Šunys

Veislė. Universalus dešrainis – taksas0

Nuotreauka iš archyvo

Jis turi surasti siaurą, tamsų tunelį labirinte ir kovoti su du tris kartus didesniu priešininku. Jis turi užuosti, susekti grobį. Jis turi apsišarvuoti kantrybe, atkaklumu ir nemažai aršumo, kad atremtų ir nugalėtų usūrinį šunį, lapę ar patį baisiausią urvų gyventoją – barsuką.
Jis turi būti ištvermingas ir puikiai uosti, kad sniege, pelkėje, tankiuose krūmuose ir lūžtvėse sektų kraujo pėdsaką ir galiausiai surastų sužeistą gyvūną.

Galų gale jis turi būti azartiškas ir užsispyręs, kad medžioklėje su varovais nenuilsdamas sektų grobį, kreipdamas jį link medžiotojų linijos.

Šio universaliojo šuns vardas – taksas.

Nuotreauka iš archyvo
Nuotreauka iš archyvo
Nuotreauka iš archyvo


Taksai yra viena populiariausių medžioklinių veislių dabar ir visuomet. Tarybiniais laikais medžiotojai mažai nutuokė apie gausias medžioklines veisles, kurias žinome dabar. Tuomet buvo aišku tik tiek: foksterjerai, jagdterjerai, laikos, kurtsharai, dratharai ir taksai. Kiekvieno skirtinga specifika ir privalumai. Vis dėlto dėl keleto savybių taksus galima vadinti vienais geriausių visų laikų medžioklinių šunų.

Taksų rūšys pagal kailį – trumpaplaukiai, ilgaplaukiai ir šiurkščiaplaukiai – kiekviena dalijama į dar tris rūšis: standartiniai, nykštukiniai ir triušiniai. Triušiniai taksai yra mažiausi – jų krūtinės apimtis nėra didesnė kaip 30 centimetrų. Yra keletas spalvų variacijų: juoda su rudomis dėmėmis, visų tonų ruda, marmurinė, būna ir tigro spalvų taksų, bet jie Tarptautinės kinologų federacijos (FCI) nepripažinti. Taksai yra įvairiausia ir gausiausiai atstovaujama veislė FCI, kurioje jiems skirta atskira grupė.

Trumpaplaukio takso kailis storas, prigludęs, su povilne, šiurkščiaplaukio – itin prigludęs, taip pat storas, su povilne, jo ryškūs ūsai ir barzda, vešlūs antakiai, uodega vienodai padengta gerai prigludusia vilna. Ant pilvo ir krūtinės kailis ilgesnis. Ilgaplaukis taksas skiriasi ilgesne, kiek banguota, šilkine vilna su povilne.

Lietuvoje

Linas Vaicekauskas, keturių trumpaplaukių standartinių taksų savininkas ir fotografas, Lietuvos taksų mylėtojų klubo (LTMK) aktyvistas, užsiima veislės puoselėjimu ir augina šuniukus. Du vyriausi jo veislyno Sosto įpėdinis šunys yra parengti dirbti su kraujo pėdsaku, gavo darbinius diplomus didelėse medžioklinių šunų varžybose ir dalyvauja realioje medžioklėje, ieškodami sužeisto gyvūno.

Vienas veislyno šuo yra gavęs pirmojo laipsnio diplomą. Jauniausios kalytės, viena – iš pačių vados, o kita atvežta iš Nyderlandų, greičiausiai bus treniruojamos ir darbui urvuose. Kol kas iki galo nenuspręsta, nes, kaip kiekvienas atsakingas takso savininkas, L. Vaicekauskas domėjosi šios medžioklės specifika ir supranta riziką. Mažyliai jau supažindinti su žvėrimi ir jų instinktai veikia puikiai.

Vis dėlto šeimininkas pripažįsta, kad daugiausia su šunimis užsiima jo žmona – dalyvauja parodose ir dresuoja. Pradėjusi treniruoti abu vyriausius taksus, Vaicekauskų šeima nuogąstavo. Vis dėlto jau pirmą kartą suprato, kad su šunimis galima ne tik parodose dalyvauti ir vaikštinėti, bet ir šitaip šauniai bendradarbiauti. L. Vaicekauskas sakė, kad dabar net negali įsivaizduoti gyvenimo be treniruočių ir medžioklės, nors pats jis medžioja fotokamera.

Veislyno Sosto įpėdinis savininkas pabrėžia, kad taksai yra medžiokliniai šunys ir jų susidomėjimas dresūra ir pačia medžiokle yra milžiniškas. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad nedresuojama ir negaudama realaus darbo veislė praranda įgimtas savybes. Taigi negalima apsiriboti tik parodomis ir įvairiomis kitomis veiklomis, o būtina šunį dresuoti ir naudoti jo profesinius įgūdžius.

Lietuvoje prieš kergiant taksus neprivaloma išlaikyti darbinių bandymų ir gauti diplomą, bet tai turėtų būti siektinas tikslas. L. Vaicekauskas sakė, kad reikia pasižiūrėti į taksų istoriją ir suprasti, kad jų darbiniai įgūdžiai turi būti išsaugoti ir vystomi, antraip veislė taps beprasmė. Kergti reikėtų tik šunis su ryškiais instinktais ir patikrintomis darbinėmis savybėmis.

Lietuvos taksų mylėtojų klubas

Neseniai klubo susirinkime buvo išrinkta nauja LTMK prezidentė – energinga taksų veislės entuziastė, radijo asmenybė Skaiva Jasevičiūtė-Kraujalė. Ją išrinkus Lietuvoje buvo atverstas naujas taksų veislės puoselėjimo puslapis. Pirmoji ir pati svarbiausia naujiena – klubas pradėjo statyti savo dirbtinius urvus netoli Vilniaus.

Įkurti treniruočių ir bandymų trasas taksų mylėtojams padeda patyrę šios srities medžiotojai. Taksų ir kitų urvinių šunų darbinius bandymus LTMK rengia kelis kartus per metus. Profiliniai bandymai yra ir kraujo pėdsakas, ir dirbtinis urvas su lape, usūriniu šunimi ir barsuku. Lietuvoje dirbtinių urvų yra dar dviejose vietose, kur reguliariai rengiami terjerų ir taksų veislių bandymai.

Paklausta, ar nebūtų pravartu įvesti privalomus darbinius bandymus prieš kergiant, S. Jasevičiūtė-Kraujalė atsakė, kad tai šiuo metu tikrai neįmanoma. Lietuvoje nėra dirbtinių urvų, kuriuose būtų galima išbandyti pačius mažiausius – triušinius taksus. Triušių naudoti kol kas negalima dėl kitų, medžiotojams gerai žinomų žalių priežasčių.

Nuotreauka iš archyvo

„Iš viso LTMK yra apie pusšimtis šunų, kurių dauguma turi darbinius diplomus, reguliariai treniruojasi ir dalyvauja varžybose, nes instinktų ir įgūdžių išsaugojimas yra veislės gyvavimo ir vystymosi pagrindas“, – nurodė S. Jasevičiūtė-Kraujalė. Du triušiniai taksai išlaikė darbinius bandymus: vienas – kraujo pėdsako, kitas – dirbtinio urvo.

Kaip teigė klubo prezidentė, jeigu šuo neturi tiesiogiai kontaktuoti su gyvūnu, bet kuris taksas gali parodyti gerus paieškos ir žvėries aplojimo gebėjimus. Vis dėlto pripažintina, kad barsuko įveikti triušinis taksas šansų neturi. Taigi, jeigu negalima taksų veislėms užtikrinti tinkamų darbinių bandymų galimybių, tai kol kas nėra prasmės įvesti reikalavimo visiems kergiamiems šunims gauti darbinius diplomus.

Nuotreauka iš archyvo

Medžioklėje

Taksus ramia sąžine galima vadinti universaliais medžiokliniais šunimis. Jų gyslose teka ir skalikų kraujo. Taksai sėkmingai aploja žvėrį ir sulaiko vietoje, taip pat seka kraujo pėdsakais. Dėl charakterio savybių šis šuo yra geras tiek ant žemės, tiek po ja, taip pat vandenyje ir pelkėse. Vis dėlto pradžioje vokiečiai taksus išvedė barsukams urvuose medžioti. Vokiškas pavadinimas Dachshund yra kilęs iš žodžių Dachs – barsukas ir Hund – šuo. Šios veislės šunys Vokietijoje labiau žinomi vardu Dackel, o medžiotojų dar vadinami Teckel.

Baltijos šalyse populiaresni trumpaplaukiai standartiniai taksai, nors visame pasaulyje, taip pat Europoje, teikiama pirmenybė šiurkščiaplaukiams. Pastarieji yra azartiškesni, greitesni, nors namuose jų charakteris daug ramesnis. Vilna apsaugo juos nuo šalčio ir sužeidimų, žiemą joje nesusidaro ledo gumulų, kitu metu nesikaupia augalų atlaužų, sėklų ir purvo.

Su taksais medžiojami visi urviniai žvėrys: lapės, usūriniai šunys, barsukai ir bebrai. Taksai yra labai miklūs sudėtinguose, šakotuose barsukų urvuose, kur šeimininkas gali užpulti ir iš viršaus, ir iš apačios. Taksai yra labai drąsūs ir atkaklūs, todėl gali išvaryti žvėrį iš urvo. Šios veislės šunims būdingi puikūs orientavimosi įgūdžiai ir jie gali patys priimti sprendimą.

Taksai pradeda dirbti dar būdami viršuje: ištyrinėja įėjimus ir išėjimus, nustato, kurį gyvūnas naudojo paskiausiai. Jeigu urvas seklus kaip usūrinių šunų, uosle taksas gali rasti vietą, kur žvėris yra po žeme, ir neretai prašo, kad medžiotojas padarytų papildomą tunelį prie pat žvėries. Į bebrų urvus taksai gali įeiti ir per povandeninį įėjimą, jeigu vandens lygis pakankamai žemas, ir per kvėpavimo tunelį. Jeigu žvėrį pavyksta nugalabyti, medžiotojui dažnai tenka kasti, nes taksui gali nepakakti jėgų ištraukti barsuką į lauką, ypač jeigu urvas gilus, šakotas ir daugiaaukštis.

Nuotreauka iš archyvo
Nuotreauka iš archyvo

Medžioklėje su varovais taksai gena grobį balsu ir kiekvienas medžiotojas žino, iš kurios pusės ateina žvėris, nes takso balsas aiškus ir skambus. Taip pat tai praverčia medžiojant urvinius žvėris, nes galima atsekti šuns judėjimą urve ir nustatyti vietą, kur jis sustabdo ir aploja gyvūną. Trumpos kojos, dėl kurių dažnai iš taksų juokiamasi, yra jų firminis ženklas ir išoriškai, ir darbe.

Taksai gena žvėrį gana lėtai, nekeldami jam streso. Medžiotojas, gerai žinantis, iš kur artinasi genamas žvėris, turi pakankamai laiko pasirengti šauti, nes greitis visuomet nedidelis. Dėl to medžiojant su taksu paliekama mažiau sužeistų žvėrių. Be to, šūvio linija visuomet laisva, nes taksai labai žemi ir praktiškai niekada nesikabina šernui ar elniui į ausį, kaip būna su didesniais šunimis. Neretai girdėta liūdnų istorijų apie rusų europines laikas, žuvusias įsikibus šernui į keterą, nes miško prietemoje dėl spalvos buvo nepastebėtos.

Patirtis rodo, kad taksai puikiai dirba su kraujo pėdsaku, be to, medžiotojas iš savo šuns elgesio gali „perskaityti“, kas įvyko – ar žvėris sužeistas, ar guli kur nors netoli nugalabytas, ar nuėjo ir reikia ruoštis tolesniam žygiui. Gerai išdresuotas ir patyręs arba labai talentingas šuo gali sekti sužeistą gyvūną, net jeigu sužeista be kraujo. Negana to, taksai gali sekti net paros senumo pėdas arba po lietaus.

Medžiodami šernus taksai grobio ieškoti eina kiekvienas atskirai. Vienas suradęs praneša balsu, ir kiti šunys ateina padėti žvėrį sulaikyti. Jeigu medžiotojai vėluoja, vienas šuo net ateina jų pašaukti, parodyti tiesaus kelio į vietą, kur kiti šunys žvėrį sulaikę.

Einant medžioti ančių taksai irgi naudingi. Trumpos kojos trukdo naudoti savo gebėjimus iki galo, todėl šuo gali net įšokti į glėbį, kad nuo medžiotojo ūgio suuostų ar pamatytų kritusią antį. Kai vieta ar kryptis aiški, taksas azartiškai šoka į vandenį, paukštį suranda ir ištraukia.

Charakteris

Taksai labai žaismingi, meilūs ir draugiški. Tinkamai auginamas taksas puikiai sutaria su visais šeimos nariais, myli vaikus ir gerbia kitus augintinius, nes medžioklinės veislės šunys puikiai supranta, kur yra namų numylėtinis, o kur žvėris. Vis dėlto jų azartas didžiulis ir taksas lauke gali pradėti gaudyti svetimas kates, mažus šunis, paukščiukus, kamuolius, kojas.

Taksus kartais sunku dresuoti dėl jų užsispyrimo. Tai reiškia, kad treniruotės pradėtinos nuo pirmųjų dienų, kai mažylis namuose. Taksai gali būti itin užsispyrę ir agresyvūs, bet tai nereiškia, kad kiekvienas šuo toks, nors pagal kai kuriuos statistinius duomenis šie šunys yra agresyviųjų veislių viršūnėje. Paprastai jie labai įtarūs prieš svetimus žmones ir kitus šunis – dydis nesvarbus.

Kaip minėjau pradžioje, taksas urvinis šuo ir jo darbo aplinka bei užduotys yra itin ekstremalios. Jis turi kovoti tamsiame, neištirtame labirinte su priešininku, žinančiu kiekvieną tunelį ir pasirengusiu ginti savo namus iki paskutinio kraujo lašo. Tokiam darbui reikia neįveikiamo atkaklumo ir ryžto, taip pat drąsos ir jėgos.

Tačiau minėtų savybių neužtenka. Taksai turi būti protingi ir savarankiški. Dažnai visos šios savybės kartu sudaro labai sunkiai dresuojamą šunį, kuris kartais nuspręs ne vykdyti šeimininko komandą, o elgtis savo nuožiūra. Vis dėlto kantrus, mylintis ir nuoseklus šeimininkas gali pasiekti savo, na, bent jau 50 procentų atvejų.

Priežiūra ir sveikata

Prižiūrėti taksus nesudėtinga – vilnos nedaug. Trumpaplaukių vilna krinta beveik nepastebimai, o povilnės nėra per daug. Šiurkščiaplaukius reikia pešioti, ir tai yra sudėtingiausia priežiūros pusė, bet šiurkšti vilna visiškai pasiteisina medžioklėje.

Be galimų genetinių ligų, taksai turi problemų su nugara ir užpakaliniais varomaisiais ratais. Kad šuo gyventų sveikas ir dėl paralyžiuotų kojų jo nereikėtų užmigdyti ar pasodinti į neįgaliojo vežimėlį, patariama nuolat aktyviai judėti ir kontroliuoti mitybą, nes taksai linkę nutukti. Taip pat reikia elgtis atsargiai – po darbo vandenyje vėsiuoju sezonu šunį nušluostykite ir leiskite sušilti, kad senatvėje nekankintų reumatizmas. Taip pat kepenų ir plaučių problemų gali būti mažiau, jeigu mažasis medžiotojas tausojamas.

Taksai gali turėti įvairių alergijų. Jiems būdingos odos problemos, todėl nepatariama maitinti nuo šeimininko stalo ir sūriu, rūkytu maistu.

Kaip visus šunis su nukarusiomis ausimis, taksus reikia reguliariai patikrinti ir valyti ausų kanalus, kad nekiltų infekcija.

Nuotreauka iš archyvo

Trumpa istorija

Žemi, pailgi taksai žinomi jau prieš mūsų erą ir laikomi seniausia urvinių medžioklinių šunų veisle. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, veislės šaknų ieškotina senovės Egipte. Vokietijos teritorijoje kasinėjant rasta į taksus panašių šunų skeletų, datuojamų II amžiumi pr. m. e.
1880 metais įsteigta pirmoji veislės kilmės knyga Vokietijoje, kuri laikoma moderniųjų taksų kilmės šalimi.

Taksai buvo lepinami didikų ir gyveno daugelio Europos karališkųjų dvarų pagrindiniuose miegamuosiuose. Ir Didžiosios Britanijos karalienė Viktorija turėjo taksų.

Labiausiai veislė išpopuliarėjo XX amžiaus pradžioje. Abu pasauliniai karai taksų populiaciją sumažino, bet ji sugebėjo atsinaujinti ir dabar tai yra viena populiariausių medžioklinių ir šeimos šunų veislė pasaulyje.

Parodos

Didelė, daugelio mūsų laikų autorių ir medžiotojų pabrėžiama problema yra veislės virtimas dekoracija. Ne visi šeimininkai yra ir nori būti medžiotojais. Laimė, dalis taksų savininkų suvokia, kad veislei išsaugoti reikia darbo, o jeigu ir neina į tikrą medžioklę su taksu pažastyje ir kastuvu ant peties, tai bent dresuoja dirbtiniuose urvuose, šernų aptvaruose ir pagal kraujo pėdsaką. Čia vis dėlto vienas niuansas: taksai, pabuvę tikroje medžioklėje, paprastai dirbtiniams urvams neberodo entuziazmo.

Pastaruoju metu išpopuliarėjo nykštukiniai ir triušiniai taksai, išvesti darbui mažuose urvuose, medžiojant mažesnius žvėris. Pas mus triušių laisvėje negyvena, todėl šie šunys tampa namų numylėtiniais, parodų žvaigždėmis arba sportininkais – rungiasi dėl darbinių diplomų dirbtiniuose urvuose.

Šeimos lepūnėlio vaidmeniui taksai labai patrauklūs – linksmi, energingi, mielai besimokantys, itin meilūs ir net pataikūniški. Savo gudriu ir sumaniu protu taksai geba pasiekti savo bet kokioje situacijoje.

Norite nusipirkti žurnalą internetu arba jį užsiprenumeruoti?

LA.lv