Kai kolega iš Belgijos Tomas Van De Maele pernai atvyko į Latviją medžioti bebrų, sutarėme, kad jis suderins muntjakų medžioklę Anglijoje. Į Didžiąją Britaniją teko važiuoti dar prieš oficialiai prasidedant breksitui, tad atrodė, kad tai bus paskutinė išvyka į šią šalį kaip ES narę. Vis dėlto nuo tada šis tas pasikeitė ir iki realaus breksito dar toli. Nepaisant laiku suplanuotos išvykos, viskas nesiklostė taip tolygiai, ir nuotykį teko atidėti dar mėnesiui. Gerai, kad buvau įsigijusi tokius lėktuvo bilietus, kurių datą galima perkelti.
Iš žiemiškos Rygos į Mančesterį skridau per Frankfurtą, kur spėjau papusryčiauti ir padirbėti (kompiuteris visada drauge). Mančesteryje buvo tikras pavasaris – saulė, šilta, nė trupučio žiemos. Tomas mane pasitiko ir prasidėjo pirmoji išvykos dalis – daugiau ar mažiau oficialus vizitas į Didžiosios Britanijos medžioklės ir šaudymo asociaciją (BASC). Tarp kitko, britai „medžiokle“ (angl. hunting) vadina renginį, kai arkliais ir šunimis vejamos lapės, ir jis dabar iš principo uždraustas, o „šaudymu“ (angl. shooting) – medžioklę mūsų supratimu. Vis dėlto pastaruoju metu tai keičiasi, nes žodis „šaudyti“ įgauna neigiamą konotaciją.
Prieš beveik trylika metų čia jau viešėjau, bet vieta pasikeitė, daug naujų žmonių. Šioje organizacijoje dirba daugiau kaip 80 žmonių, jos nariai renkami kaip pardavimų kampanijose – medžiotojams tiesiog skambinama telefonu. Ir aš tapau BASC nare, nes norint Didžiojoje Britanijoje medžioti reikėjo medžioklės draudimo. Tai klausimas, kuris išspręstas daugumoje šalių, išskyrus Latviją. Po trumpos pažinties su plačia BASC veikla, atėjo laikas vykti į vieną nedidelį miestelį už dviejų valandų kelio, kad susitiktume su Geraldu – patyrusiu muntjakų medžioklės palydovu.
Susitinkame smuklėje, kur sunku susikalbėti, nes vietiniai žaidžia kažkokią viktoriną ir patalpoje didelis triukšmas. Nutariame susitikti anksti ryte (Geraldas gyvena už 20 minučių kelio nuo miestelio).
Muntjako – su cyptuku
Atvykę pas Geraldą galime apžiūrėti mums skirtus ginklus. Mano – Tikka, įprastas ginklas, nes tokiu medžioju dešimt metų. Tada susėdame į Geraldo automobilį ir važiuojame gerti kavos ir ko nors užkąsti. Geraldui – 70 metų, jis energingas, bet iš pokalbio suprantame, kad turėjo rimtų sveikatos problemų. Vis dėlto garbaus amžiaus vyras nepasidavė ir toliau daro tai, kas patinka – eina į medžioklę.
Užsukame į vietos makdonaldą, pasiimame kavos ir kažką iš pusryčių valgiaraščio. Sėdime, plepame, Tomas pradeda pasakoti apie įvairius aplinkosaugos projektus, kuriuose dalyvauja medžiotojai. Pastebiu, kad prie gretimo stalelio sėdi vienas vyras, kuris valgydamas savo mėsainį ir klausydamasis mūsų pokalbio pradeda reikšti nepasitenkinimą. Dar po kelių minučių jis atsistoja, sumeta laikraščius į krūvą, paima juos ir keikdamasis „Bullocks, bullocks!“ („Kvailystės, kvailystės!“) išbėga iš restorano. Aš dar spėjau pasakyti: „Lyg tavo mėsainis mirė nuo senatvės!“
Pasijuokę iš šio incidento vykstame į medžioklės plotus. Rytas vėsokas, bet atrodo, kad diena bus šilta. Einame lauku į tolumoje esantį miškelį. Geraldas sako: „Matai tą didelį mišką?“ Žiūriu ir matau tik kažkokį lopinėlį. Toks Anglijos gamtovaizdis – laukai, gyvatvorės, nedideli miškeliai.
Nuėję iki pirmo griovio ir gyvatvorės, pamatome lauke besiganantį muntjaką. Jis tolokai, bet todėl jį ir matome. Atrodo, patinas. Sėliname iš kitos gyvatvorės pusės, jau prieiname labai arti, bet reikia lįsti per krūmus. Taip, tai patinas, bet jis pajuto kažkokį judesį ir nubėgo. Dar spėjau pagalvoti – negi bus taip paprasta? Tada suprantame, kad muntjakas, nors ir mažytis, bet be galo apsukrus. Jis reaguoja į judėjimą, eina labai tyliai, moka slėptis.
Geraldas sako, kad galbūt pavyks jį prisišaukti, ir iš kišenės išsitraukia stirninų cyptuką Buttolo. Iš pradžių atrodo keista, bet prisimenu, kad muntjakai pasirengę poruotis ištisus metus – vos kelios dienos po to, kai patelė atsiveda jauniklį. Vyresni ir patyrę ožiai sekioja pateles, laukdami, kada jos atsives, nes tada vėl turės progą „užsiropšti ant nugaros“, kaip sakė Geraldas. Šį kartą pasprukęs muntjakas neatsiliepė, bet matome keletą triušių. Anksčiau triušių būta daug daugiau, bet dėl ligos didelė jų dalis išnyko.
Nuėję iki miško užsimaskuojame medžiais, ir Geraldas vėl pradeda cypinti. Įprasta, kad muntjakai medžiojami anksti ryte ir vakare tykant, o dieną nėra ką veikti, todėl efektyviau juos prisišaukti.
Pastebime vieną patiną, bet jis lodamas dingsta krūmuose. Loja kone taip pat kaip stirninas. Pavyksta jį dar kartą pasišaukti, nes tai smalsus gyvūnas, bet nepakankamai arti, tad einame toliau. Iki pietų nebepavyksta prisišaukti nė vieno muntjako. Jau pradedu manyti, kad tai bus dar viena nesėkminga medžioklė, kaip paprastai man būna užsienyje. Pasidarė labai šilta, beveik 16 laipsnių – saulė iš tiesų šildo.
Einame į automobilį, nusprendžiu apsirengti ką nors plonesnio, o Geraldas jau turi pasiruošęs ploną aprangą. Netoliese esančiame miškelyje prieš dvi savaites jis prišaukė muntjaką, bet medžiotojo ginklas du kartus neiššovė ir gyvūnas pabėgo. Geraldas įsitikinęs, kad tas pats muntjakas ten vis dar gyvena.
Įeiname į retą miškelį, priešais – lūžtvės ir žemi krūmai, kur mažasis elniukas gali pasislėpti. Geraldas papypsi, pacypsi, ir staiga man kyla nesuprantamas kosulys – toks, kad ašaros tykšta į visas puses. Kai atsikvepiu, Geraldas sako, kad reikia eiti. Jau pradeda žengti, kai su Tomu išgirstame – kažkas bėga čežančiais lapais. Sakome, kad reikia palaukti, nes gyvūnas čia pat. Pasiruošiu, Geraldas porąkart pacypsi ir aš už lūžtvių pamatau muntjaką.
Jis eina lėtai, sustoja, ir Geraldas liepia šauti. Šūvis nesėkmingas – turbūt pataikiau į lūžtves, bet muntjakas nė nekrūpteli ir eina link mūsų. Antrą kartą neleidžiu jam pasprukti ir gyvūnas krinta. Rageliai taikiklyje atrodė gražūs, tokie ir yra. Kai nueiname prie gyvūno, pagaliau suprantu, kodėl žvėrelis po pirmo šūvio nebėgo. Aplink griaudi garsinės patrankos, baidančios iš laukų balandžius. Muntjakas tiek pripratęs prie šio triukšmo, kad tikro šūvio nė neišsigando.
Pasisiūlau gyvūną išskrosti, nes tai juk mano laimikis. Rageliai gražūs, medalio nėra, bet trofėjus garbingas.
Vakaro medžioklė
Po sėkmingai sumedžioto muntjako važiuojame į vietos medžioklės reikmenų parduotuvę, kur plepame ir geriame kavą. Tada vykstame į kitą vietą, kur vakare lauksime dar vieno muntjako. Tomui pasako, kur eiti, o Geraldas eina su manimi. Atsistojame palaukėje ir laukiame. Iš krūmų išlenda muntjako patelė, ji ėda ir baikščiai pakelia galvą. „Ši ne nėščia“, – sako Geraldas. Tokios mums nepatinka. Muntjakas bus su apsivaikavusia patele. Netrukus Geraldas sugalvoja, kad reikia eiti toliau. Mes dar pastebime kelias ožkas ir tuo vakaro medžioklė baigiasi. Kol dar buvo šviesu, lauke matėme daug kiškių ir fazanų. Gyvasties visur daug, bet biologinė įvairovė ne tokia didelė kaip pas mus. Pavasarinių paukščių balsų ne tiek daug, jų choras ne toks įvairus, bet Geraldas džiaugiasi ir tuo.
Tomą muntjakas savo dailiais rageliais, praėjęs per 10 metrų nuo jo, būtų gal ir subadęs, bet Tomas buvo tokioje pozicijoje, kad negalėjo pajudėti norėdamas muntjako neišbaidyti, todėl ir liko be laimikio.
Vis dėlto diena buvo graži ir įdomi – laimikis yra, taigi išvyka sėkminga.
Sugadintas cyptukas
Kita diena žada būti lietinga, bet tai medžiotojų neatgraso. Šį kartą Tomas turi sumedžioti savo muntjaką. Važiuojame į medžioklės plotus, kur galėsime matyti ir vandeninių stirnų. Kartu su vietos ūkininku Timu važiuojame per laukus, žvalgydamiesi kokio elninio. Matome būrelį stirnų, vienas taurus fazanas papozuoja fotoaparatui.
Iš tolo matome muntjakę su jaunikliu, paskui – patiną, bet iššauti per toli. Tarp kitko, Anglijoje nuolat reikia žiūrėti, ar miške nėra žmonių. Jie jodinėja arkliais, vaikšto su šunimis, važinėja dviračiais, todėl kartais jautiesi it būdamas su šautuvu parke. Geraldas retsykiais primena – žiūrėk, čia takelis, kas nors gali praeiti.
Kai trise vėliau stovime miškelyje apsirengę medžiokliniais drabužiais ir nešini šautuvais, o pro mus praeina vyras su šunimi ir mandagiai pasisveikina, viskas man pradeda atrodyti net juokinga. Visą popietę su Geraldu važinėjame iš vienos vietos į kitą, šaukiame muntjakus, bet atrodo, kad jie tiesiog išnyko. Vis dėlto Geraldas atkreipia mano dėmesį, kad čia šių gyvūnų būta – krūmyne ir pamiškėje matyti, kaip šie maži elniukai nuėdę viską, kiek pasiekia. Vadinasi, jų daug.
Geraldas nesupranta savo nesėkmės, o Tomas ir aš pradedame galvoti, kas ne taip. Geraldo cyptukas vis labiau skamba kaip mirštančios, o ne rujojančios ožkos, kol nutyla visai. Gerai, kad Tomo automobilyje yra naujas Buttolo, kurį galime panaudoti. Šiek tiek pailsėję einame atgal į mišką – tą pačią vietą, kur buvome vakar vakare. Šiek tiek šonu įeiname į mišką, pasiruošiame, Geraldas pacypsi, ir ten jau stovi mažytis muntjakas. Tomas išauna, bet muntjakas nubėga. Jis sako, kad šovė taikliai, ir netrukus einame ieškoti. Tomas nukėblina į vieną pusę, Geraldas į kitą, o aš nueinu į vietą, kur krūmuose dingo žvėrelis. Netrukus paskelbiu, kad yra kraujo. Pagal kraujo pėdsaką randame Tomo sumedžiotą muntjaką. Jo rageliai maži, bet pirmas muntjakas yra pirmas.
Dar turime laiko vakaro medžioklei tykant. Sakau Geraldui, kad jis eitų su Tomu. Man jau pradeda kiek atsibosti tokia priežiūra ir norisi tiesiog vienai pastovėti ir pamedžioti. Einu ten pat, kur ankstesnį vakarą buvau su Geraldu. Nutariu sumedžioti dar vieną muntjaką, jeigu jis ateitų labai arti į gerą šūvio poziciją. Vos atsistoju į savo vietą, pamatau didelį muntjaką, iš tiesų dideliais ragais, bet tik penkioms sekundėms, mat apsukrusis elninis dingsta krūmuose.
Vis dėlto tikiuosi, kad jis grįš. Kitą pusvalandį matau daug muntjakų, vieną ar du visiškai mažyčius, bet jie bėgioja palauke būtinai ta kryptimi, kuria negalima šauti. Tada matau ir kelias ožkeles, kurios ateina į rapsų lauką pasiganyti, tada pačios išsigąsta, nubėga ir vėl grįžta. Tikiuosi vėl pamatyti didelį ožį. Jo trofėjus gali būti brangus – auksinis muntjakas yra auksinis. Savo auksinio muntjako nesulaukiu, bet netoli manęs išeina selekcinis ožiukas. Gyvūnas kone atsistoja mano optikoje.
Nusprendžiu, kad negaliu praleisti laimikio pro šalį, jeigu Medeina jį man siunčia (net į Angliją!) ir, be to, taip arti. Šūvis taiklus, bet žvėrelis įbėga į krūmus. Lėtai einu iš paskos.
Iš pradžių atrodo, kad netrukus bus didelė bėda. Krūmynas, į kurį gyvūnas įbėgo, toks tankus, kad jame ką nors rasti be šuns bus neįmanoma. Vis dėlto tarp stiebų kažką pastebiu, ir tai yra mano muntjakas. Rageliai didesni nei Tomo sumedžioto, ir šiaip garbingas laimikis. Išskrodusi nusprendžiu gyvūną nunešti per lauką prie automobilio. Jis pakankamai mažas, kad patogiai nuneščiau viena.
Tomas su Geraldu ateina tuščiomis – jie matė tik vieną muntjakę. Medžioklės vadovas nustebęs, kad mano sumedžiotas muntjakas jau išskrostas ir atneštas iki automobilio. Jis turbūt pripratęs prie tingių pas jį besilankančių medžiotojų. Taigi, diena baigėsi sėkmingai, su laimikiu. Vykstant pas Geraldą ir namo jau sutemę. Turime iškrauti gyvūnus ir nupjauti trofėjams galvas. Geraldas pažadėjo jas apdoroti, o Tomas vasarą jas paims, kai dar kartą važiuos į Angliją.
Tuo ir baigiasi medžioklės patirtis šioje šalyje – sumedžioti trys žavingi muntjakai, įgyta naujos patirties ir žinių.
Nepavyko prenumeruoti metams? Prenumeruokite nuo vasario 2 d. iki metų pabaigos!
