenimo ratą. Tai metas, kai medžiotojai dalijasi įspūdžiais, juokais, patirtimi ir buvimo kartu džiaugsmu. Kartais vietoj kepenėlių kepami maži file gabalėliai, vadinami „zuikučiais“, simbolinė auka ir draugystės ženklas.
Nei plauko nei tauko sėkmės palinkėjimas, sakomas atvirkščiai
Vienas žinomiausių medžiotojų pasakymų Lietuvoje yra „Nei plauko, nei tauko.“ Jis skamba tarsi keistai, linkėti nesėkmės, kad pasisektų? Tačiau šis posakis veikia pagal senosios folkloro logikos principą: nelinkime to, ko iš tiesų trokštame, kad likimas nesumanytų pajuokauti. Tai tas pats principas, kaip teatre sakoma „nusilaužk koją“ arba angliškai break a leg. Lietuvoje šis palinkėjimas taikomas ne tik paukščių, bet ir bet kokiai medžioklei. Visoje Europoje egzistuoja panašūs pasakymai: Lenkijoje „Darz Bór“, Čekijoje ir Vokietijoje „Waidmannsheil“ bei „Waidmannsdank“. Tai tarsi bendras medžiotojų kodas, jungiantis juos per sienas.
Tradicijos gyvas medžioklės kultūros pagrindas
Šie papročiai nėra įstatymai. Tai emocijos, tradicijos ir istorija, perduodama iš širdies į širdį. Jie moko pagarbos, vienybės, humoro ir gebėjimo vertinti ne tik rezultatą, bet ir procesą.
Nemedžiotojui tai gali atrodyti keista, bet medžiotojui tai yra dalis tapatybės. Medžioklė nėra žiaurumas. Tai santykis su gamta, su šunimi, su bendraminčiais ir su praeitimi, kuri išlieka gyva tol, kol laikomės jos papročių. Ir būtent tos smulkmenos, kurių kiti gal net nepastebi, parodo, kokia gili ir gyva yra mūsų medžioklės kultūra.
Mes darome tai neteisingai. 300 paukščių per vieną dieną. Medžiotojos dienoraštis #31
Dar daugiau istorijų, patarimų ir įdomybių iš medžioklės pasaulio! Prasideda 2026 metų prenumerata!
