Danielius lot. Dama dama yra vienas iš elegantiškiausių ir estetiškiausių kanopinių, paplitusių didelėje Europos dalyje. Istoriškai ši rūšis kilusi iš Viduržemio jūros regiono, tačiau žmogaus dėka išplito beveik visoje Europoje. Danieliai introdukuoti ir kai kuriose Azijos, Pietų Amerikos, Australijos bei Naujosios Zelandijos teritorijose.
Egzotiška ir skanu! Danielius persu stilumi – “Medžioklės” receptai
Lietuvoje šią rūšį introdukavo patys medžiotojai. Formuodami aptvarus medžioklės plotuose ir į juos išleisdami jaunus gyvūnus, vykdydami papildomą šėrimą, medžiotojų kolektyvai prieš daugelį metų pradėjo rūšies įveisimo praktiką. Maždaug po metų, kai gyvūnai pripranta prie vietovės ir aplinkos sąlygų, aptvarai pašalinami, o danieliai paleidžiami į laisvę.
Danielius yra sėslus gyvūnas, panašiai kaip stirna, tačiau jo gyvenamoji teritorija yra didesnė. Dėl to išleisti gyvūnai dažniausiai lieka tose vietose, kur buvo paleisti.
Remiantis Aplinkos ministerijos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje yra apie 12 000 laukinių danielių populiacija. Be to, šalyje veikia ir keli elninių žvėrių ūkiai, kuriuose danieliai auginami aptvaruose.
Danielių medžioklės sezonas tęsiasi nuo spalio 1 dienos. Patinai gali būti medžiojami iki kovo 31 dienos, o patelės ir jaunikliai – iki sausio 31 dienos.
Išvaizda, struktūra ir skonis
Danielio mėsa vertinama kaip išskirtinės kokybės, natūrali ir itin maistinga produkcija, kuri pagrįstai laikoma dietine.
Danielio mėsa pasižymi tamsiai raudona, sodria spalva. Jauno gyvūno žvėriena yra švelnesnė, minkštesnės struktūros, vyresnio danielio mėsa – tvirtesnė, tačiau tinkamai išbrandinta tampa itin aromatinga ir subtilaus skonio.
Raumeninių skaidulų struktūra smulki, jungiamojo audinio palyginti nedaug. Dėl to mėsa tinka tiek trumpam kepimui, tiek ilgesniam troškinimui ar lėtam kepimui orkaitėje. Skonis švelnus, šiek tiek salstelėjęs, be aštraus specifinio kvapo, kuris kartais būdingas kai kurių kitų kanopinių žvėrienai.
Tinkamai atvėsinta ir išbrandinta danieliena įgauna dar švelnesnę tekstūrą. Brandinimo procesas ypač svarbus vyresnio gyvūno mėsai, nes fermentiniai procesai pagerina minkštumą ir skonines savybes.
Maistinė vertė ir sudėtis
Danielio mėsa laikoma dietine dėl didelio baltymų ir mažo riebalų kiekio. Vidutiniškai 100 gramų žvėrienos yra apie 20–22 gramai aukštos biologinės vertės baltymų ir tik 2–4 gramai riebalų. Energine verte ji yra mažiau kaloringa nei daugelis intensyviai auginamų ūkinių gyvūnų mėsa.
Žvėrienoje gausu B grupės vitaminų. Ypač svarbus vitaminas B12, kuris būtinas normaliai kraujodarai ir nervų sistemos veiklai. Taip pat randama vitaminų B1, B2, B3 ir B6.
Tai yra geras geležies šaltinis. Ši geležis yra heminės formos, todėl organizmas ją pasisavina lengviau nei iš augalinių produktų. Taip pat gausu cinko, fosforo, kalio ir seleno. Selenas veikia kaip antioksidantas, padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso.
Dėl mažo riebalų kiekio ir palankaus riebalų rūgščių santykio danielio mėsa atitinka šiuolaikinius subalansuotos mitybos principus.
Rekomenduojama sergant tam tikromis ligomis
Dėl savo sudėties tokia žvėriena dažnai rekomenduojama žmonėms, sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis. Mažas sočiųjų riebalų ir cholesterolio kiekis padeda mažinti aterosklerozės riziką.
Ji taip pat tinkama žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu, nes neturi angliavandenių ir pasižymi aukšta baltymų koncentracija. Baltymai padeda stabilizuoti gliukozės kiekį kraujyje ir užtikrina ilgalaikį sotumo jausmą.
Danielio mėsa rekomenduojama atsigaunant po ligų ar chirurginių intervencijų, kai organizmui reikia kokybiškų baltymų audinių regeneracijai. Dėl geresnio virškinamumo ji tinkama ir žmonėms, turintiems jautresnę virškinimo sistemą.
Lyginant su kai kuriomis kitomis mėsos rūšimis, žvėrienoje purinų kiekis nėra itin didelis, todėl saikingas jos vartojimas galimas ir podagra sergantiems asmenims, tačiau tokiais atvejais būtina individuali gydytojo konsultacija.
Natūrali kilmė ir biologinė vertė
Svarbu pabrėžti, kad laukiniai ar pusiau laisvėje laikomi danieliai minta natūraliu pašaru – žole, ūgliais, medžių ir krūmų lapais, miško augalija. Tai tiesiogiai veikia mėsos sudėtį ir skonines savybes.
Žvėriena neturi sintetinių augimo stimuliatorių ar antibiotikų, kurie gali būti naudojami intensyvioje gyvulininkystėje. Dėl to danielio mėsa vertinama kaip natūralesnė ir ekologiškesnė alternatyva kai kurioms tradicinėms mėsos rūšims.
Be to, laukinių gyvūnų raumenys formuojasi natūraliomis sąlygomis, gyvūnams daug judant. Tai lemia aukštesnę baltymų koncentraciją ir tvirtesnę, bet kokybišką struktūrą.
Vieta šiuolaikinėje virtuvėje
Danielio žvėriena vis dažniau sutinkama restoranų meniu ir namų virtuvėse. Iš jos ruošiami kepsniai, medalionai, troškiniai, maltos mėsos patiekalai. Dėl mažo riebalų kiekio svarbu jos neperkepti, kad išliktų sultingumas.
Ši mėsa puikiai dera su šakninėmis daržovėmis, miško grybais, uogų padažais. Subtilus skonis leidžia kurti tiek tradicinius, tiek modernius patiekalus.
Prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
Išėjo naujausias žurnalo Medžioklė numeris, kurį galima įsigyti prenumeruoti.lt
