Nuomonė, kad medžioklinių šunų nereikia dresuoti, yra grynas mitas. Tai pasenęs, sovietmečio medžioklės kultūra pagrįstas požiūris, neturintis jokio ryšio su medžioklės etika, pripažinta išsivysčiusių valstybių istorine patirtimi ir šunų naudojimo tikslingumu.
Sėkmingo šeimininko ir šuns bendradarbiavimo pagrindas – tai pasitikėjimas ir koordinuoti veiksmai. Norint tai pasiekti, tiek vienam, tiek kitam reikia suprasti savo partnerį. Šunys turi klausyti komandų – tam tikrų valdymo įrankių šeimininko rankose, o šeimininkui reikia mokėti skaityti šuns ženklus: suprasti snukio išraišką ir kūno judesius, atskleidžiančius, ką šuo galvoja apie situaciją ir ką planuoja daryti.
Kada ir kodėl reikia pradėti
Tokios partnerystės pamatus reikia kloti jau nuo pirmųjų šuniuko dienų namuose. Neskaitant tvarkos taisyklių – gamtiniai reikalai atliekami lauke, batų negraužiama, ant stalo nešokama, vaikams nekandama ir sumuštinio negriebiama – šunytį iškart reikia pradėti mokyti pagrindinių paklusnumo komandų. Ir tai galima pradėti jau nuo dviejų mėnesių amžiaus – anksčiausio teisėto laiko, kada mažą šuniuką galima atskirti nuo kalės.
Septynios komandos
Pas mane!
Tai viena svarbiausių komandų, kuri turi būti įsisavinta iki instinkto. Pasirinktas žodis gali būti ir kitas (Ateik ir pan.), Pas mane – paprasta, aišku. Galima iškart pratinti prie švilpimo. Tai taip pat labai gerai suveikia, nes žmonės kasdien daug kalba ir šunims dažnai sunku išskirti, kada girdima komanda, o kada – tiesiog foninis murmėjimas.
Komandos Pas mane! šuniuką galima mokyti nuo pirmų dienų namuose. Idealus amžius išmokti šią komandą – trys keturi mėnesiai. Šiuo laikotarpiu šuniukai dar tebejaučia instinktyvią baimę likti vieni. Po penkių šešių mėnesių, o mažųjų veislių šuniukai ir anksčiau sulaukia pirmo pereinamojo amžiaus, kada pradeda suvokti save kaip atskirą būtybę ir savo jėgą, greitį – trumpai tariant, pranašumą prieš žmogų.
Kaip pagrindu reikia pasinaudoti instinktyvia šuniuko baime likti vienam ir noru būti drauge su didžiaisiais būrio draugais, ypač gaujos vadu arba, naminių šunų požiūriu, svarbiausiu gyvenime žmogumi. Paprastai juo tampa tas, kuris daugiausia laiko skiria dresūrai, pasivaikščiojimams, žaidimams ir darbams. Mūsų atveju – ir medžioklei.
Kaip mokyti? Pradžia palyginti paprasta: pašaukiam šuniuką vardu arba palaukiame, kol jis atkreips dėmesį, ir linksmai bei energingai sakom Pas mane!, tada pasilenkiame ar pritūpiame, kad šuniukas susidomėtų ir pribėgtų. Iškart nedelsdami duodame nedidelį skanėstą: sūrio, virtos širdies ar mėsos gabalėlį. Skanėstas gali būti bet kas, kas sveika šuniui. Taip pat pagirti galima pusę minutės pažaidžiant su mėgstamu žaisliuku.
Lauke, šūktelėjus komandą, galima nuo šuniuko sprukti, o jam pasekus ir visai priartėjus atsisukti ir pritūpti, kad šuniukas įbėgtų tiesiog į glėbį. Ir vėl pagirti. Toks būdas veikia ir tada, kai šuo neklauso, apsimeta negirdįs. Linksmai šūktelėjam komandą ir sprunkam, kiek kojos neša. Taip mokytis geriausia šuniui nepažįstamose vietose.
Pašaukti šuniuką galima ir suplojant delnais, sumušant jais per šlaunis, šiek tiek pašokinėjant, pritupiant ar visai atsigulant. Reikia daryti viską, kad šuo atbėgtų po vienos komandos. Komandos kartojimas šunį išmokys tik to, kad pirmą kartą galima ir neklausyti.
Šunys savo vardą suvokia kaip komandą. Jie neturi abstraktaus mąstymo ir vienas kitą atpažįsta vadovaudamiesi kvapu, o ne garsų seka. Todėl šuns vardas tik mūsų protu priskiriamas konkrečiam Canis vulgaris atstovui. Šunims tai yra komanda, iš esmės reiškianti „Atkreipk į mane dėmesį!“ Taigi nevalia šuns vardo naudoti vietoj visų kitų komandų.
Greta!
Iš pažiūros paprasta ir medžioklinio šuns kasdienybėje nereikalinga komanda. Tačiau ėjimas, sėdėjimas, gulėjimas, plaukimas (šalia dviračio, slidinėjant ar važinėjant riedučiais) išmoko šunį kantrybės, paklusnumo ir ilgai vykdyti tai, kas ne itin patinka.
Išmokyti komandos Greta! labai paprasta, tai darant anksti, o ne tada, kai šuo ima veržtis, tempdamas šeimininką pirmyn. Tokį elgesį taip pat galima koreguoti, bet tai jau šiek tiek sunkiau.
Taigi: šuniukas prie kairės kojos, su įprastu antkakliu ir pusantro metro ilgio pavadžiu. Smaugiamieji ir griežti antkakliai, automatinis pavadėlis ar petnešos tam netiks.
Pavadėlį reikia laikyti dešine ranka virš nugaros. Kairėje rankoje reikia laikyti skanėstą. Labiausiai tiks maži puskiečio sūrio gabaliukai. Duodame šuniukui kąsnelį pauostyti, tada kairę ranką su tuo kąsneliu kumštyje prispaudę sau prie šlaunies duodame komandą Greta! ir pradedam judėti. Eiti reikia greitai, bet pagal šuniuko galimybes. Spartus ėjimas nepalieka laiko paikioti. Nužingsniavus dešimt žingsnių galima duoti šuniukui pauostyti kąsnelį ir net pavaišinti. Tada komandą pakartojame ir einame toliau. Vėl paduodame skanėstą, pagiriame šunį už gerą darbą ir einame toliau.
Reikia stengtis, kad pavadėlis kabotų laisvai. Galima net pamėginti mokyti eiti šalia be pavadėlio, vietoj jo pasinaudojant sūrio kvapu šuneliui vesti. Trūkčioti, tampyti šunelio už pavadžio nederėtų.
Mokyti reikia kieme ar ramioje vietoje gamtoje. Vėliau jau galima eiti į dresūrai skirtas vietas, kuriose būtų išorinių dirgiklių: šunų, žmonių, transporto, katinų, laukinių gyvūnų pėdsakų ir kitko.
Sėdėt!
Pati paprasčiausia komanda, kurią galima išmokyti per dvi tris minutes.
Pašaukiame šunį. Kai šis kiek aprimsta, duodame pauostyti rankoje laikomą skanėstą, bet neleidžiame jo ėsti. Duodami komandą Sėdėt! ranką vedame horizontaliai virš šuns galvos, nuo nosies palei stuburo liniją link pasturgalio. Taip šuo verčiamas atlošti galvą ir žiūrėti viršun. Jei tai didelės veislės šuo, galima žengti žingsnį artyn ir virš jo pasilenkti.
Ši judesių kombinacija mechaniškai privers šuniuką atsisėsti. Jei būtina, galima pridėti kitą ranką ir šuniuką pasodinti. Vos tik šis atsisėda, reikia iškart duoti skanėstą ir pagirti. Po trijų keturių kartų šuo supras, ką reikia daryti, išgirdus Sėdėt!
Gulėt!
Pradžioje komandos Gulėt! mokoma iš sėdimos pozicijos. Šuo pasodinamas, jam leidžiama suuosti, kad rankoje laikomas skanėstas. Tada ranka su kąsneliu patraukiama nuo šuns nosies žemyn ir į priekį, lyg traukiant jį už nosies. Nosimi šuo seks paskui kvapą ir pasilenks ar net atsiguls. Jei taip nutiktų, iškart reikia duoti skanėstą ir labai labai pagirti. Jei šuo atsistoja, reikia vėl pasodinti ir pakartoti komandą Gulėt! dar kartą. Jei nepavyksta, kita ranka prispaudžiama pečių sritis ir su skanėstu vėl bandoma tarsi patempti šunį į priekį, kad šis ištiestų priekines letenas ir atsigultų.
Laisvai!
Tai komanda, be kurios nepavyks preciziškai dirbti. Tuojau paaiškinsiu. Laisvai! – tai jungiklis prieš tai buvusiai komandai nutraukti. Tai itin svarbu mokant laukti. Jei tokio jungiklio nėra, jei šuo tiksliai nežino, kada baigiasi pirmiau duota komanda, tai nuspręs pats. Kitaip tariant, pažeis duotą įsakymą. Jei tokia galimybė bus suteikta bent kartą, kam jam toliau kantriai vykdyti bet kurią žmogaus duotą komandą!
Galima naudoti Laisvai!, Eik!, Bėk! ar bet kurį kitą žodį kaip paleidžiančią komandą po bet kurios kitos. Kai ankstesnė komanda teisingai įvykdyta, pasakome Laisvai!, paglostome šunį, pažaidžiame ir leidžiame jam bėgti. Laisvai! taip pat yra savotiškas apdovanojimas už gerai atliktą darbą.
Lauk!
Medžioklėje labai naudinga komanda, kurios išmokyti taip pat nėra ypač sunku, bet kantrybės prireiks.
Pasodiname arba paguldome šunį. Geriausia paguldyti, nes vėliau, kai komandą reiks vykdyti valandą ar net ilgiau, šuniui bus sunku išsėdėti ir jis atsiguls, kas taip pat būtų įsakymo pažeidimas. Negalima kurti nepaklusnumo patirčių. Taigi iškart mokome laukti gulint.
Po komandos Gulėt!, žinoma, jei šuo atsigulęs, palaukiame tris keturias sekundes, paduodame kąsnelį, bet šuns nepaleidžiame. Verčiame toliau gulėti. Paduodame dar kąsnelį ir toliau paprasčiausiai laukiame, bet jau ilgiau. Reikia pasiekti, kad šuo ramiai išgulėtų bent minutę.
Kai šuo supras komandą, pasakius Lauk! šeimininkui reikia atsitraukti nuo jo pora žingsnių, po dviejų trijų sekundžių sugrįžti ir duoti skanėstą, pakartoti komandą ir vėl atsitraukti, tik šįsyk jau šiek tiek toliau. Kai komanda baigta, svarbu atsiminti duoti komandą Laisvai!, pagirti ir pavaišinti šunį! Jei nebus išmokytas komandos Laisvai!, šios komandos šuo ilgai nevykdys – pats sugalvos, kada gali nulėkti, ir plotuose nelauks šeimininko.
Jei šuo nerodo nerimo ar nepaklusnumo ženklų, atstumą ir laiką galima padidinti. Kasdienes treniruotes galima pradėti namuose, kieme ar pažįstamoje vietoje, vėliau persikelti į medžioklės plotus ar kur kitur į gamtą.
Kai šuo išmoksta laukti, matydamas šeimininką, prasideda naujas etapas. Paguldome šunį, liepiame laukti ir užeiname už kalvos ar krūmo. Nedelsdami sugrįžtame atgal ir pavaišiname šunį. Kartojam dar sykį, bet jau išbūname priedangoje kelias sekundes. Didėja atstumas, ilgėja laikas, kurį šuo praleidžia vienas.
Niekada nesikreipkite į šunį, gulintį pozicijoje Lauk!, vardu. Visuomet atsisukite ir tada paleiskite. Jei pašauksite vardu, jis tuo pasinaudos ir atbėgs nepabaigęs vykdyti komandos, nuduodamas, kad jūs jį pašaukėte ar bent jam taip pasirodė. Jie tokie manipuliatoriai!
Stop!
Tai sunki komanda, ypač medžiokliniam šuniui. Iš esmės jos mokyti reikėtų to paties amžiaus kaip ir Pas mane! – iškart!
Galima pasirinkti ir kitą žodį: Stovėt!, Ne! ar dar kokį. Komanda reikalinga šuniui sustabdyti, kad ir ką jis tuo metu darytų. Ji gali išgelbėti gyvybę ir išmokyti šunį klausyti šeimininko bei juo pasitikėti.
Stop! pradedama mokyti vaikštant, vedant šunį su pavadėliu. Paprasčiausiai pasakoma Stop! ir šuo sulaikomas su pavadėliu. Negalima plėšti, traukti. Pavadėlis paprasčiausiai laikomas, kad neįsitemptų, bet ir nekabotų, sustojama ir tvirtai laikoma. Jei šuo sustoja, galima pagirti, duoti skanėstą, pasakyti Eime toliau! ir tęsti pasivaikščiojimą.
Po kelių minučių vėl pakartojam Stop!, ir dar, ir dar kartą. Kai tampa aišku, kad šuo suprato, komanda išbandoma su laisvu pavadžiu. Vėliau galima šią komandą mokyti kur nors gamtoje, naudojant ilgą pavadį. Galiausiai reikia pasiekti, kad šuo sustotų už 120 metrų bet kokiomis aplinkybėmis, įskaitant gyvūno vaikymąsi. Tai būtina ekstremaliose situacijose, pavyzdžiui, kai matote, kad šuo išbėgs į kelią, kuriuo artėja automobilis.
Ko negalima daryti
Šuns vardas – ne komanda, kurią galima naudoti visais gyvenimo atvejais, pradedant pašaukimu ir baigiant kokio nors negero veiksmo stabdymu. Naudojant šuns vardą kaip komandą galima suardyti paklusnumą kaip tokį. Šuo nebesupranta, kuris žodis ką reiškia, ir visai nustoja klausyti arba atlieka komandas netiksliai.
Negalima komandų duoti kelis kartus, greitai pakartojant. Šuo tokią eilutę suvokia kaip paprastą kalbėjimą ir taip pat neklauso.
Negalima kaitalioti nuostatų. Jei kas nors uždrausta, tai uždrausta amžiams.
Negalima duoti komandos, kai aišku, kad šuo jos negalės ar nesugebės įvykdyti. Nereikia kurti neigiamų rezultatų patirties.
Negalima pykti, įsižeidinėti, piktintis ar rodyti kitų neigiamų emocijų. Jei nuotaika prasta, palikite šunį ramybėje ir pradėkite dresuoti, kai būsite ramus ir apsišarvavęs kantrybe.
Negalima palikti ne iki galo įvykdytos komandos. Jei pasakyta Sėdėt!, tai šuo privalo atsisėsti, net jei tektų jam padėti ar ranka paspausti dubenį. Tai galioja visoms komandoms. Jei pasakyta, turi būti įvykdyta. Leisdami šuniui nepaklusti vieną kartą mes patys sukuriame precedentą, kuris su laiku gali išaugti į rimtą nepaklusnumą.
Niekada nenuleiskite rankų! Jei kokią akimirką ima rodytis, kad šuo nieko neišmoks, pažvelkite į šviesiąją pusę: greičiausiai jis tiesiog labai protingas, viską jau suprato ir nenori kartotis!
Naujas žurnalo „Medžioklė“ numeris jau išėjo!
