Lapkričio 22 dieną Kaunas ir Kauno rajonas trumpam sugrįžo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei vėlesnius laikus, kuomet medžioklė buvo ne tik būdas aprūpinti dvarą maistu, bet ir sudėtinga kultūrinė sistema su aiškiai apibrėžtomis ceremonijomis, pareigybių hierarchija ir iškilmingomis apeigomis. Kauno krašto bajorų sąjungos surengtas visuomeninis edukacinis renginys Didžioji bajoriška medžioklė 2025 tapo proga dar kartą pažvelgti į šį iš protėvių paveldėtą nematerialųjį paveldą ir iš naujo visa tai išgyventi šiandienos sąlygomis.
Daugelis ceremonijų ir medžioklinių apeigų, kurioms seniau pakluso kiekvieno dvaro dvariškiai, kartu medžioję su kviestiniais svečiais, yra tapusios savotiškai romantišku, tačiau ne visiems iki galo suprantamu istoriniu paveldu, kurį šiandien suvokiame kaip medžioklės tradicijas. Todėl renginyje svarbiausiu akcentu tapo ne tik pati medžioklė, bet ir gyvas šių tradicijų aiškinimas bei pristatymas. Todėl edukacinėje dalyje ypač svarbus vaidmuo teko Lietuvos bajorų giminių palikuonims ir istorijos mokslininkams lektoriams, kurie savo žinias apie medžioklių tradicijas, jų supratimą ir interpretacijas renginio svečiams kartu su medžiotojais pateikė visiškai kitokioje plotmėje.
Renginys prasidėjo Raudondvario dvaro didžiojoje menėje, iš kurios kadaise į medžiokles išvykdavo net kelios grafų Tiškevičių kartos su savo šeimomis ir kviestiniais svečiais. Dalyviai čia ne tik registravosi medžioklei pagal šiuo metu galiojančią tvarką, bet ir privalėjo kiekvienas asmeniškai pasirašyti istorinius medžioklės lapus, atkurtus pagal XVII amžiaus originalus. Tie istoriniai lapai nėra šiaip sugalvoti. Jie rasti istorijos mokslų dr. Tomos Zarankaitės-Margienės Valanovų rūmuose, kurie anuomet priklausė kunigaikščių Radvilų giminei.
Po pasirašymo dalyviai šventiškai pusryčiavo, fotografavosi, o tada rinkosi į rikiuotę. Čia buvo pristatytos svarbiausios medžioklės tradicijos ir jų istorinė prasmė. Tradiciškai dvarų žemės – o šiandien jų atitikmuo būtų medžiotojų būrelių ar klubų medžioklės ploto vienetai – buvo aiškiai apibrėžta teritorija, kurioje be savininko leidimo niekas medžioti negalėjo.
„Dvaro teritorijoje be dvarininko sutikimo joks pašalietis neturėjo teisės medžioti. Tačiau dvarininkas dažniausiai suteikdavo teisę medžioti smulkiąją fauną tiems, kurie gyveno dvaro žemėse, turėjo galimybes ir išreiškė norą tokia veikla užsiimti“, – pasakojo profesorius, istorijos mokslų dr. Valdas Rakutis.
Rytinėje rikiuotėje buvo prisimintas ir dar vienas simbolis – vėliava, kurios reikšmė šiandien dažnai yra primiršta, nors dauguma klubų ją turi ir per medžiokles ar šventes naudoja.
„Jeigu dvaro bokšte ant flagštoko vėliava yra pakelta iki pat viršaus, tai reiškia, kad dvaro šeimininkas yra namuose. Jeigu nuleista per vieną vėliavos aukštį – šeimininko nėra. O jeigu nuleista iki pusės stiebo – dvare yra netektis ir kažkas iš dvariškių numirė“, – paaiškino šios medžioklės vienas iš organizatorių, Lietuvos bajoras Žilvinas Jonas Giedraitis, pridurdamas, kad ši simbolika ir šiandien puikiai gali būti taikoma medžiotojų klubuose, kur pakelta vėliava žymi į medžioklę susirinkusius narius, o nuleista per pusę stiebo – vieno iš ginklo brolio ar sesės netektį.
Medžioklė Šališkių plotuose. Senoji rinkliava ir medžioklės karalius
Medžioklė vyko Šališkių medžiotojų klubo plotuose Kauno rajone. Kaip pasakojo Žilvinas Jonas Giedraitis, į renginio dalyvių rankas grįžo ir viena senų tradicijų – medžioklių rinkliavų dėžutė.
„Turėjome originalią XVIII–XIX amžiaus medžioklės rinkliavų dėžutę. Ji metalinė, su išspaustomis medžioklės scenomis. Svečiams visada būdavo garbė į ją įdėti pinigų. Tad ir šį kartą visi sudėjo po dešimt eurų“, – pasakojo jis. Tai buvo tikslinė rinkliava, skirta pačiam laimingiausiam būsimos medžioklės dalyviui, kuriam likimas bus dosniausias ir lems sėkmę tapti Medžioklės karaliumi.
Dar daugiau šiai senai tradicijai suteikė modernus pasaulio posūkis. OpticSpot įmonės atstovas Deividas Maminskas, matydamas Bajoriškos medžioklės dalyvius ir pačią renginio dvasią, Medžioklės karaliaus nominacijos autoriui skyrė termovizorių, kurio vertė viršijo du tūkstančius septynis šimtus eurų, kas gerokai pranoko surinktą sumą.
Bajoriškoje medžioklėje 2025 Medžioklės karaliumi tapo Mažosios Lietuvos pučiamųjų ansamblio Kurtinys vadovas Gražvydas Raila, kuriam Medeinė į liniją prikvietė elnio patelę ir lapę. Jo pučiamas medžioklės ragas ne tik skelbė apie medžioklės pradžią, pabaigą ar kritusių žvėrių pagerbimo melodijas, bet ir atliko fanfaras kiekvienam lektoriui pradedant savo pasisakymus bajoriškoje puotoje.
Iš viso medžioklėje buvo sumedžiotos trys elnių patelės, dvi stirnos ir lapė. Kraujasekiai šunys atsekė visas pėdas, nepalikdami nė vieno žvėries. Vieno sumedžioto elnio mėsa tradiciškai iškeliavo į Švaistūno mėsos cechą, kur iš jos bus pagaminta produkcija ir perduota Maltos ordinui, kuris pasirūpins, kad per artėjančias šv. Kalėdas šios medžiotojų dovanos atsidurtų ant nepritekliuje gyvenančių Lietuvos žmonių šventinio stalo.
Pokotas. Senasis medžioklės užbaigimas ir jo tikroji prasmė
Renginio dalyviams didelį įspūdį paliko išsamiai pristatytas Pokoto ritualas – nukautų žvėrių išdėstymas pagal atitinkamą tvarką, kurį šiandien daugelis mūsų kolegų vadina naujadariniu vardu Huberto kapas.
„Lietuvoje visada naudojome iš protėvių paveldėtą pavadinimą – Pokotas. Huberto kapas yra naujai prigijęs pavadinimas, atkeliavęs pas mus iš senosios Europos, nors visas nukautų žvėrių pagerbimo ceremonialas išliko labai panašus iki šių dienų“, – pasakojo Garbės medžiotojas ir buvęs Kauno medžiotojų sąjungos prezidentas, mokslų dr. Artūras Kibiša.
Pagal tradicijas ant sumedžioto kanopinio žvėries kūno dedama eglės, pušies ar ąžuolo šakelė. Sumedžioto patino atveju uždedamos šakelės kryptis yra į galvos pusę, o patelės – į užpakalinę dalį. Visiems sumedžiotiems kanopiniams žvėrims į nasrus įdedama ir Paskutinio kąsnio šakelė. Keturiuose Pokoto kampuose uždegami mini laužai. Tik po visų apeigų ir sveikinimų medžioklės vadovas atidaro Pokotą, nuimdamas ratu apdėtus eglišakius, o garbingiausias svečias, įėjęs į vidų, nupjauna aukščiausiam pagal hierarchiją paguldytam kanopiniam žvėriui priekinę koją, įteikdamas ją medžiotojai moteriai (jei tokia yra). Medžioklės ritualas buvo užbaigtas, kuomet medžiotoja, apeidama ratu pro visus medžiotojus, nešė aukštai iškeltą elnio koją. Šis trofėjas, specialiai apdirbtas ir atitinkamai pritvirtintas prie lentelės, likdavo dvaro medžioklės menėje ir primindavo apie sėkmingą medžioklę. Apie šį ritualą ir jo svarbą jau puotos metu išsamiai papasakojo socialinių mokslų profesorius, Prancūzijos kultūros ordino riteris, mokslų dr. Eugenijus Skerstonas.
Mokslinė ir kultūrinė programa Kaune. Istorijos ir šventės sintezė
Po vidurdienio visa programa persikėlė į Kauno arkivyskupijos Baltąją pokylių salę, kur vyko renginio edukacinė dalis.
Čia visi puotos dalyviai, kurių buvo gerokai virš dviejų šimtų, išvydo fotografijų parodą, klausėsi mokslinių pranešimų ir mėgavosi šventine atmosfera. Sociologas prof. Eugenijus Skerstonas pristatė karališkųjų medžioklių tradicijas Prancūzijoje, istorikas dr. Valdas Rakutis kalbėjo apie Žygimanto Augusto miškų įstatymą, o Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkė, mokslų dr. Renata Špinkytė pristatė vilkų ir šunų hibridizacijos tyrimus bei papasakojo apie laukinės faunos atpažinimo problemas. Profesorius, mokslų dr. Darius Danusevičius papasakojo apie medžiojamųjų gyvūnų genetiką, o Valdovų rūmų kuratorė, istorikė, mokslų dr. Toma Zarankaitė-Margienė visus supažindino su viduramžių medžioklėmis ir jų tradicijomis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Šventinę dalį papildė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistų Gabrielės ir Tomo Pavilionių pasirodymai ir sportinių šokių klubo Sūkurys šokėjų programa. Vakarop visi dalyviai apsilankė prie Kauno Kalėdinės eglės, taip simboliškai sujungdami istorines tradicijas ir artėjančių švenčių nuotaiką.
Tradicijų tęstinumas. Kodėl tai svarbu šiandien
Renginyje dalyvavęs Žilvinas Jonas Giedraitis ne kartą pabrėžė, kad tokie renginiai nėra vien dekoratyvinis praeities atkartojimas.
„Ką mes galime puoselėti, jeigu nežinome tradicijų. Tai tas pats, kaip važiuoti, bet nemokėti vairuoti. Medžioklės tradicijos yra mūsų istorijos dalis ir jos turi būti suprastos, o ne tik matomos“, – sakė jis.
Pasak jo, bajoriškos medžioklės etika, pagarba žvėriui, ritualų simboliai, atsakomybė ir tvarka nėra pasenęs reiškinys. Tai pamatas, leidžiantis ir šiandien kurti pagarbią, kultūrą ir istorinę atmintį gerbiančią medžiotojų bendruomenę.
Tai ne tik šventė!
Didžioji bajoriška medžioklė 2025 tapo ne tik švente, bet ir edukaciniu, kultūriniu ir bendruomeniniu projektu, kuris sujungė istoriją, tradicijas, mokslą ir gyvą patirtį.
Ši diena parodė, kad medžioklė Lietuvoje nėra ir niekada nebuvo vien žvėries sumedžiojimas. Tai platus kultūrinis reiškinys, kurio šaknys siekia šimtmečius, o prasmė išlieka aktuali ir šiandien.
Tokie renginiai kaip šis padeda suprasti ir pajusti tai, kas dažnai lieka tik muziejuose, archyvuose ar knygose. O gyvi pasakojimai tokie kaip Žilvino Jono Giedraičio, leidžia susieti nūdienos medžioklių tradicijas su ta praeitimi, kurią galima perduoti ne tik žodžiu, bet ir praktiškai.
Tai ne tik praeities pažinimas. Tai tapatybės ir kultūros tęstinumas, kurį verta ne tik prisiminti, bet ir puoselėti.
Prenumeruokite čia!
